Technologinio špionažo politikos vingiai

Įdomu, kaip jie tai padarė? Reiktų kažkaip nusižiūrėti… net ir norint išrasti dviratį.

Sakoma, kad jei šnipo profesija ir ne seniausia, bet viena iš senesnių – sužinoti apie kaimynų gudrybes (ar silpnybes) magėjo ne tik karo genijams. Svarbi buvo ir tebėra informacija apie technologinius sprendimus, paslėptus resursus ir net… gastronomiją.

Istorija mena, kad maždaug 500 metais prieš Kristų Sybaris miesto, garsėjusio išskirtinai puikia virtuve, užeigų savininkai gavo raštišką valdžios leidimą saugoti savo gaminamų patiekalų autorystę. Sybaris buvo klestintis uostas dabartinės Italijos pietuose, garsėjęs hedonistinėmis pramogomis, tad maisto receptai buvo išties didelė vertybė. Turėta žinių, kad kaimyninių miestų virėjams tik ir maga nugvelbti gamybos paslaptis. Taip bene pirmą kartą patentuota intelektinė nuosavybė.

Šiandien, kai visi baiminasi, kad juos šnipinėja kinai, verta prisiminti, kad ne vieną kartą buvo atvirkščiai.

Pasak Bizantijos istorikų, VI amžiuje imperatoriaus Justiniano į Kiniją siųsti vienuoliai ne tik supažindino kinus su krikščionybės tiesomis, bet, pakeliui namo priglaudė ir keistų vabalų, kurių lervos gamino sultis, vadinamas šilku. Kinai neteko šilko gamybos monopolio. Vėliau – jau XVIII amžiuje neteko ir porceliano gamybos lyderystės, kai vienuolis jėzuitas Pranciškus Ksaveras savo laiškuose namo beveik tikslai surašė porceliano gamybos technologiją. Trečią kartą europiečiai nugvelbė kinų išmintį 1848 metais, kai britų botanikas Robertas Fortune‘as, apsirengęs ir susišukavęs kaip tikras kinas, ištyrinėjo vietines arbatos auginimo paslaptis. Tai leido britams įrengti dideles arbatos plantacijas savo Pietų Azijos valdose.

Atmintis – puiki šnipų savybė. 1810 metais amerikietis Francis Cabotasas Lowell, apsilankęs Glazgove ir Mančesteryje parsivežė naujausių tekstilės staklių konstrukcijas. Beje, pasivežė nieko nekopijuodamas ir nevokdamas jokių brėžinių, tiesiog viską atsiminė.

Praeitame šimtmetyje ne be pagrindo baimintasi Sovietų valstybės technologinio špionažo agentų, mat ši šalis būdama technologiškai atsilikusi, iš visų jėgų mėgino konkuruoti su Vakarais. Ypač tai buvo svarbu ginklavimosi varžyboms, tad vadinamoji specinformacija buvo kaupiama net dvylikoje SSSR ministerijų.

Vakarams gal mažiau rūpėjo rusiškos technologijos, tačiau atskleisti karines paslaptis buvo naudinga. Kaip kurie „atskleidimai“ leido pirmauti Šaltajame kare. (Žinia, kai JAV žvalgyba susekė prie Platelių ežero esančią stacionarią branduolinių raketų bazę, pastaroji neteko savo egzistavimo prasmės ir buvo tiesiog… apleista.) Kai sovietų lakūnas su „superslaptu“ lėktuvu pabėgo į Japoniją, paaiškėjo, kad sovietinės karo technikos stebuklas visai ne stebuklas – metalinis griozdas, tiesa galintis pasiekti kažkokį nepralenkiamą greitį, bet po to greitai tampantis nebepataisomu…

Ginklavimosi varžybas sovietai pralaimėjo, tačiau jos agentūra be darbo neliko – pradėjo domėtis komunikacijos technologijomis, duomenų bazėmis ir tiesiog informacija apie informaciją. Internetas, socialiniai tinklai, kibernetinio karo galimybės atvėrė ir naujas šnipinėjimo erdves. Konkrečių pavyzdžių sąrašas įspūdingas. Duomenų šiukšlynai kvalifikuotiems šnipams gali virsti informacijos bazėmis. Tik reikia žinoti, ko ieškai…

Šnipinėja vieni kitus ne tik priešai. Yra nepaneigiamų žinių, kad praeito amžiaus pabaigoje prancūzų kompiuterių bendrovės Bull specialistai šnipinėjo amerikiečių IMB ir Texas Instruments, japonų automobilių gamintojai rinko informaciją apie JAV kolegų gamybos ir prekybos galimybes. Ne paslaptis, kaip konkuruoja Airbus ir Boeing. Paslaptis ir norai jas atskleisti. Tad vaizdelis labai neprimityvus, kur kas sudėtingesnis, nei buvusi priešprieša Rytai-Vakarai, ar dabartinė: Amerika-Kinija.

Kinija tikrai šnipinėja Vakarų valstybes. Tai jau seniai ne paslaptis. Ne tik šnipinėja, kai ką gauna ir beveik dykai. Kinus domina beveik viskas – nuo Coca Colos iki Boingo. Huawei yra ne vienintelis atvejis, o tik vienas iš daugelio. Prieš kelis dešimtmečius amerikiečiai noriai priiminėjo į universitetus ir verslo centrus gabius ir simpatiškus jaunuolius iš Kinijos. Mokykloje už nusirašinėjamą baudžiama. Aukštuose šnipų sluoksniuose nusirašinėjimas gausiai premijuojamas. Jei žinome, ką iš kur persirašyti. Matome, kad tie jauni-simpatiški yra gabūs ne tik mokytis, bet ir nusirašinėti, o nuorašus, kaip kažkada tie minėti vienuoliai – siųsti savo šalies žinyboms. Vakarai šiandien tiesiog graužia nagus, kad buvo pernelyg atviri ir naivūs, buvo pernelyg džentelmeniški. Ką daryti, kai džentelmeno „partneris“ yra ne džentelmenas? Dar daugiau – tai ne partneris, tai ciniškas konkurentas.

Gerai pagalvojus, šiandien ir duomenų „debesyse“ nesaugu, o jei nori būti globalus, žinok, kad nebūsi apsaugotas nuo įvairaus plauko nusirašinėtojų.

Sovietmečiu dirbdamas biochemijos laboratorijoje, padariau keliolika išradimų, susijusių su žmogaus baltymų išvalymo iki aukšto grynumo lygio technologijomis. Kartu su autoriniu liudijimu apie tai, kad mano pasiūlyta valymo schema yra išradimas, gaudavau ir „grifą“, kad informacija apie tą schemą yra „tik tarnybiniam naudojimui“, vadinasi, gali tapti ir šnipų susidomėjimo objektu. Tuomet atrodė juokingą, ką čia slėpti, viskas labai paprasta… O gal ir nepaprasta?

Egidijus Vareikis

Seimo narys