Žinojimas – vis dar iki galo neperskaitytas laiškas

Kategorija:

Žinojimas – vis dar iki galo neperskaitytas laiškas

 „Kiek aš save prisimenu, kiek save suvokiu, visada man rūpėjo dvasinis pasaulis. Ne religija, ne bažnytinės tiesos ar kitoks žmonių sugalvotas, bet pačios sukurtas dvasinis pasaulis. Iš pradžių labai vaikiškas ir naivus, paskui pripildytas paauglystės ir jaunystės išgyvenimais ir pažinimais, dar vėliau – ištekėjusios moters, mamos dvasinis pasaulis“, – pokalbį pradeda šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Irena Žentalytė.

O pasiteiravus, koks buvo jos vaikystės pasaulis, Irena pasidalina išgyvenimu, kad nuo mažų dienų ji jautėsi kitokia. „Jaučiausi nesuprasta, o aš visus suprasdavau. Galvodavau, kaip čia yra, juk aš, kaip ir kiti turiu dvi kojas, dvi rankas, valgau tą patį maistą, važinėju tais pačiais troleibusais, kodėl aš juos suprantu, o jie manęs nesupranta, – prisimena Irena ir nusijuokia, kad bendraamžiai ją buvo pradėję vadinti ragana. – Klausiu, kodėl jūs mane taip negražiai vadinate. Tai gal tave reikia vadinti kuosa? – pasiteiravo draugai. Pasirodo, kuosa vaikams asocijavosi su išmintimi, o ragana ta, kuri viską žino. Manęs dažnai klausdavo: iš kur tu žinai. Aš sakydavau, neklausk iš kur, bet taip yra. Ir tas žinojimas buvo toks tvirtas, tiesiog nepajudinamas.“

Kaip sakoma, žmogus auga ir protingėja. Protingėjo ir Irena. Suprato, ką sakyti ir ko nesakyti. Išmoko prisitaikyti ir būti kaip visi. Tik kartu su prisitaikymu geso ir žinojimas. Tiksliau negeso, tik užsisklendė kažkuriame mažyčiame širdies kamputyje. „Širdyje tas žinojimas visada buvo, – sako moteris. –  Žinoma, bėgant laikui daug klaidų pridariau, daug kur nukentėjau. Juo labiau, kad gyventi man teko atskirai nuo šeimos, nes tėveliai mane paaukojo menams, nors aš to nei norėjau, nei man galvoje tai buvo. Kai man buvo vienuolika metų, tėvas pakrovė sunkvežimį bulvių, obuolių, burokėlių, morkų, kopūstų ir išvežė mane iš gimtojo Paliepių kaimo (Raseinių rajonas) į Vilnių mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tiek raudojau, taip nenorėjau važiuoti, nes buvau labai prisirišusi prie tėvelio, bet priėmiau tėvų sprendimą. Būdama 16 tapau visiškai savarankiška. Paskui – jaunystės metai. Ištekėjau. Įdomiausia, kad visada žinojau, jog mano vyras bus gimęs tą pačią dieną, kaip ir aš. Taip ir buvo. Jis kaip ir aš buvo gimęs gegužės 12 dieną, tik už mane dvylika metų vyresnis. Kitas dalykas – nuo mažumės traukdavo malūnai. Jų tada nedaug bebuvo išlikę. Kai su tėveliu važiuodavau per laukus, pamačiusi malūną, visada prašydavau sustoti. Įsivaizduojate, mano vyro tėvelis dirbo malūnuose, taigi mano vyras juose ir augo... Gimė dukros. Nelengvos sąlygos buvo. Kai dabar „IšMokyklos“ pamokose analizuojame santykius, aš jau daug ką esu suvokusi. Žinau, kodėl man klostėsi tokie santykiai su vyru, jo giminėmis. Labai reikalingas yra santykių suvokimas juk ir praeitį gali pakeisti, jei suvoki, išanalizuoji, tas situacijas paleidi ir jos užsidaro. O tai – ne paprastas palengvėjimas.“

Įsisukę į gyvenimo sūkurius, problemas ir rūpesčius, mes labai dažnai galvojame, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo sėkmių ir nesėkmių, kad labai didelę įtaką tam turi aplinka, kurioje gyvename, žmonės, kuriuos sutinkame ir rečiausiai susimąstome, kad mūsų gyvenimas nuo mūsų pačių priklauso. Irena tai suprato apie 30 gyvenimo metus. „Prisimenu, lyginau skalbinius, buvo įjungtas televizorius. Kalbėjo kunigas. Nebeprisimenu jo pavardės, bet įstrigo jo žodžiai. Jis pasakė, kad tikėjimą mes išaugame kaip marškinėlius. Ir tada man din-din varpeliai – va, kas su manimi atsitiko. Tada aš buvau tiek pasiklydusi, taip susipainiojusi, kad nebežinojau, ką toliau daryti. Pajutau, kad man lyg langas atsivėrė. Tada neturėjau su kuo pasikalbėti apie dvasinius dalykus. Tik aš ir Dievas. Jutau, kad kažkas man suteikia saugumo jausmą“, – prisimena Irena.

Ir tuomet jai po ranka pasimaišė pirmoji Sergejaus Lazarevo knygelė rusų kalba. Paskui, jau išvykus į JAV, jai pateko kita S.Lazarevo knyga lietuvių kalba „Karmos diagnostika“. „Tada situacija buvo labai sudėtinga. Skaičiau knygą ir jutau nenumaldomą norą susitikti su jos autoriumi. Prisimenu, išsiraudojusi griebiau knygą, atsiverčiau ir pagalvojau – aš vis tiek jį susirasiu. Susiradau redakciją, jie man davė S.Lazarevo patikėtinio telefono numerį. Susisiekiau su juo telefonu. Klausiu, kada Lazarevas atvažiuos į Ameriką, aš palauksiu. O jis man sako: „Vaikeli, tu nebeturi kada laukti. Aš tuoj užlopysiu skyles.“ Po kelių valandų pajutau ramybę, atsirado stabilumas. Po kurio laiko jis man pasakė: „Tavo lauke buvo mirties energija“, –  gyvenimo epizodus, vedusius į gilesnį savęs pažinimą, pasakoja Irena. – Po trijų savaičių S.Lazarevas atvažiavo į Niujorką. Ir vėl, kai pagalvoju, labai aiškiai man buvo duota pajusti Visatos dėsnius. Susimokėjau už konsultaciją telefonu, bet niekaip negaliu jam prisiskambinti. Trukdė besisukančios abejonės: o gal jis aferistas, ar tikrai jis man gali padėti? Kai aprimau, kai tos abejonės išsisklaidė, iškart su juo susisiekiau. Tada pirmą kartą apturėjau matymą. Jis man pasakė, peržiūrėk visus savo gyvenime sutiktus vyrus. Žiūrėjau kaip filmą ir tada supratau, kad išties yra vidinis matymas. Po pokalbio, kaip mokėjau, kaip supratau, paleidau kontrolę. Mano gyvenime atsirado daugiau darnos. Kad ir tai, jog aš niekada nesėdėjau be darbo. Visada jį rasdavau, nes reikėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir augančiomis dukromis. Kai pramokau anglų kalbos, man į rankas pakliuvo Louis Hey knygos. Sukaupiau labai didelį dvasingumo žinių bagažą, bet niekada jų nerealizuodavau materialiame pasaulyje. Taigi mokydamasi Jevgenijaus Černyš „IšMokykloje“ esu pirmokė, nes jis būtent ir moko, kaip dvasingumą sujungti su materialumu. O ir mano turima informacija jau pasenusi, reikia atnaujinti.“

Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko žinios ir likdavo žiniomis, Irenos įsitikinimu, yra tai, kad ji neturėjo tikslų. „Ir dabar nesu tikra dėl savo tikslų, nesuvokiu, ką aš šioje Žemėje turiu padaryti. Daug ką bandžiau, bet tos veiklos manęs nedžiugina“, – sako Irena.

Ieškodama, kur ir kaip save realizuoti, Irena kūrė ne vieną interneto svetainę, kuriose tai sapnus analizuodavo, tai aiškindavosi kitus dalykus, o pastaruoju metu vis labiau pasineria į žaliavalgystę. Tiesa, ji ne tokia, kokią dažnas įsivaizduojame, todėl Irenos planuose vis labiau ryškėja tikslas – dalintis su žmonėmis ta informacija, kad maistas jiems teiktų sveikatos ir energijos. „Aš – ekstremalistė, pati nepabandžiusi, negaliu siūlyti kitiems“, – nusijuokia Irena, prisiminusi, kaip keitėsi jos mityba. Be jokių pastangų iš jos mitybos pasitraukė mėsa, kiaušiniai. Tiesiog po 29 dienas trukusių masažų, moteris pajuto, kad mėsos ne tik nebenori, bet kad jau nuo jos kvapo ji patiria ne pačias maloniausias emocijas. Tarsi savaime, jos racione atsirado kruopos ir daržovės. Ir kuo giliau žmogus eini į savęs pažinimą, tuo labiau keičiasi ir maistas. Vis labiau gilindamasi į žaliavalgystę, ji vis daugiau apie ją sužino, mato, kaip dažnai šioje srityje žmonės vedami klystkeliais, kas ne tik nepadeda, bet ir palieka nepageidautinas pasekmes, pati įsitikina tikrosios žaliavalgystės nauda. Turimu žinių ir patyrimų sklaida – gal ir yra tas svarbiausias Irenos tikslas?..

 Kita priežastis, trukdanti Irenai sujungti dvasingumą su materialumu, yra materijos baimė. „Jaučiausi neverta pinigų, nieko nesugebanti. Bet, kai dabar turiu tokius klasiokus „IšMokykloje“, tikiu, viską pavyks susitvarkyti“, – optimizmu dalijasi Irena Žentalytė.

Genovaitė Paulikaitė


Mano Krastas