Tautiška giesmė Marcinkonyse skambėjo plazdant dvidešimt septynioms trispalvėms

Kategorija:

Miestas:
Tautiška giesmė Marcinkonyse skambėjo plazdant dvidešimt septynioms trispalvėms
Prasmingai ir įsimintinai Valstybės diena buvo paminėta Marcinkonyse. Šv. Mišių metu pašventintos dvidešimt septynios trispalvės plazdėjo bažnyčios kalno papėdėje šalia aukščiausio ir originaliausio Lietuvos kryžiaus maždaug šimtui marcinkoniškių ir kaimo svečių giedant Tautišką giesmę, o vėliau buvo padovanotos kaimo gyventojams. Po iškilmingo giedojimo bendruomenės nariai rinkosi į šalia esančią kleboniją, kurioje atidaryta ypatinga paroda – šimtamečio klebonijos pastato verandos langai pasipuošė  Marcinkonis garsinusių ir lietuvybės deglą čia nešusių žmonių portretais.
Valstybės dienos minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, kurias už marcinkoniškius bei Lietuvą aukojo Marcinkonių parapijos klebonas Povilas Paukštė. Jis kvietė įsisąmoninti ir suprasti šios garbingos dienos svarbą, ją praleisti ypatingoje vienybėje, bendrystėje ir dėkingume. Skaitydamas Evangeliją, kunigas sakė, kad joje yra panašumų su mūsų tautos istorija. Klebonas linkėjo tikros vienybės, tikro pareigingumo, kvietė auginti šitą pareigos jausmą ir perduoti kitiems, kad visi suprastų, jog pirmiausia Tėvynei reikia kažką prasmingo padaryti. Kvietė pasimelsti ir pagarbą atiduoti žmonėms, kurie parapijoje puoselėjo lietuvybę, mokė lietuviško žodžio prie verpimo ratelio ar audimo staklių.
Bendrai maldai susirinko apie šimtą  įvairaus amžiaus marcinkoniškių ir svečių, jaunimas Šv. Mišių metu išsirikiavo su trispalvėmis, kurios vėliau buvo pašventintos.
Po Šv. Mišių visi rinkosi prie bažnyčios kalno papėdėje stovinčio prieš dešimtį metų pastatyto paties didžiausio ir originaliausio Lietuvoje kryžiaus. Čia plevėsuojant trispalvėms, buvo sugiedotas šalies himnas, Vinco Kudirkos sukurta „Tautiška giesmė“.
Renginį organizavusi Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė dėkojo visiems susirinkusiems į šią gražią akciją, kuri sujungė šimtus tūkstančių žmonių Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei užsienio lietuvių bendruomenėse.
Su Valstybės diena ir šimtmečiu pasveikino Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška. „Nuoširdžiai sveikinu Jus su gražia mūsų Valstybės švente. Labai džiugu, kad marcinkoniškiai gerbia savo tėvelių tradicijas ir kasmet vis gausiau susirenka į valstybines šventes, giedoti Tautinės giesmės, pabendrauti. Džiaugiamės, kad galime drauge pabūti, vieni kitiems palinkėti vienybės ir geros valios. Linkiu jums gražių šventės akimirkų“, – linkėjo seniūnas.
Vėliau kaimo gyventojams buvo iškilmingai įteiktos dvidešimt septynios trispalvės, kurias dovanojo iš Marcinkonių kilęs, o dabar nemažai laiko gimtojoje sodyboje praleidžiantis ir aktyviai į bendruomenės gyvenimą įsiliejantis Vytautas Paulaitis. Minint dvidešimt penktąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, Valstybės dienai jis sugalvojo prasmingą akciją – Marcinkonių kaimo pagrindinės Miškininkų gatvės gyventojams padovanojo dvidešimt penkias trispalves. Kiekvienais metais prasminga akcija buvo pakartota. Simboliška, kad minint valstybės šimtmetį, marcinkoniškiams iš viso padovanota šimtas trispalvių. „Kad marcinkoniškiai jas iškeltų įvairių švenčių proga, ir kad Marcinkonis gausiai  lankantys svečiai ir turistai žinotų, jog čia gyvena tikri patriotai. Juk Tėvynės meilė prasideda nuo savo kiemo. Turime puoselėti gražias savo tėvų tradicijas ir po savęs jas palikti savo vaikams“,– sakė V. Paulaitis.
Trispalves dovanų gavę marcinkoniškiai nuoširdžiai dėkojo jas dovanojusiam Vytautui Paulaičiui.
Po vėliavų įteikimo žmonės neskubėjo skirstytis. Marcinkonių etnografinio ansamblio dainininkai padainavo dar keletą dzūkiškų dainų, o vėliau visi rinkosi į kleboniją. Čia buvo atidaryta ypatinga paroda. Onutės Grigaitės, Rasos ir Vytauto Budnikų bei kitų geros valios žmonių iniciatyva ir pastangomis  šimtamečio pastato verandos langai pasipuošė Marcinkonių parapijos istorijoje ryškų pėdsaką palikusių dvylikos asmenybių portretais.
Išties Marcinkonių klebonijos namas turi turtingą istorinę reikšmę ir saugo daugybę ano laikmečio paslapčių. Čia gyveno ir lankėsi nemažai vienaip ar kitaip prie Marcinkonių parapijos žmonių švietimo bei lietuvybės puoselėjimo prisidėjusių žmonių. Svarbiausius iš jų liudija portretai languose. Languose įamžinti: kilnus lietuvybės puoselėtojas, kunigas Jonas Šoblickas (1871–1906), Marcinkonyse klebonavęs 1896–1906 metais, pastatė šią kleboniją, pirmasis pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba, organizavo lietuviškos spaudos platinimą, subūrė lietuvių moterų chorą.
 Kunigas Alfonsas Petrulis (1873–1928) – Vasario 16–osios Akto signataras. Čia klebonavo 1908–1911 m. Subūrė keturių balsų lietuvišką parapijos chorą, įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą, parūpindavo parapijiečiams lietuviškos spaudos, baigė įrengti šią kleboniją.
Kunigas Pranciškus Raštutis (1867–1920), Marcinkonyse klebonavęs 1914–1920 metais, stiprino lietuvybę, ryžtingai gynė parapijiečius nuo okupantų vokiečių ir lenkų kareivių savivalės. Pastarieji jį mirtinai nukankino 1920 m. rugsėjį. Iki šiol nežinoma, kur padėjo jo kūną (šventoriuje kenotafas).
Kunigas Nikodemas Pakalka (1893–1985) čia klebonavo nuo 1939 m. iki mirties. Buvo labai išsilavinęs, mokėjo septynias užsienio kalbas, o parapijiečiams buvo labai artimas. Sovietmečiu inteligentai ir studentai pas jį atvykdavo pasikalbėti apie gyvenimą ir tikėjimą.
Petras Kieras (1891–1918) – švietėjas, lietuvybės puoselėtojas, tautosakininkas. Nuo 1893 m. gyveno Marcinkonyse, čia mokė parapijiečius skaityti bei rašyti lietuviškai, rašė straipsnius į „Vilniaus žinių“, „Šaltinio“, „Žarijos“ laikraščius, šelpė gabius jaunuolius, surinko daug tautosakos, kurią pateikė dr. Jonui Basanavičiui.
 Kotryna Sidziniauskaitė (1873–1944) – daraktorė, knygnešė. Mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Kunigo Jono Šoblicko paraginta kartu su knygnešiu Petru Miškiniu (apie 1859–1944) prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo.
Kunigas Vladas Jezukevičius (1886–1959) gimė ir augo Marcinkonyse, būdamas klieriku, tarnavo šioje parapijoje, o tapęs kunigu, kilniai darbavosi Vilniuje organizuodamas visokeriopą pagalbą nukentėjusiems nuo karo ir telkdamas tautiečius kultūrinei veiklai.
Liudas Gira (1884–1946) – poetas, aktyvus lietuvių kalbos ir kultūros gynėjas XX a. pr. okupacijų metais, kun. V. Jezukevičiaus studijų Kunigų seminarijoje bendramokslis. Šioje klebonijoje viešėdavo pas kunigą J. Šoblicką, iš marcinkoniškių užrašė daug senų dzūkiškų dainų, savo eilėraščiuose įamžino Marcinkonių vardą.
Vincas Krėvė–Mickevičius (1882–1954) – rašytojas, literatūros profesorius, politikas. Nuo 1902 m. kelias vasaras kartu su L. Gira viešėjo šioje klebonijoje rinkdamas tautosaką, tuomet kun. J. Šoblicko paskatintas, ir apsisprendė kurti gimtąja kalba.
Juozas Balčikonis (1885–1969) – kalbininkas, profesorius–akademikas, 20 tomų „Lietuvių kalbos žodyno pradininkas, dažnai lankydavosi pas kunigą N. Pakalką, domėjosi ir užrašė daug Marcinkonių tarmės žodžių ir tautosakos, taip pat apie drevinę bitininkystę.
Augusti Robertas Niemis (1869–1931) – tautosakininkas, Helsinkio universiteto profesorius, labai vertinęs senąsias liaudies kūrybos formas išlaikiusią dzūkų tautosaką. 1911–1912 m. gyveno šioje klebonijoje ir Marcinkonių apylinkėse užrašė apie du tūkstančius dainų, iš jų – ir labai retų.
Eduardas Volteris (1856–1941) – žymus XX a. pradžios baltistas, vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų, kovotojas prieš lietuvių spaudos draudimą. 1911 m. su Helsinkio universiteto prof. A.R. Niemiu, apsistoję šioje klebonijoje, užrašinėjo tautosaką. Jiems talkino ir V. Krėvė–Mickevičius.
Klebonijoje taip pat kuriamas mažas muziejėlis. Čia galima apsilankyti šioje parapijoje ilgiausiai kunigavusio Nikodemo Pakalkos kambarėlyje, liudijančiame kuklų, kone asketišką šio dvasininko gyvenimą bei didelę jo dvasią – pamatyti kuklią lovą, kunigo lazdas, senovinį mišiolą, daugybę knygų. Klebonijoje taip pat galima pamatyti nemažai Marcinkonių parapijos istoriją menančių daiktų, nuotraukų.
Vytautas Budnikas pasidžiaugė nuolat stiprėjančia marcinkoniškių bendryste, kurią liudija ir parapijiečių pastangomis bei lėšomis atnaujinama bažnyčios išorė, ir kasmet dovanojamos trispalvės, ir puoselėjamas Marcinkonių šviesuolių atminimas, taip pat ir skaniais pyragais bei namine gira kvepiantys bei nuoširdumo charizma apgaubiantys bendruomenės susibūrimai. Po parodos atidarymo visi susirinkusieji vakarojo klebonijoje prie arbatos puodelio bei dzūkiškų vaišių. Jie bendravo ir kalbėjo apie tai, jog Lietuvos himno giedojimas – išties geras pilietiškumo skatinimas, dalijosi pasiūlymais, kokių gražių idėjų sugalvoti kitų metų Valstybės dienai.
 
 
Rūta Averkienė
Mano Krastas