Tai, ką darau, yra mano kūrinys

Kategorija:

Tai, ką darau, yra mano kūrinys

Rasa Urbonienė per pirmąjį Šventojoje Jevgenijaus Černyš iniciatyva birželio viduryje surengtos dvasingumo stovyklos dalyvių susitikimą pasakė: „Aš atvažiavau čia pabūti mokiniu, nes ilgą laiką esu mokytoja“.

„Žemiška prasme aš esu mokytoja. Dirbu meno mokykloje fortepijono mokytoja. Buvo trumpų etapų, kai dirbau visai kitokius darbus, bet tai truko labai trumpai, –  į klausimą, kas slepiasi po šiais jos žodžiais paaiškina Rasa ir priduria, kad ji jau kuris laikas yra mokytoja, padedanti žmonėms įveikti sveikatos problemas. - Manyje visą laiką buvo labai didelis noras gydyti žmones. Prieš penkiolika metų su drauge važiuodama į vieną seminarą vos ne šaukte iššaukiau: kaip aš noriu gydyti žmones. Tas ėjimas, ieškojimas žinių ir metodų, kaip būtų galima padėti visų pirmiausia sau, paskui ir kitiems, mane ir atvedė prie mokytojos, kuri žmonėms padeda spręsti jiems iškylančias problemas. Ir kai pradedi eiti tuo keliu, atsiranda draugai, atsiranda žmonės ir tu pamatai, kad tiesiog pati nejausdama juos nesąmoningai mokini. Nežinai, ar gali tai daryti, bet tiesiog tu toks gimei ir žmogui atsiradus bėdai tu neišeini iš tos rolės. Ypač tai labai suaktyvėjo pastaruoju metu. Atsirado pasekėjų ratas, kuriems pravesdavau meditacijas, padėdavau jiems garso, šviesos, spalvų, kristalų terapija. Mes gvildendavome  įvairius gyvenimiškus ir dvasinius klausimus, kai žmonės, be jokio susitarimo, tave, tarsi, pasisodina į mokytojo rolę. Paskutiniu metu aš pati nusprendžiau, kad nebenoriu tokios didelės atsakomybės. Bent jau kurį laiką. Noriu pati pasimokyti, nes kartais galvodavau, kad ir pati turiu kažkokių neatsakytų klausimų, pati klystu, o einu ir mokau žmones. Todėl kildavo klausimas, ar tikrai galiu aš juos mokyti. Jiems sakydavau, kad negalių jų kažko išmokinti, nes kiekvienas jų turi savo stiprybes, todėl skatinau juos stebėti gyvenimą, klausti savęs ir taip rasti atsakymą. Mes kiekvienas ateiname į šį pasaulį atlikti kažkokių misijų. Nėra ten nei kažkokių tauresnių, nei žemesnių misijų. Tiesiog mes į šį gyvenimą ateiname žaisti ar vaidint spektaklį. Galų gale mes pasiskirstome rolėmis – mes nusprendžiame, kur norime save išbandyti, ką dėl kitų padaryti. Manau, kad prieš ateidama čia aš žinojau, kad turiu stiprybę padėti žmonėms. Galbūt per gydymą, per mokymus. Neatsitiktinai sakoma, kad žmogaus misija, dėl kurios jis čia atėjo, pasireiškia per didelę aistrą ir didelį norą. Ir tai, kad manyje prabudo didelis noras gydyti žmones, manau ir buvo tas mano misijos pasireiškimas. Manau, kad tai buvo mano plano dalis.“

Rasa pasidžiaugia, kad jos misijai vykdyti labai padeda ir papildomai įgyta socialinės pedagogikos ir psichologijos specialybė. Tai padeda lengviau suprasti žmogaus problemas ir jų priežastis. O žmonės ateina su įvairiomis problemomis. „Gydymo seanso metu mano energetinės būsenos labai skiriasi nuo kasdieninės būsenos. Jei gydymui skirčiau daug laiko, ko gero aš save perdeginčiau. Net regėjimas keičiasi. Kurį laiką net negali skaityti knygos. Iš pradžių maniau, kad sutriko mano regėjimas, bet paskui supratau, kad seanso metu regėjimas pereina į kitą lygmenį ir paskui jau reikia valios sugrąžinti jį į įprastą lygmenį. Nepasakyčiau, kad tai kenkia, bet tu turi tuos dalykus pastebėti. Turi save labai mylėti ir save atstatinėti. Turi labai stebėti save, turi pabūti gamtoje, nes, jei neskirsi daugiau dėmesio sau, ateis diena, kai pačiam bus reikalinga kitų pagalba, bet tada galbūt niekas tau nebegalės padėti. Turi save tausoti, kad galėtumei daug dėl kitų nuveikti. Todėl turėjau nusistatyti, kiek galiu žmonių priimti per savaitę arba kiek dienų per savaitę galiu skirti žmonių gydymui. Dirbu per savaite 2-3 dienas, priimdama po 3 žmones“, –  pasakoja Rasa Urbonienė.

Kadangi į ją kreipiasi labai įvairūs žmonės su įvairiomis problemomis, su kiekvienu Rasa kalbasi individualiai. Vieniems aiškiai nurodo problemos atsiradimo priežastį, kitiems jos nesako. „Kiekvieną kartą kalbi skirtingai. Čia nėra taisyklių. Yra tik viena universali taisyklė: jei neklausia ir neprašo, nesikišk ir nepulk jo gelbėti. Nebūk tuo zuikiu, kuris briedžiui po galva kiša šieno, – pajuokauja Rasa. – Pagalvokime, kas yra liga. Kiekvienas žmogus turime savo energetinį kanalą, kuris teka kaip upė, bet kai žmogus patiria stresus, pasiduoda neigiamoms mintims, jo raumenys nesąmoningai susitraukia, užspausdami ir stuburą, ir kitas vietas, tuo trikdydama įvairias organizmo funkcijas, nes užtvankos neleidžia upei srauniai tekėti. Tada sutrinka organų darbas ir prasideda liga. Aišku, energetiką atstatyti gali pats žmogus. Todėl kartais užtenka su juo pasikalbėti, truputį padėti psichologiškai, pabūti jam veidrodžiu, atspindinčiu jo problemą. Man patiko Jevgenijaus Černyš metodas atkreipti žmogaus dėmesį į jo paties pasakytus žodžius. Tačiau žmonės esame skirtingi ir kitiems reikalinga pagalba: atpalaiduojantys masažai, garsai, šviesa, spalvos. Yra labai daug priemonių, kurios atpalaiduoja žmogaus sąmonę nuo įtampos. Tuo momentu atsipalaiduoja ir raumenys, kas pagerina kraujotaką, kitų organų veiklą. Tada žmogus gauna daugiau energijos, jame atsiranda daugiau jėgų ir jis lengviau tvarkosi su problema. Atsiranda energijos keisti savo gyvenimą, šalinant tas priežastis, dėl kurių žmogus susirgo. Kai žmogui kažkas skauda, jam nepasakysi: eik, žmogau, ir pakeisk savo gyvenimą. Jis tam neturi jėgų. Aš kartais sakau, kad jei žmogus jaučia didelį skausmą, geriau jau išgerti nuskausminamąją tabletę, o skausmui atlėgus ieškoti priežasčių. Kiekvienas atvejis labai individualus. Kai bendrauji su žmogumi, intuityviai jauti, kaip su juo kalbėti, kaip jam padėti. Vienam galbūt trūksta valios užsiimti savimi, o kitam galbūt viskas labai griežtai užspausta ir jis savęs nepaleidžia.“

Įsikalbėjus Rasa prisipažįsta, kad  anksčiau iki smulkmenų ji narstydavo visas žmogaus problemos detales, iki smulkmenų kapstydavosi, ieškodama būdų kaip padėti žmogui. Dabar ji viską žiūri paprasčiau. „Ateina žmogus ir teikiu jam pagalbą per daug neanalizuodama. Tiesiog pats masažas, garsai ar šviesa atpalaiduoja žmogų“, – sako Rasa.

Apie savo veiklą, pasak Rasos, ji neskubėjo žmonėms pranešti nei per laikraščius, nei kitomis priemonėmis. „Tiesiog, kai pats esi pasirengęs tai daryti, kai tiki tuo, ką darai, pats gyvenimas suveda su žmonėmis, kuriems gali padėti“, – patirtimi pasidalija Rasa ir priduria, kad vis tik pastaruoju metu ji apsisprendė daugiau dėmesio skirti žemiškiems dalykams, tarp jų ir reklamai, patalpoms, kuriose priiminėja žmones. „Kitaip sakant, nusprendžiau tai daryti tikslingiau, nes tai, ką darau, man patinka ir noriu, kad tai būtų mano kūrinys, į kurį visą save įdėjau, o ne laukiu ir svajoju, – kalba Rasa. – Man patinka kurti ir nesvarbu, kurioje srityje. Tai, ką darau, yra mano kūrinys. Ir jei pas mane nebeateis žmonės, aš tuo tik džiaugsiuosi, nes tai reikš, kad sukūriau savo kūrinį, išsėmiau viską, ką galėjau ir nueisiu daryti darbų, kurie galbūt visiškai su tuo nėra susiję.“

Genovaitė Paulikaitė


Mano Krastas