Tiesioginė demokratija – sprendimas ar grėsmė?

Šį kartą bus apie referendumus ir kitus sumanymus, kurie, kai kurių žmonių teigimu gali būti didžiųjų demokratijos problemų sprendimas.

Tikriausiai visi žinome, kad tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija skiriasi. Tiesioginė paprasta – nusprendžia visi, po to visi vykdo sprendimą. Lyg ir miela, bet griozdiška… O ir ne į visos klausimus galima atsakyti tik taip ar ne. Tiesioginę demokratiją sugalvojo graikai, ja glorifikavo romantiškas filosofas Jean Jacques Rousseu, šiandien ji liko Šveicarijoje. Laiminga šalis? Bet ne iki galo. Sako, kad ilgainiui ji išsigimsta į labai vidutinybiškus spendimus. Atstovaujamojoje visi išrenka savo atstovus, kuriems duodame valią spręsti visų vardu. Žymiai efektyviau.

Tačiau ir atstovaujamoji demokratija leidžia sau kartas nuo karto parsikūnyti į tiesioginę, organizuodama referendumus. Žinia, ir mums artėja bent du, vienas labai betarpiškai susijęs su Europos integracija, nes paliečia europinės pilietybės klausimus. Europos integracija nėra tiesioginės demokratijos rezultatas, jokia sutartis nereikalauja ją patvirtinti referendumais, tad referendumai integracijos klusimais Europoje yra veikiau individualių šalių išmonė.

Per pastaruosius 50 metų dabartinės Europos Sąjungos šalyse vyko apie penkios dešimtys su integracija susijusių referendumu – kartais, logiškų, kartais net labai keistų.

Logiškiems galima priskirti 20 referendumų, skirtų patvirtinti (ar nepatvirtinti) šalių prisijungimui prie bendrijos. Du iš jų buvo nesėkmingi – norvegai du kartus balsavo prieš šalies narystę pradžioje bendrijoje, po to sąjungoje. Paraštėse pridurčiau, kad šveicarai 1993 metais pasisakę už tai, kad šalis net nepradėtų glaudesnių santykių su tuometinėmis bendrijomis.

Du kartus balsuota už tai, kad palikti sąjungą. Pirmieji, beje, tai padarė ne britai, o Grenlandija, kuri, būdama Danijos Karalystės dalis, apsisprendė Europos Sąjungai nepriklausyti.

17 kartų vyko referendumai ES sutarčių ratifikavimai tose šalyse, kurių įstatymai tokią procedūrą numato. Keturis kartus prie urnų ėjo danai, aštuoniskart – airiai, dukart prancūzai, po kartą liuksemburgiečiai, ispanai ir Nyderlandų rinkėjai. Beje danai du kartus balsavo dėl Maastrichto, airiai – po du kartus dėl Amsterdamo ir Lisabonos sutarčių – taisė „klaidas“, tai yra antruoju referendumu patvirtino tą, ko nenorėjo tvirtinti pirmuoju. Nereikia pamiršti ir nesėkmingai baigusios gyvenimą Europos Konstitucijos. Referendumu ją parėmė ispanai, bet atmetė prancūzai su visais Nyderlandais. Lietuvoje, kaip pamename konstituciją ratifikavo Seimas. Du kartus žmonėms teko referendumais apsispręsti dėl euro įvedimo. Abu kartus tie žmonės pasakė…. NE. 2000 metais tai padarė danai, o 2003 – švedai.

Minėjau keistus referendumus. 2014 metaus danai balsavo dėl patentų teisės, 2015 metais graikai visuotiniu balsavimu sprendė kaip elgtis finansinės krizės akivaizdoje. Net pora keistų referendumų vyko 2016 metais. Vengrai sprendė, ar sutikti su ES sprendimais dėl migrantų perkėlimo, gi Nyderlanduose rinkėjų buvo klausiama ar patvirtinti asociacijos sutartį su Ukraina.

Kažkokie santykinai smulkmeniški dalykai… Bet jei yra galimybė atsiklausti tautos, kodėl tai nepadarius?  O galimybė yra ne visada ir ne visur. Šešios Europos Sąjungos šalys referendumų iš viso nenumato. Tai Belgija, Bulgarija, Italija, Kipras, Portugalija ir Vokietija. Ar dėl to kokiems nors vokiečiams labai blogai? Anaiptol.

Grįžtant prie referendumų ir visos tiesioginės demokratijos privalumų bei trūkumų tenka pastebėti, kad politikai vis dažniau pripažįsta, jog referendumai sukelia daugiau problemų, nei padiktuoja sprendimų. Vien jau Brexitas ko vertas. Neretai referendumai baigiasi tokiu rezultatu, kad kur kas protingiau „užskaityti lygiąsias“, nei skalambinti, kad šalis kažką pasirinko vienareikšmiškai ir netšaukiamai. Politikai, o ypač vadinamos tradicinės partijos referendumų vis labiau bijo, tuo tarpu vadinamos nesisteminės ar populistinės partijos jų nori, idant prastumų savo nesistemines idėjas. Liaudžiai nūnai patinka idėjos veikiau ne sisteminės…

O taip rimčiau pagalvojus… ar yra kas populistiškesnio už visų pasirinkimą, už referendumą?

Egidijus Vareikis

Seimo narys

Panašūs straipsniai:
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-alzyras-%E2%80%93-tailandas-%E2%80%93-iranas
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/pietus-su-prezidentais​
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-rusija-%E2%80%93-ispanija-%E2%80%93-indija-ir-pakistanas
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/kinija-%E2%80%93-nuolaidu-sezono-pabaiga
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-kinija-%E2%80%93-izraelis-ir-palestinos-autonomija-%E2%80%93-centrines-afrikos-respublika
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/juodosios-juros-papludimiai
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-davosas-%E2%80%93-venesuela-%E2%80%93-afganistanas-
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/prognozuojami-2019-metu-pokyciai-tarptautineje-politikoje
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/taivanas-kinijos-respublika-%E2%80%93-ukraina-%E2%80%93-gabonas
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/trorizmas-2019
http://www.manokrastas.lt/straipsnis/sankcijos-jums-%E2%80%93-sankcijos-mums