Tarp staigmenų ir netikėtumų besislapstanti krašto istorija

Kategorija:

Tarp staigmenų ir netikėtumų besislapstanti krašto istorija

Pasvalio krašto muziejus įsikūręs sovietmečio kino teatro pastate. „Muziejus kaip muziejus. Kažkiek senų namų apyvokos daiktų, senų nuotraukų. Ir ko dabar rajono vicemeras Povilas Balčiūnas mane čia atlydėjo“, – pagalvoju žvilgsniu permetusi ekspoziciją.

Paslaptys, kurias suranda lankytojas

Kai muziejininkė Bronislava Lapinskaitė pakviečia apžiūrėti ekspoziciją, greitai įvertinu, kiek čia sugaišiu laiko, bet pradėjus apžiūrinėti ekspoziciją užmirštu visus skubėjimus. Nuobodžiauti neleidžia išmoningos muziejininkų staigmenos. „Kaimynai latviai mus priglaudė į savo projektą. Pagrindinė mūsų idėja – sukurti muziejų, kurio didžiąją dalį surastų pats lankytojas“, – sako muziejininkė.

Tad didžioji eksponatų dalis slepiasi už lengvai atsidarančių spintų durų, lengvai ištraukiamuose stalčiuose. Juk neretai gyvenime būna, kad už to, ką matome, slypi visai kiti dalykai. Regis, ko tikėtis apžiūrint sovietmečiui skirtą stendą, bet už durų slypi tremtis, partizaninis judėjimas.

Staigmenų pilna ir muziejuje atkurta senoji Pasvalio turgaus aikštė, buvusi prie bažnyčios. Pakeliui link jos pasitinka ant tilto sėdintis muzikantas. „Tai mūsų Antanukas. Išties toks žmogus gyveno. Jis sėdėdavo ant tilto ir grodavo. Tik ne visi ūkininkai jo grojimu džiaugdavosi. Kadangi Antanukas labai garsiai grodavo, nuo jo muzikos į turgų važiuojančių ūkininkų arkliai baidydavosi, tad neretas vaikinuką botagu pašventindavo“, – Pasvalio istorijos epizodą pristato muziejininkė. Įmetęs pinigėlį, kiekvienas muziejaus lankytojas Antanėlio grojimo gali pasiklausyti.

Pasiekus turgaus aikštę, lydinti muziejininkė pakviečia atsisėsti. Prisėdame ant čia, lyg nuo ūkininkų turgaus užsilikusių maišų. „Čia muziejaus svečiams rodome Pasvalio istoriją primenantį filmuką“, – paaiškina Bronislava ir pakviečia pavaikščioti senamiesčio gatvelėmis.

Autentiškoje vietoje įsikūręs fotografas. Iki šiol čia „triūsia“ fotoaparatas, kuris, kaip sako Bronislava, ko gero yra visus pasvaliečius nufotografavęs ir ko gero ne vieną sykį. O kol šnekučiuojamės, išvystame savo atvaizdą – taip atrodytume šio fotoaparato užfiksuotoje nuotraukoje.

Dar viena staigmena – į trobos vidų, kur sėdi daili mergelė, smalsiai besidairantis berniokas. Prieini prie stiklo, o kieme ištisas alasas – šunys loją, gaidžiai gieda. Sako, kad taip ir būdavę, užtat tėvas nekviestam jaunikiui išprašyti iš kiemo galėdavęs ir griežtesnių priemonių imtis.

Ekspozicijose – Pasvalio krašto istorija

Visi muziejaus eksponatai, pradedant namų apyvokos daiktais ir baigiant dokumentais, surinkti iš Pasvalio krašto. „Tik geologijos ekspozicijoje matome eksponatus iš viso pasaulio. Juos mums dovanojo mokslininkas Eduardas Vodzinskas“, – pasidžiaugia muziejininkė.

Muziejuje eksponuojami archeologijos eksponatai muziejaus lankytojui primena akmens, žalvario, geležies laikotarpį.

Muziejaus lankytojams pateikiama ir įvairių laikotarpių dailės eksponatų. Tarp jų – Lietuvai svarbų įvykį primenantis paveikslas „Pasvalio taika“. „Šiame paveiksle vaizduojama, kaip 1557 m. rugsėjo 14 d. kalavijuočių ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje atsiprašo Žygimantą Augustą. Tądien buvo sudaryta takos sutartis. Nors tiksli sutarties sudarymo vieta nežinoma, bet manoma, kad tai įvyko netoli Pasvalio. Turėjęs kilti karas tarp Livonijos ir Lietuvos dėl Livonijos valdovo represijų Rygos arkivyskupui, Lietuvos valdovo giminaičiui, buvo sustabdytas, buvo atnaujinti prekybiniai ryšiai ir nuspręsta išvien kovoti, jei į žygį dėl Baltijos kils Ivano Rūsčiojo kariauna“, – istorijos puslapį praskleidžia muziejininkė.

Viena ekspozicija, prie kurios, pasak muziejininkės, beveik kiekvienas lankytojas pradeda neramiai dairytis,  skirta ir išskirtiniam Pasvalio krašto reiškimui – smegduobėms, kurios pačiame mieste laikas nuo laiko atsiveria. „Laimei, nėra žuvęs nė vienas žmogus, nors smegduobės labai įvairiose vietose atsiveria. Vienos būna sausos, kitose telkšo vanduo. Pati giliausia siekė 24 metrus. Kadangi mieste smegduobės greitai užpilamos, muziejuje eksponuojame filmuotą medžiagą, o natūraliai apžiūrėti šį gamtos reiškinį galima smegduobių parke“, – pasakoja Bronislava Lapinskaitė.

Dėmesys edukologijai

Kai lankiausi muziejuje, jame šurmuliavo iš Biržų rajono atvažiavę pradinukai. Jiems ką tik buvo pasibaigusi pamoka slaptojoje mokykloje. Tai edukacinė programa, nukelianti vaikus į spaudos draudimo metus. „Iš pradžių vaikai mokosi, kaip apgauti žandarą, jei jis ateitų į mokyklą, ką kiekvienas darys. Kas megs, kas siūs, kaip atsivers rusiškas knygeles. O paskui jie rašo sulietuvintus žodžius ant grafitinės lentelės, patys siuva sąsiuvinius, per pertrauką valgo bandelę, užsigerdami arbata, – apie vieną populiariausių ir du dešimtmečius sėkmingai gyvuojančią edukacinę programą pasakoja Bronislava Lapinskaitė. – Ši programa pasirinkta neatsitiktinai. Mūsų krašte labai aktyviai veikė knygnešiai. Jiems skirta nemaža ir muziejaus ekspozicijos dalis.“

Populiari ir programa, supažindinanti su tradicine avalyne. Kiekvienas gali nusiraukti iš odos ar dermantino ir jam tinkančia nagines.

Pasvalys – žemdirbių kraštas, tad viena edukacinė programa skirta ūkiui – joje kalbama apie bite ir jų naudą. Programos dalyviai kalbasi, dalijasi patyrimais, ragaują medų.

Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai yra parengę apie 30 edukacinių programų, kurios moksleivius įdomiai supažindina su krašto istorija, papročiais, amatais.

Genovaitė Paulikaitė


Mano Krastas