Vytautas Grubliauskas apie Klaipėdos regiono ypatumus ir uostamiesčio plėtrą

Apie Klaipėdos regiono plėtros tarybos, uostamiesčio miesto lūkesčius mintimis dalijasi Klaipėdos regiono plėtros tarybos pirmininkas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas
Gerb. mere, kuo Klaipėdos regionui buvo ypatingi praėjusieji metai ir ko regionas tikisi šiemet?
Manau, ne tik man, bet ir daugeliui Lietuvos politikų, užsiimančių regionų politika, regioninė plėtra yra suvokiamas kaip vienas svarbiausių įrankių tiek bendradarbiaujant regione, tiek panaudojant ES paramos lėšas. Šioje srityje regionas yra didžiulė vertybė. Tai didysis įrankis ir didžioji jėga gauti lėšų įvairioms priemonėms įgyvendinti. Klaipėdos regione, nepaisant skirtingų savivaldybių interesų, vis tik daugeliu atveju sugebame susitarti ir rasti visiems priimtinus kriterijus, kuriais vadovaujantis vyksta paramos lėšų skirstymas. Manau, kad Klaipėdos regionas yra vienas iš perspektyviausių ir ambicingiausių šalies regionų.
Kalbėdamas apie regioninės plėtros tarybą esu labiau linkęs žiūrėti į ateitį. Preliminariai 2014-2020 m. periodui Klaipėdos regionui skiriama ES fondų parama sieks apie 110 mln. eurų. Projektiniams pasiūlymams teikti yra paskelbti šeši kvietimai. Šiais metais turėtų prasidėti tų projektų įgyvendinimas.
Per šį ES finansinės paramos laikotarpį Klaipėdos regione bus įgyvendinamos dvi integruotų teritorijų vystymo programos – Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regiono. Didžiulis dėmesys bus skiriamas visų savivaldybių kasdieniniams rūpesčiams spręsti – švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų kokybės gerinimui, jų prieinamumo didinimui, kelių ir dviračių, pėsčiųjų takų vystymui, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymui ir tinklų plėtrai, viešosios paskirties pastatų atnaujinimui, atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemos gerinimui, kultūros paveldo objektų rekonstrukcijai bei kt. Kartu būtina atnaujinti ir kaimo gyvenamąsias vietoves, mažų miestelių infrastruktūrą.
Tačiau, ką patvirtina ir kolegos iš kitų regionų, panaudojant ES paramą, už kadro lieka savivaldybių išskirtinumas. Vyrauja lygiavos principas. Manau, lygiava reikalinga skiriant kiekvienam pagarbą ir dėmesį, bet ji nėra tinkama kalbant apie konkrečias priemones, tad šiuo atveju turėtų būti atsižvelgta į kiekvienos savivaldybės specifiką.
Turėtų būti tobulinama ir regioninių planų rengimo metodika. Esama nelabai beatitinka nūdienos lūkesčių. Manau, kad projektų finansavimo aprašai turėtų būti ženkliai detalesni ir aiškesni. Juose turi būti aiškiai išvardintos visos tinkamos finansuoti išlaidos. Dabar vis dar pasitaiko atvejų, kai rengiant ar net baiginėjant projektą paaiškėja, kad kažkuri priemonė nebus finansuojama. To būtų galima išvengti, jei aprašuose būtų kuo mažiau vietos interpretacijoms ir neaiškumams. Ir, be abejo, norėčiau palinkėti, kad ministerijos visgi labiau atsižvelgtų į kiekvieno rajono specifiką. Reikia gerbti ir mylėti vienodai visus regionus, bet tuo pačiu išskirtinai vertinti kiekvieno regiono specifiką, problematikos niuansus ir ieškoti jau konkrečiai situacijai pagerinti tinkamiausių receptų.
Manau, kad teigiamos įtakos Klaipėdos regiono plėtrai turės ir įsteigta Klaipėdos regiono savivaldybių asociacija. Tai savivaldybėms atveria galimybę dalyvauti įvairiuose kituose projektuose. Manau, kad turime kuo efektyviau išnaudoti šią galimybę, juolab kad įvairiosasocijuotos struktūros ES yra itin vertinamos bei skiriant paramos lėšas joms teikiamas didesnis prioritetas.
O ko iš 2014-2020 m. periodo labiausiai laukia Klaipėda?
Pirmiausiai, 2016-aisiais turėtų prasidėti realūs vieno iš svarbesnių uostamiesčiui objektų – naujo 50 metrų ilgio baseino statybos darbai.
Be abejo, džiaugdamiesi praėjusių metų pabaigoje užbaigta dramos teatro pastato rekonstrukcija, su viltimi žiūrime į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Kiek priklauso nuo manęs, darysiu viską, kad miesto centre esantis Muzikinis teatras taptų miestą reprezentuojančiu objektu. Tačiau šis kartu visą regioną reprezentuojantis ir Kultūros ministerijos pavaldume esantis objektas neturėtų būti vien Klaipėdos miesto savivaldybės galvos skausmu.
Daug tikimasi iš integruotos teritorinės plėtros programos, per kurią numatomą į Klaipėdą pritraukti daugiau nei 20 mln. eurų ES fondų investicijų. Vertinant miesto dydį tai nėra labai daug, netgi, sakyčiau, tai vidutinio dydžio suma. Todėl siekiant šias lėšas kuo efektyviau panaudoti, išskyrėme pagrindinę prioritetinę miesto teritoriją į kurią ir numatyta nukreipti minimas investicijas. Daugiausiai minėtų ES paramos lėšų bus skiriama į pietus nuo Klaipėdos senamiesčio esančio daugiabučių, taip vadinamų „chruščiovkių“ rajono ir gretimų teritorijų konversijai. Planuojama atnaujinti ir atgaivinti čia esančius viešosios paskirties objektus bei viešąsias erdves, sutvarkyti dalį daugiabučių kiemų, pastatyti naują Bastionų tiltą per Danės upę ir kt.
Savo ruožtu, ir be ES fondų paramos, Klaipėda ėmėsi tvarkyti kitas taip pat pietinėje miesto dalyje esančias ir dešimtmečiais rekonstrukcijos nemačiusias viešąsias erdves – pernai rekonstruota Debreceno aikštė, o šiemet statybos darbai jau prasidės Pempininkų aikštėje, Sąjūdžio parke ir kt. Šioje miesto dalyje gyvena beveik trys ketvirtadaliai miestiečių, todėl jai išties būtina skirti daug daugiau dėmesio, nei iki šiol. Verta pažymėti, kad kartu nuo 2016-ųjų miestas numato iš savo biudžeto kasmet skirti ir po daugiau nei 700 tūkst. eurų daugiabučių kiemų infrastruktūros atnaujinimui – naujų automobilių stovėjimo vietų, vaikų žaidimų aikštelių, apšvietimo sistemų įrengimui, šaligatvių, žaliųjų erdvių sutvarkymui bei kt.
Praėjusiais metais baigti pačioje miesto širdyje esančios Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos atstatymo darbai. Dar šiemet ketiname pradėti atstatyti šiaurinę kurtiną.
Be to, 2016-uosius metus Klaipėda yra paskelbusi darnaus judumo metais. Tai Lietuvoje gan novatoriškas žingsnis. Bendrai per šiuos metus uostamiestyje numatyta įgyvendinti visą kompleksą skirtingų priemonių, skirtų skatinti miestiečius dažniau savo kelionėms rinktis netaršias transporto priemones ir taip gerinti gyvenamąją aplinką mieste. Tiesa, norint pasiekti ženklių pokyčių vienerių metų tikrai nepakaks, tad didžiuliai tęstiniai darbai šioje srityje Klaipėdos dar lauks ir ateityje.
Praėjusiais metais Klaipėda nusprendė iki 2019-ųjų padvigubinti finansavimą kultūrai ir kartu su uostu, universitetu, verslo ir pramonės atstovais parengti bendrą miesto ekonominės plėtros strategiją.
Klaipėdos unikalumas – uostas. Kokią įtaką jis daro miesto plėtrai?
Visada sakau, kad miestas ir uostas – tarsi Siamo dvyniai. Jie gimę gyventi ir augti drauge ir būtų smagu, jei žiūrėtume, matytume, mąstytume ir planuotume viena kryptimi, jei visuomet vadovautumės tais pačiais tikslais. Deja, bet tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta lengvai pasiekti bendrų sutarimų. Kad ir dabar tiek uostas, tiek miestas rengia du atskirus bendruosius planus. Labai norėčiau tikėti, kad dviejų bendrųjų planų rengimas neįneš susipriešinimo. Tačiau, drįstu teigti, kad laukia nelengvas abiejų planų derinimo procesas, nes, pavyzdžiui, vėl viešai prabylama apie galimybę statyti giliavandenį uostą Melnragėje.
Kaip miesto meras ir kaip tikras klaipėdietis, esu suinteresuotas, kad į mūsų miestą plauktų investicijos, bet jos turi plaukti suderintu kursu, kad vėliau neatsirastų nepatogumų. Tuo pat metu ir iš pačių uostininkų girdžiu pamąstymų, kad kol kas dar nėra pakankamai išnaudojami ir dabartinio uosto pajėgumai. Tad ar iš tikrųjų jau reikia keltis į išorę? Taip, kalbant apie didžiųjų transokeaninių laivų priėmimą kėlimasis turi racionalumo, tačiau kas tuomet nutiks su dabartinio uosto infrastruktūra? Kodėl vėl atmetamas Būtingės variantas, kuris visada buvo svarstomas kaip svari išorinio uosto Melnragėje alternatyva? Vienareikšmės pozicijos šiuo klausimu nėra ir uostininkų viduje.
Tad kalbant apie miesto ir uosto santykius, bendras ateities planų derinimas įgauna vis didesnę reikšmę. Juk turime kalbėti ne tik apie naujų investicijų pritraukimą, bet ir apie į uostą atvykstančių ar iš jo išvykstančių transporto srautų suvaldymą, miestiečių gyvenimo sąlygų gerinimą ir pan. Savo pozicijas privalome suderinti dar planavimo stadijoje, o ne pradėjus įgyvendinti jau parengtus projektus. Kartu manau, kad ir bandymas spręsti problemas per įstatymų pataisas taip pat nėra pats perspektyviausias kelias. Pasiektas kad ir nedidelis sutarimas yra didesnė vertybė, nei gerai įsuktas konflikto židinys.Tad linkiu, kad šie metai būtų uosto ir miesto sutarimo ir bendro vardiklio radimo metais. Miesto ir uosto santykiuose tikrai būna ir audringesnių laikotarpių, ir štilių, Ir tai, manau, natūralu.
Daug lūkesčių buvo dedama į kruizinių laivų atvykimą į Klaipėdą. Ar miestas pajunta jų naudą?
Kruizinių laivų dinamika pagal laivų skaičių lyg ir sustojo, bet į Klaipėdą užsuka vis didesni laivai, kuriais kasmet atplaukia vis daugiau turistų. Nenoriu interpretuoti, bet priklausomai nuo miesto, kiekvienas jame apsilankęs turistas palieka nuo 50 iki 100 ar daugiau eurų. Darytume labai didelę klaidą, jei kruizinę laivybą nurašytume kaip neperspektyvią ir nedidelę naudą tiek miesto, tiek regiono, tiek šalies ekonomikai teikiančią turizmo sritį. Pagaliau tai yra ir miesto, ir regiono, ir valstybės garsinimas.
Kruizinių turistų poreikiai skatina miestą, miestiečius ir paslaugų srityje dirbančius verslininkus pasitempti, ieškoti inovatyvesnių turistų pritraukimo formų ir būdų, tuo pačiu paverčiant miestą patrauklesniu. Matau didžiulę kruizinės laivybos naudą ir visam regionui. Pasaulyje visi arčiau jūros esantys regionai kovoja dėl kiekvieno turisto pritraukimo į savo miestą ir tam skiria didžiules lėšas. Tad būtų nusikaltimas prieš ateinančias kartas, jei esamos situacijos mes neišnaudotume. Kuo daugiau įdomių objektų pasiūlysime, tuo daugiau turistų sulauksime, ir ne tik atplaukiančių kruiziniais laivais. O tai visų pirma yra smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas bei rimta injekcija į kiekvienos savivaldybės plėtrą.
Kadangi kalbamės Sausio 13-osios išvakarėse, o leidinys, kuriame bus paskelbtas šis interviu išeis tik kelios dienos po šios datos, kokius prisiminimus ši diena jums sukelia?
Tai tikriausiai viena svarbiausių datų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Galima sakyti, kad tai yra ta diena, kai Lietuva nedvejodama išreiškė savo apsisprendimą būti laisva ir nepriklausoma ir grįžti į demokratinių pasaulio valstybių sąrašą. Tą dieną nuošalyje neliko ir Klaipėda. Nebuvome iš tų, kurie tyliai tūnojo kelio pakraštyje, laukdami, kaip viskas pasibaigs. Juk Klaipėda sovietmečiu buvo strateginės svarbos miestas, kur buvo dislokuota ir daug sovietinės kariuomenės.Nereikia pamiršti ir to, kad Klaipėda visą laiką buvo daugiakultūrinis darinys. Tad tuomet būta neaišku, kaip į įvykius reaguos vietos rusakalbiai, mieste gyvenę kariškiai, iš kitų sovietų sąjungos valstybių atvykę bei laivų statybos ar remonto įmonėse dirbę specialistai. Ir galbūt kai kam čia tikrai norėjosi įskelti konfliktą. Net iki kraujo praliejimo.
Tačiau šiandien būtina pasidžiaugti tuometinių miesto vadovų įžvalgumu, psichologiniais gebėjimais susitarti netgi su sovietinės kariuomenės vietinių dalinių vadais, siekiant, kad nebūtų pakelti kareiviai bei į gatves nebūtų išvesti tankai, nors jie kaip ir jau buvo užvesti. Tų dienų įvykiai Klaipėdos mieste padėjo ir stabilios politinės kultūros pamatus. Ketvirtis amžiaus ne toks ir trumpas laikas, bet dalyvavusiems tuose įvykiuose sunku pamiršti tą jaudulį, įtampą ir nepalaužiamą tikėjimą, kad pakilome ir eikime, kad kelio atgal nėra.