Vasario 16-oji – drąsus, vieningas ir patriotiškas tautos žingsnis į nepriklausomybę

Aisčių dvasia gyvuoja jau tūkstančius metų. Lietuvos istorija – turtinga svarbiomis ir pasididžiavimo vertomis datomis. Viena iš jų – 1918 metų vasario 16 diena. Praeities keliu grįžtant į šią datą, svarbu suvokti pasaulinį, istorinį kontekstą ir kaip tai įtakojo to meto įvykius mūsų šalyje. Nusimesti jungą buvo labai sunku, tačiau mes, būdami maža tauta, įrodėme visiems, kad turint tikslą ir jo siekiant degančia širdimi – įmanoma viskas. Turėdami tokį svarbų istorinį pavyzdį, kaip vasario 16-oji, šiandien su tokiu pačiu užsidegimu privalome spręsti socialines, ekonomines, demografines ir kitas mūsų šalies problemas.
Anuomet, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, Woodrow Wilson buvo išsakęs vieną svarbiausių viso savo gyvenimo minčių apie tai, kad tauta turi apsisprendimo teisę ir gali sukurti nepriklausomą valstybę. Šiuo pagrindu po 1-ojo pasaulinio karo, Europoje griūnant imperijoms, atsirado daug naujų mažų nepriklausomų valstybių. Jų žmonės tikėjo nepriklausomybe ir jos siekio idėja. Be mūsų šviesuolių, kurie išlaikė savyje lietuvybę iki paskutinės akimirkos, valstybingumas nebūtų buvęs atkurtas. Lietuvos žmonėms ir istorijai itin svarbūs, buvo šie, nepriklausomybės akto signatarai, kuriuos būtina prisiminti, minint vasario 16-ąją:
Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.
Visi jie, būdami skirtingų profesijų žmonės, suvokdami įvykių svarbą, išnaudojo atsivėrusį langą ir istorinę galimybę tapti nepriklausomais. Kelias į nepriklausomybę nebuvo lengvas, nes teko ryžtingai kovoti su net trimis karinėmis jėgomis – bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.  
Tuometinėje Lietuvoje, ypatingai valstietijoje, išlikusi valstybingumo dvasia ir patriotizmas lėmė tai, kad žmonės noriai kilo į kovą už laisvę. Jie pareiga ir garbe laikė gyvybės auką vardan Tėvynės. Idealizmas ir entuziazmas buvo varomoji jėga kovojant su daugybę sykių mūsų pajėgumus viršijančiais priešininkais.
Geopolitinio konteksto reikšmė Lietuvos nepriklausomybei
Ši kova buvo išmintinga ir diplomatiška. Tautų Lyga, kuri turėjo išspręsti Lietuvos teritorinį ginčą dėl sienų, ypač dėl Vilniaus krašto, netapo ta organizacija, kuri turėjo suvienyti visas pasaulio šalis ir padėti išvengti naujų didelių karinių konfliktų. Tautų Lygos nare taip ir netapo viena stipriausių pasaulio šalių – JAV. W. Wilson grįžęs į JAV negavo Kongreso pritarimo narystei Tautų Lygoje. Kitos šalys nutarė nesilaikyti Tautų Lygos nuostatų. SSRS išstojo pati, o Vokietija buvo pašalinta. Tad istorinis laikotarpis tarpukaryje buvo vienas sudėtingiausių – netekom Vilniaus, Tautų Lyga blaškėsi tarp teisės ir siekio išlaikyti didesnį geopolitinį stabilumą.
1918 metų vasario 16-osios istorinis kontekstas rodo, kad Lietuva gyveno daug sudėtingesnėmis ekonominėmis sąlygomis nei dabar. Tačiau žmonės buvo kupini įkvėpimo, optimizmo ir vilties, kad sunkiu darbu sukurs svajonių Tėvynę.
Šiandienos iššūkiai ir grįžtantys neramūs laikai
Skaičiuojant Lietuvos valstybės šimtmetį susiduriame su panašiais iššūkiais kaip ir tarpukaryje: kaip išsaugoti savo šalį, kai beveik milijonas piliečių išvyko į užsienį? Tokiu būdu žmonės pasirinko pasyvų protestą prieš Lietuvoje susidariusią socialinę ir ekonominę situaciją.
Tiems, kurie liko čia, tenka tokia pat užduotis kaip ir 1918 metais – padaryti viską, kad sukurtų stiprią Lietuvą, kurioje žmogus būtų esminė vertybė ir gyventų oriai. Tam, kad tas pavyktų, visi esantys čia, privalome atlikti realius darbus geresnio rytojaus link, kad Lietuva taptų panaši į Airiją ar Izraelį. Į tokias šalis, kurias atkurti padėjo tiek vietoje gyvenantys piliečiai, tiek atgal į Tėvynę sugrįžę išeiviai, parsivežę gerąją patirtį sukauptą per emigracijoje praleistus metus.  
Lietuva privalo būti tiltas tarp žmonių, jungiantis visus bendram darbui ir pozityvumui, kurio mūsų šalyje ir viešojoje erdvėje taip trūksta. Prie šio darbo turi pareigą prisidėti visų profesijų žmonės, nes visi yra vienodai svarbūs. Negalime skaidyti šalies į vietinius ir emigrantus, kaimiečius ir miestiečius, nes mūsų yra per mažai, kad galėtume leisti sau tokią prabangą ir būti nevieningi.
Vizija Lietuvai
Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio vizija Lietuvai apima vieningos ir stiprios valstybės sukūrimą. Buvo siūlymas sukurti vienybės vyriausybę, kuri padėtų svarbiausių sprendimų priėmimui. Deja, visi pamatėme, kad net šiomis labai sudėtingomis vidaus politikos ir geopolitinėmis sąlygomis, susodinti prie vieno derybų stalo priešiškas politines jėgas – kol kas neįmanoma.
Pakartosiu savo nuolatinę mintį: Lietuvai reikia valstybininkų, o ne vien partinių politikų. Valstybininkai visada pirmiausiai galvoja apie šalį ir jos žmonių gerovę, o ne apie siaurus partinius ar asmeninius interesus.
Šioje situacijoje žymiai didesnį ir kilnesnį vaidmenį turėtų atlikti žiniasklaida, taip vadinama ketvirtoji valdžia. Vasario 16-osios dienos proga, kviečiu visus Lietuvos žmones, gyvenančius Tėvynėje ir svetur, prisidėti prie bendro kūrybinio darbo. Sukurkime tokią Tėvynę, kurioje būtų gera gyventi visiems. Norisi tikėti, kad su Jūsų visų pagalba gims tokia politinė jėga, kuri visada gins žmones ir sieks net priimdama sudėtingiausius sprendimus, ne populiarumo, o atsakomybės prieš savo šalį ir jos ateities kartas.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – nestandartinė politinė jėga, kadangi jos draugais ir pagalbininkais gali būti kiekvienas mūsų šalies žmogus. Tad pagrindinis palinkėjimas šiandienai ir artimiausiai ateičiai. Lai mūsų visų atlikti darbai ir meilė Tėvynei, kalba už mus.

Doc.dr. Mindaugas Puidokas
Lietuvos valstiečių ir žąliųjų sąjungos pirmininko  pavaduotojas
LR Seimo narys
Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas