Supažindinti prancūzus su mūsų istorija: mokslininkai apie Lietuvą diskutavo Luvre

Lietuvos nacionalinio muziejaus rengta diskusija Luvre „Permąstyti tapatybę“. K. Tamelytės / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Kaip Rusija ne vieną šimtmetį naikino okupuotų valstybių meno kūrinius ir materialinį paveldą? Kaip kultūros vertybės susijusios su nacionaline tapatybe? Ką reiškia šie nusikaltimai dabar? Kaip šie įvykiai siejasi su dabartine Rusijos agresija Ukrainoje?

Šiuos klausimus Lietuvos sezono Prancūzijoje metu kėlė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Luvro Dominique-Vivant Denon centru diskusijoje „Permąstyti tapatybę: muziejai ir paveldas karo kontekste“. Diskusija – būdas papasakoti prancūzų auditorijai tiek apie sudėtingą mūsų regiono praeitį, tiek apie Rusijos vykdomus nusikaltimus Ukrainoje. Diskusiją moderavo Luvro Bizantijos ir Rytų krikščionybės meno skyriaus vadovas Maximilienas Durand’as.

Brutali Rusijos invazija Ukrainoje kėsinasi ir į kultūros paveldą

Pirmoji susirinkusiuosius pasveikino Luvro muziejinių mokymų ir tyrimų direktorė, vakaro šeimininkė Françoise Madrus. Luvro atstovė sveikino iniciatyvą aptarti kultūros paveldo srityje kylančius iššūkius, džiaugėsi, kad Lietuvos sezono Prancūzijoje renginiai persikėlė į Luvro erdves ir pritraukė pilną salę susidomėjusiųjų šalies muziejų bendruomenės narių.

Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Arnoldas Pranckevičius akcentavo beprecedentį dviejų kultūrų susitikimą.

„Svajojome apie tokius susitikimus jau seniai, savo vaizduotėje buvome kartu net tada, kai mus skyrė karai, okupacijos, neteisėtai perbraižytos sienos Europoje. Pagaliau esame kartu – fiziškai ir emociškai. Lietuvai tai nuostabi galimybė švęsti kultūrą, mokslą, meną, švietimą ir parodyti mūsų kultūros įstaigas. Be šių įstaigų mūsų čia nebūtų. Bet kokiam tęstinumui institucijos yra svarbios“, – kalbėjo Pranckevičius.

Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) generalinė direktorė Rūta Kačkutė pabrėžė, jog šiuo metu kalbėti apie kultūrą neįmanoma neminint karo Ukrainoje.

„Brutali Rusijos invazija kėsinasi ir į kultūros paveldą. Šis išpuolis yra amžius trunkančio sistemingo valstybių kultūrinės ir istorinės atminties naikinimo dalis. Taip elgėsi tiek Rusija, tiek kitos imperinės valstybės, tokios kaip nacistinė Vokietija. Jeigu Rusijos agresija Ukrainoje nebus sustabdyta, kultūrinės vertybės toliau bus naikinamos“, – prieš diskusiją teigė Kačkutė.

Anot LNM generalinės direktorės, klausimas, kaip galima išsaugoti ir puoselėti kultūros paveldą kupinais iššūkių laikais, yra universalus, o šios diskusijos tikslas – ne tik rasti bendrus sąlyčio taškus tarp diskusijos dalyvių atstovaujamų valstybių patirties, bet ir papasakoti XVIII a. siekiančios Rusijos kolonijinės strategijos istoriją ir jos įtaką nuo agresorės nukentėjusioms šalims.

Carinės Rusijos pasisavintos vertybės ir Abiejų Tautų Respublikos europietiškumas

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vadovė Aistė Bimbirytė kalbėjo apie XVIII–XIX a. Lietuvos diduomenės sukauptas kultūrinių vertybių kolekcijas, išvežtas į carinę Rusiją po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje bei nepavykusių XIX a. sukilimų. Menotyrininkė prancūzų auditorijai pasakojo apie turtingus kultūros vertybių rinkinius, jų sąsajas su valstybingumu ir Rusijos imperijos sistemingas pastangas atimti iš okupuotų šalių jų valstybingumo atmintį liudijančius artefaktus.

„Noriu pabrėžti, kad Abiejų Tautų Respublikos aristokratai meno kūrinius vertino taip pat kaip ir visa tuometė Europa. Jie sekė prancūziškas madas, kūrė salonus, skaitė naujausią literatūrą, o žemės ūkio ir pramonės naujovių žvalgėsi į Angliją. Paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis stengėsi, kad Apšvietos idėjos kuo sklandžiau pasiektų šalį, kuo giliau čia įsišaknytų, o valstybė taptų integralia Europos dalimi, europietiškųjų tradicijų nešėja“, – dalijosi menotyrininkė Bimbirytė.

Poniatovskis laikė meną efektyvia priemone, ugdančia modernios valstybės piliečius ir jų vertybes.

„Valdovas suformavo kolekciją, kuri visiškai atitiko europinius to laikmečio standartus. Čia buvo gausu XVI ir XVII a. olandų, flamandų, italų dailės pavyzdžių. Taip pat XVIII a. vokiečių ir prancūzų autorių darbų. Karalius sukaupė daugiau nei 2000 paveikslų. Žinoma, Abiejų Tautų Respublikoje jis nebuvo vienintelis, domėjęsis Apšvietos idėjomis ir rūpinęsis jų sklaida. Tačiau 1795 m. valstybės nebelieka, nelieka ir valdovo. Tad kas nutinka jo gausiems rinkiniams?“ – klausė Bimbirytė.

Po Poniatovskio mirties organizuotos varžytynės, kurių metu valdovo kolekcijoje buvusias vertybes įsigijo tuometis elitas. Čia mokslininkė pabrėžė ryšį tarp kultūrinių artefaktų ir laisvos valstybės idėjos buvusių jos piliečių sąmonėje.

„Pirkti šiuos darbus skatino ne tik galimybė papildyti savo kolekcijas puikiais kūriniais ar gauti juos už patrauklią kainą, bet ir paveikslų kilmė. Tai, kad jie priklausė paskutiniam laisvos valstybės valdovui, buvo labai svarbus veiksnys. Šie artefaktai tapo įrodymais, liudijančiais grubiai iš Europos politinio žemėlapio ištrintos Respublikos egzistavimą, o kartu ir luomo, kuris jautėsi atsakingas už valstybės atminimo išsaugojimą, save laikė jos tradicijų tęstinumo garantu“, – pabrėžė Bimbirytė.

Anot menotyrininkės, aristokratijos padėtis stipriai pasikeitė po Tado Kosciuškos sukilimo ir Napoleono žygio į Rusiją, kuomet prieš carinę okupaciją stoję Lietuvos ir Lenkijos didikai buvo priversti pasitraukti iš tėvynės. Nemažai jų emigracijos kryptimi pasirinko Prancūziją. Daliai jų vėliau leista grįžti į carinę Rusiją. Tiesa, neilgam.

„Įvyksta 1830–1831 m. sukilimas, kurio pasekmės buvo tragiškos: uždarytas Vilniaus universitetas, katalikų bažnyčios ir vienuolynai, sukilimo vadai nužudyti arba ištremti, jų turtas masiškai konfiskuotas. Didelė dalis dvaruose saugomų kilnojamųjų vertybių išparduota už mažą kainą viešose varžytynėse, o vertingiausi egzemplioriai pateko į caro kolekciją. Viena ryškiausių šios agresijos akivaizdoje patirtų netekčių – išskirtinai aukšto lygio Sapiegų šeimos kolekcija, kurioje buvo gausu vakarietiško meno pavyzdžių. Daugiau nei 300 objektų iš šios kolekcijos buvo išvežti į Sankt Peterburgą, iš kur niekada nebegrįžo“, – pasakojo Bimbirytė.

Tiesa, kolektyvinę atmintį nėra lengva ištrinti, dvaruose ir dvareliuose vis dar buvo gausu senosios valstybės liudininkų, netrūko ir entuziazmo juos tirti bei viešinti. Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva 1855 m. buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus, o jame sutelkta daugybė įvairiausių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Abiejų Tautų Respublika susijusių eksponatų – knygų, svarbių dokumentų, meno kūrinių, militaristikos, numizmatikos. Senienų muziejų šiuolaikiniai istorikai pagrįstai laiko Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtaku.

„Greta Vilniaus senienų muziejaus planuota steigti ir paveikslų galeriją. Tuo turėjo rūpintis garsus egiptologas grafas Mykolas Tiškevičius (tas pats, kurio kolekcijos dalis šiuo metu yra saugoma Luvre). Galerijoje planuota eksponuoti Vakarų Europos senųjų meistrų kūrinius kartu su XVIII–XIX a. Lietuvos menininkų darbais. Tuo tikslu kuratoriumi tapęs grafas kartu su dailininku Albertu Žametu keliavo į Angliją, kur muziejui nupirko ne vieną senųjų meistrų kūrinį. Deja, jie Vilniaus taip ir nepasiekė – tuo laiku prasidėjo 1863–1864 m. sukilimas, tad buvo nuspręsta sustoti Paryžiuje, kur galiausiai šios vertybės buvo parduotos aukcione“, – pasakojo Bimbirytė.

Anot menotyrininkės, po dar vieno nepavykusio sukilimo kartojosi panašios sankcijos: tremtys, turto konfiskavimas. Uždrausta viešai prekiauti bet kokia Abiejų Tautų Respublikos simbolika pažymėtais daiktais. Galiausiai carinė valdžia, puikiai suvokdama istorinės atminties svarbą šiam kraštui, nusprendė į Maskvą išvežti ir išskirtinę vertę valstybės istorijai turinčius Vilniaus senienų muziejaus eksponatus, tūkstančius vienetų. Nesunku numatyti, kad iš ten jie niekada negrįžo.

Krokuvos nacionalinio muziejaus mokslininkas, bizantologas Mirosławas Piotras Krukas referavo ir žymų istoriką Normaną Daviesą, kuris yra rašęs apie Abiejų Tautų Respublikos istoriją.

„Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų šios valstybės atmintis buvo sąmoningai sunaikinta. Archyvai buvo išblaškyti, išvežti į Sankt Peterburgą. Vavelio pilies regalijos buvo išplėštos ir sunaikintos per Prūsijos valdymą Krokuvoje“, – apie imperinių jėgų brutalius veiksmus buvusioje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje pasakojo Krukas.

Išsaugant kultūros vertybes svarbus ir bendruomenių indėlis

Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto tyrėja profesorė Ewa Manikowska pabrėžė Lenkijos ir Sovietų Rusijos 1921 m. pasirašytos taikos sutarties svarbą – ji iš dalies formavo ir istorinės atminties Lenkijoje kryptį.

„Ši sutartis mums leido įgyvendinti didelio masto kultūrinių artefaktų restituciją. Dėl to Lenkijai pavyko kurti savo valstybės tapatybę, besiremiant Abiejų Tautų Respublikos idėja. Daugybė svarbių artefaktų grįžo iš Rusijos ir buvo padalinti įvairiems muziejams. Jie buvo naudojami ne tik kaip eksponatai, bet ir kaip simbolinės vertybės. Taip buvo mezgamas glaudus ryšys tarp tarpukario Lenkijos ir didingą praeitį turėjusios Abiejų Tautų Respublikos“, – kalbėjo Manikowska.

Anot meno istorikės, nors Baltijos valstybės tarėsi su SSRS dėl restitucijos, tačiau ji nebuvo sėkminga kaip Lenkijoje.

„Reikia paminėti, kad Lietuva apskritai tarpukariu neturėjo simboliškai labai svarbios vietos, t. y. savo istorinės sostinės Vilniaus. Bet kartu – iš SSRS nesusigrąžintos kolekcijos skatino valstybę konstruoti visiškai kitokį naratyvą nei Lenkijoje. Tiek modernios Lenkijos, tiek Lietuvos nacionalinės atminties institucijos buvo įkurtos panašiu metu. Kaune muziejus buvo kuriamas remiantis tuomečiu lietuvišku menu, folkloru, taip pat siejant naująją valstybę su vakarietiškomis tradicijomis“, – apie skirtumus tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių krypties istorinės atminties klausimais tarpukariu pasakojo Manikowska.

Anot Manikowskos, restitucijos klausimai – profesionalių muziejininkų reikalas, XX a. pradžioje susiformavo šios profesijos tradicijos, kurios tęsiamos iki šiol. Mokslininkė pažymėjo, kad įvairios Lenkijos ir kitų valstybių bendruomenės atliko didelį darbą dokumentuodamos blaškomas vertybes, tad jų indėlis prisidėjo prie restitucijos iššūkių išsprendimo 1921 m.

„Bendruomenės fotografavo ir kitaip dokumentavo, kur yra vieni ar kiti objektai. Joms įvairūs objektai buvo verti išsaugoti, nes turėjo simbolinį krūvį. Pavyzdžiui, Lenkijos ir Lietuvos miestelių bažnyčių varpai, juos kaip svarbų lokalios tapatybės simbolį išsaugojo būtent vietinės bendruomenės“, – teigė Manikowska.

Meno vertybių naikinimas – įprasta Rusijos valstybės praktika

Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė profesorė Giedrė Jankevičiūtė dalijosi mintimis apie Lietuvos muziejų kolekcijas ir jų likimą prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą.

„Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos tarpukario periodas – labai trumpas, vos 20 metų, tačiau per tą laiką spėta padėti modernios muziejininkystės pagrindus, sukaupti reikšmingas meno kolekcijas. Šių kolekcijų pagrindas – tuometinių Lietuvos menininkų kūriniai. Tiesa, nacionalinės dailės galerijos statusą turėjęs muziejus (dabar tai Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) buvo įsigijęs ir užsienio menininkų darbų. Tiek lietuvių, tiek užsieniečių kūriniai buvo perkami iš parodų, rengtų Lietuvoje. Sprendimas pirkti užsienio menininkų darbus – tiek kultūrinės diplomatijos išraiška, tiek patvirtinimas, kad Lietuva – Vakarų pasaulio dalis. Tai buvo svarbu formuojant jaunos valstybės piliečių savimonę“, – pažymėjo Jankevičiūtė.

Profesorė priminė, kad prancūzų modernioji dailė Kaune buvo pristatyta 1939 m. pradžioje. Senosios dailės valstybinės kolekcijos buvo turtinamos perkant meno vertybes, daugiausia tapybos kūrinius, iš privačių kolekcininkų, ypač dėl žemės reformos nusigyvenusių dvarininkų.

„Vienas didžiausių iššūkių, kilusių profesionaliems muziejininkams tarpukariu, buvo Vilniaus grąžinimas Lietuvai 1939 m. rudenį. Vilniuje nebuvo dailės muziejaus, tačiau buvo sutelktos kolekcijos, kurios pretendavo tapti tokio muziejaus rinkinio pagrindu. Šios kolekcijos priklausė Lenkijos piliečiams, bet Dailės muziejų 1941 m. atidarė lietuviai. Turtingas lenkų dailės rinkinys buvo greitai pildomas lietuvių menininkų darbais. Kita vertus, centrinė šalies nacionalinė dailės galerija, dabartinis Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, savo rinkinius papildė Vilniaus dailės pavyzdžiais – lenkų, baltarusių ir žydų menininkų darbais. Tokiu būdu vilniečių nelietuvių kūriniai buvo „legalizuoti“ kaip Lietuvos nacionalinio paveldo dalis“, – pasakojo Jankevičiūtė.

Anot menotyrininkės, situacija iš esmės pasikeitė prasidėjus sovietinei okupacijai. SSRS nacionalizavo privačią nuosavybę, tad ir muziejus užplūdo daugybė meno kūrinių iš privačių kolekcijų, daugiausia dvarų. Šiuo metu vis dar nėra aišku, kiek nusavintų meno kūrinių atsidūrė muziejinėse institucijose, o kiek jų buvo sunaikinta. Žinių apie raudonarmiečių vandalizmą pateikia ne tik dokumentai, bet net ir to meto laikraščiai. Oficialiai jis tarsi nebuvo toleruojamas, bet tikrovėje vyko. Kita problema – meno vertybių inventorinimo keblumai.

„Kvalifikuotų meno ekspertų Lietuvoje buvo per mažai, tad buvo pasitelkti kitų profesijų žmonės. Dėl šios priežasties surinkti duomenys yra per mažai informatyvūs. Vienintelis dalykas, ką galime sužinoti iš daugumos to laiko vertybių sąrašų, – artefakto rūšis ir sąrašo numeris. Pavyzdžiui, aprašyme skaitome: „barokinis staliukas raitytomis kojomis“ arba „senas persiškas kilimas“. Iš tokio aprašymo neįmanoma identifikuoti daikto, neįmanoma suprasti, kur jis nukeliavo“, – pasakojo Jankevičiūtė.

Menotyrininkė pažymėjo, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu nacionalizuotų vertybių likimai negalėjo būti tyrinėjami. Problema ne tik kolekcijų, bet ir jų savininkų bei dailininkų likimas. Dalis talentingų menininkų paliko Lietuvą, pasirinkę sunkų karo pabėgėlio likimą, ir integravosi į kitas kultūras, kiti tapo režimo aukomis: arba buvo sužlugdyti, kai kurie net nužudyti, arba palūžo ir dirbo propagandos mašinai. Tai irgi didžiulis kultūrinis praradimas, lėmęs tapatybės pakeitimą.

„Dabar, susidūrę su Rusijos karu prieš Ukrainą, itin aiškiai matome, kad Rusija buvo ir yra blogis. Vadinamasis „rusiškas pasaulis“ nesikeičia, todėl turi būti nugalėtas. Deja, pačioje Rusijoje ta linkme jokie pokyčiai nebręsta, ta šalis, tiksliau, jos žmonės nesuvokia savo problemų, savo veiksmų pasekmių, savo kaltės“, – kalbėjo Jankevičiūtė.

Dokumentacija ir svajonė apie vertybių iš Rusijos susigrąžinimą

Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininė Indrė Urbelytė daugelį vis dar svarbių restitucijos klausimų siejo su praeitimi: tiek carinės Rusijos okupacijos, tiek SSRS okupacijos laikotarpiu.

„Tvarkinga dokumentacija yra raktas į sėkmingą restituciją. Tik prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, mes ir patys pagreitinome rinkinių dokumentavimo procesus, jie yra labai svarbūs, nes tik taip galime įrodyti, kad koks nors objektas priklauso vienam ar kitam rinkiniui. Tinkamai inventorizavus ir skaitmenizavus kultūros vertybes, net jų sunaikinimo atveju mes turėsime svarbų dokumentą – ne tik apie patį objektą, bet ir apie agresoriaus nusikaltimus. Kaip jau pažymėjo Jankevičiūtė, daugelis mūsų turimų praeities dokumentų – lakoniškas aprašas be fotografijos, nepaaiškinantis, kas tai per objektas. Turėdami tik tokią informaciją, negalime keliauti į kitus muziejus, kuriuose galbūt yra iš Lietuvos pagrobtų vertybių, ir sakyti, kad kažkas mums priklauso. Tai didžiulė problema: mes neturime tikslios informacijos, kas iš tiesų buvo pavogta ir išvežta. Ir kuo daugiau laiko praeina nuo išvežimo fakto, tuo sudėtingiau atsekti tų vertybių likimus“, – apie dokumentacijos svarbą ir specifiką pasakojo Urbelytė.

Anot menotyrininkės, pirmose restitucijos sąrašo pozicijose jau nuo tarpukario laikų atsiduria po ATR padalijimų į Rusiją išvežta Lietuvos metrika – išskirtinai svarbus LDK dokumentų rinkinys – ir Vilniaus universiteto rektoriaus regalijos, tačiau tamsių dėmių šiame sąraše dar labai daug.

„Žinoma, šiandien nuodugnus tyrimas neįmanomas – daug mums reikalingos medžiagos slepiasi Rusijos įstaigose. Informacijos neprieinamumas yra antra rimta problema kalbant apie restituciją Lietuvoje. Bet tikiu, kad kada nors prasivers tas demokratizacijos langas Rusijoje, kai galėsime susigrąžinti, kaip tai padarė Lenkija, iš mūsų valstybės pavogtas meno ir kultūros vertybes. Juolab kad tai būtų puikus būdas pagaliau prisiimti kaltę ir bandyti ją išpirkti“, – teigė Urbelytė.

Propagandos mechanizmų dekonstravimas

Viena iš Luvre vykusios diskusijos temų – kaip profesionalūs muziejininkai gali svariau prisidėti prie visuomenės sąmoningumo ugdymo Rusijos nusikaltimų atžvilgiu. Vienas tokių būdų – parodų ir muziejų ekspozicijų kuravimo praktikos renkantis aštrias ir šiandien aktualias temas.

Menotyrininkė Urbelytė Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale kuravo parodą apie propagandos mechanizmus ir ideologinį meną sovietmečiu „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“. Jos pasirinkimas susijęs su noru suprasti gimtosios šalies, artimųjų skausmą ir traumas.

„Asmeniška visuomet politiška, o politiška – asmeniška. Mano susidomėjimas sovietine propaganda atsirado iš noro suprasti, kas nutiko ir mano šeimai. Kai buvau maža, girdėjau pasakojimus apie tai, ką reiškė gyventi karo metais ir apie mūsų giminės turėtas vertybes, kurios tariamai buvo paslėptos darže iškastoje duobėje. Daugelio tų vertybių nebeliko. Išliko tik viena skulptūra, pasakojanti vienos šeimos istoriją. Tad ne tik kaip muziejininkei materialinio paveldo klausimas man artimas“, – dalijosi Urbelytė.

Diskusijos moderatorius Maximilienas Durand’as, Lietuvoje aplankęs minėtą parodą, teiravosi, kaip kuratorė sprendė tokios sudėtingos temos vizualizacijos klausimus.

„Parodos tema – tikrai problemiška, tyrinėjanti vadinamojo „Didžiojo tėvynės karo“ ir Europos „išvadavimo“ pasakojimą, įtvirtintą SSRS propagandos mechanizmo. Mano tyrimas buvo susijęs su tuo, kaip propagandiniai naratyvai buvo vizualizuojami norint įtikinti žmones sovietų okupuotoje Lietuvoje tuo, kad jie buvo „išlaisvinti“ Raudonosios armijos. Deja, šie mitai vis dar gajūs ne tik prokremliškuose kontekstuose“, – pasakojo Urbelytė.

Vienas pagrindinių parodos kuravimo iššūkių – eksponavimas.

„Darbas su ideologine daile kelia daug iššūkių, juk negalima tiesiog atkurti sovietinio laikotarpio parodos. Reikia pakeisti eksponavimo kontekstą, išvengti šlovinimo ir egzotizacijos. Tradicinės galerijos, vadinamieji „balti kubai“, irgi netiko. Tačiau tie paveikslai – didelių formatų, sunkiai sutalpinami į parodos sales, kita problema – temų gausa. Proga surengti parodą atsirado dėl to, kad Lietuvos nacionalinis muziejaus rengėsi uždaryti vieną iš pagrindinių padalinių – Naująjį arsenalą – rekonstrukcijai. Architektūrinių tyrimų metu išdaužytos skylės, aptrupėjusios sienos ir išblukę kilimai, nuo 1968 m. veikusio muziejaus ekspozicijos likučiai labai tiko parodai ir leido laisvai žaisti erdvės kontekstais, kad galima būtų rodyti šiuos itin problemiškus darbus. Kai ėmiausi šio projekto, plataus masto karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs. Rusijos karo ir paveldo naikinimo akivaizdoje tokia parodos scenografija įgavo dar didesnį krūvį ir reikalavo išskirtinio kūrybinės komandos jautrumo“, – dalijosi parodos kuratorė.

Dokumentinis kinas gali skleisti žinią apie Rusijos daromus nusikaltimus

Paryžiuje gerai žinomas kurį laiką čia gyvenęs ir dirbęs Ukrainos filosofas ir leidėjas Constantinas Sigovas diskusijoje kalbėjo apie Europos šalių – tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos – svetingumą. Abi šios šalys saugo nemažą dalį svarbių Ukrainos vertybių, išvežtų iš šalies, siekiant užtikrinti jų išlikimą. Luvro muziejaus saugyklos Paryžiuje priglaudė vertingas Ukrainos ikonas, o Luvro padalinyje Lense dalis jų eksponuojama, primenant prancūzams apie Ukrainoje vykstantį karą ir jo keliamą pavojų kultūros objektams.

„Ukrainos dangus nėra visuomet apsaugotas nuo Rusijos atakų, ir todėl visi muziejai, universitetai bei kultūros institucijos yra pavojuje. <…> Primenu žmonėms, koks svarbus yra mūsų pasipriešinimo ir bendros istorijos liudijimas. Sistemingas kultūrinės tapatybės ištrynimas naikinant materialųjį paveldą yra itin reikšmingas, nes tiesiogiai atspindi Rusijos keliamą siaubą vietos gyventojams. Kultūrinio konteksto naikinimas pralaužia užtvanką ir atveria kelią fiziniam asmenų bei ištisų bendruomenių naikinimui“, – kalbėjo Sigovas.

Ukrainiečių filosofas diskusijoje akcentavo, kad Vladimiro Putino metodas tęsia diktatoriaus Josifo Stalino tikslus: iš pagrindų naikinti bet kokius kultūros židinius okupuotose teritorijose, ištrinti kultūrą ir tapatybę.

„Bolševikai kūrė gulagus ir žmonių naikinimo stovyklas ne tik tam, kad sunaikintų žmones, bet kad ištrintų jų vardus ir atminimą. Ten, kur turėtų būti žuvusiųjų nuo Stalino represijų vardai ir jų atminimas, žioji „juodosios skylės“, o tai didžiulis regiono skirtumas nuo Vakarų Europos“, – teigė Sigovas.

Anot filosofo, sugrąžinti Rusijos sunaikintas ir į užmarštį nugramzdintas žmonių ir turėtų daiktų istorijas galėtų padėti dokumentinis kinas. Jis priminė ir lietuvio kino kūrėjo bei antropologo Manto Kvedaravičiaus, žuvusio Mariupolyje, filmus „Mariupolis“ ir „Mariupolis 2“ ir kartu pabrėžė režisieriaus gebėjimą jautriai ir įtaigiai fiksuoti „nebūties mazgus“.

Sigovo įsitikinimu, muziejai taip pat galėtų prisidėti tiek prie didesnio Rusijos nusikaltimų viešinimo pasaulyje, tiek prie Manto Kvedaravičiaus atminimo puoselėjimo organizuodami parodas, kurios susitelkia į Mariupolio miesto istoriją ir dabartinę padėtį. Diskusijoje jis akcentavo šio miesto buvimą ir nebuvimą tuo pat metu. Juk, nepaisant to, kad jis beveik sunaikintas, jo atminimas vis dar gyvas: filmuose, žmonių vaizduotėje, archyvuose.

Kristina Tamelytė, Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialistė