Unikalus Truikinų šaltinis mums siunčia stiprias energijas

„Užsukime prie Truikinų šaltinėlio. Kito tokio šaltinio Lietuvoje niekur kitur nerasi“, – pasiūlau saviugdos ir gyvenimo konsultantui Jevgenijui Černyš, tikėdamasi, kad jis pasakys, kokiomis energijomis alsuoja šis į saugomų objektų sąrašus įrašytas gamtos kūrinys. Seniai puoselėjau mintį, kad būtų šaunu dėmesį skirti ne tik tam, ką galime pamatyti, bet ir tam, kaip vienas ar kitas objektas savo skleidžiama energija veikia mus, kai prie jo prisiartiname.

Tad prie medinės rodyklės pasukę iš kelio Mažeikiai-Skuodas, pavažiuojame keliasdešimt metrų ir atsiduriame tvarkingoje aikštelėje, pritaikytoje čia užsukantiems keliauninkams. Jos pakraštyje, beveik ant paties šlaito – pavėsinė su suolais ir stalu, norintiems pasistiprinti. Už jos – iš visų pusių statokais šlaitais apsupta dauba, kurią dalija Šaltupio upeliukas ir kurios centre lyg koks katiliukas ant laužo kunkuliuoja šaltinis. Vienos jo versmės iškelia gelsvą smėlį, kitos – pilkšvą, priklausomai nuo gylio, iš kurio veržiasi vanduo. „Tikras geizeriukas, – nusistebi Jevgenijus ir priduria. – Tokio dar neteko matyti. Labai stipri energija.“

Daugelis skuodiškių šį šaltinį vadina Šmitos versme. Tai jį prižiūrėjusio ir jo aplinką tvarkiusio žmogaus pavardė. Kiti šaltinį vadina pagal kaimo pavadinimą – Truikinų šaltinėlis.

Teigiama, kad dabar šaltinio gylis siekia 6 metrus, nors manoma, jog anksčiau jis buvęs gilesnis.

Keičiantis laikams, žmonės įvairiems tikslams naudojo šaltinį. Pasakojama, kad anksčiau žmonės čia merkdavę linus. Iš jų išaustos drobės būdavusios nepaprasto baltumo.  Aplinkiniai ūkininkai Šaltinio vandeniu žmonės gydydavę sąnarių ir akių ligas bei kitus negalavimus.

Praėjusio amžiaus pradžioje čia buvo pastatyta mažytė koplytėlė, kaip padėkos ženklas Dievui ir šaltiniui už teikiamas malones – pasveikimus.

Tarybiniais metais, matyt, kažkam nelabai patiko, kad žmonės iš jo pasemtu vandeniu gydosi, tad pabandė jį užversti melioruojant aplinkinius laukus iškastais akmenimis. Nepavyko. Versmės vėl išsiveržė į paviršių, paskui save nešdamos kelių spalvų smėlį. Tad 1974 metais per Šaltupį iš akmenų sumūrytas tiltas, įrengti suoleliai, laipteliai, ant skardžio pastatytas „pasakų namelis“ kurio balkonas buvo nukreiptas į šaltinio pusė.

Kai atėję prie šaltinio sustojome ant lieptelio, pastatyto toje vietoje, kur Šaltupis atsiskiria nuo šaltinio, visi pajutome lengvą galvos svaigimą. Tą galvos svaigimą buvau pajutusi ir anksčiau, tik nelabai suvokiau, kodėl jis atsiranda. „Mes dabar stovime prieš visas tris šaltinio versmes, iš kurių sklinda skirtinga energetinė vibracija. Jos ir išbalansuoja žmogų“, –  paaiškina Jevgenijus ir  paragina pereiti arčiau koplytėlės, ten, kur įrengtas priėjimas prie vandens, kad žmogui būtų lengviau jo pasisemti.

Išties, perėjus į kitą vietą galvos svaigimas pradeda atlėgti. „Šaltinį sudaro penkios versmės, tik paviršiuje mes matome tris. Galimas dalykas anksčiau jų buvo septynios, – stebėdamas šaltinėlį kalba Jevgenijus. – Tos dvi, kurios nematomos ir įsilieja į kitas, yra labai stiprios energijos. Žmogui, kuris nesiekia dvasiškai augti, jos gali būti nepakeliamos ir kenksmingos. Jų vibracija neatitinka žmogaus vibracijos.“

„O kaip su to vandens gydomosios galiomis?“ –  nenustygstu neuždavusi man knietintį klausimą, nes žinau, kad ir dabar nemažai žmonių save gydo Truikinų šaltinio vandeniu, naudoja jį maistui gaminti, atsigerti. „Iš tikrųjų, vanduo ne gydo, bet valo mūsų organizmą, išplaudamas tai, kas jame nenaudinga, todėl ir pajuntame pagerėjimą. Didžiausia žmonių klaida yra aklas tikėjimas vandens gydomosiomis galiomis. Vandens galios priklauso nuo cikliškumo, tad vienu metu jos gali būti vienokios, kitąkart – jau kitokios, –  pastebi Jevgenijus. – Bet kokiu atveju jį gerti yra geriau, negu iš čiaupo, nes šis vanduo gyvas.  Žinoma, vanduo priklauso ir nuo daugelio kitų dalykų. Nuo čia apsilankiusių žmonių paliktų minčių, žodžių, emocijų, nes vanduo ypatingai reaguoja į aplinkos skleidžiamas energijas. Jei žmonės gydosi šaltinio vandeniu, tai dalis jų ateidami atsineša savo skausmą, liūdesį. Ta energija niekur nedingsta, todėl norėdami sau padėti ir gauti didžiausią efektą turime iš anksto jį sąmoningai apvalyti. Tiesiog prieš išvažiuodami mintyse paprašome apvalyti šaltinį nuo visų negatyvių ir nedieviškų energijų. Be abejo, turime ir patys apsivalyti nuo neigiamų minčių, kad patys vandens neužterštume. Kuo sąmoningiau žmogus paprašys, kuo aiškiau pats tai suvoks, tuo rezultatas bus geresnis. Ketinimais mes šaltinio vandenį galime paversti unikaliu, tik mums asmeniškai tinkančiu vandeniu. Atvažiavęs pasisemi Motulės Žemės tik tau paruošto vandens, padėkoji jai ir šaltiniui, mintimis, ketinimu išvalai šaltinį nuo savų energijų, parsiveži vandenį ir geri.“

Kadangi kiekviena versmė vibruoja skirtinga energija, J.Černyš mano, kad didžiausias efektas būtų pasiekiamas atskiriant visas tris versmes viena nuo kitos. „Suprantama, tai padaryti nėra lengva, tad bent semiant reikėtų kiek įmanoma vandenį atskirti. Toje vietoje, kur įrengtas priėjimas, besiveržiančio vandens energija labai aktyvi. Jį galima gerti ryte, galima gerti dieną, bet vakare – nelabai rekomenduočiau. Geriau jau pasisemti iš kitoje pusėje esančios versmės. Joje vanduo pasyvesnis, mažiau aktyvuojantis žmogų, – pataria Jevgenijus. – Kai geriame vandenį iš čiaupo, rekomenduoju jį užšaldyti, palaikyti saulėje. Su šio šaltinio vandeniu to daryti nereikia, nes pats vanduo natūraliai pasikrauna.“

(Daugiau apie vandens valymą http://www.youtube.com/watch?v=SYmVbGEhO_A)

Genovaitė Paulikaitė