Rosita Veikalienė: Švietimas agonijoje. Planas jį reanimuoti ar palikti merdėti toliau?

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje „imtasi“ švietimo pokyčių. Jų būta įvairių: susijusių su ugdymo procesu, nuolatinių vadovėlių naujinimu, pratybų sąsiuvinių leidimu, mokytojų atlyginimų mažinimu ir negebėjimu jų atstatyti, darbo apmokėjimo žirklių nustatymu, skatinat didelių ir mažų mokyklų mokytojų atskirtį. Mokykla tapo paslaugų teikėja, o ne ugdymo įstaiga (kas turėtų būti) ir tai leidžia tėvams „šokdinti“ mokytojus, nurodant, ką ir kaip mokytojas turi mokyti bei neversti, nereikalauti iš vaiko skaityti, atlikti namų darbus, nes mokytojas privalo vaikui išaiškinti ir „įkalti“ į galvą visą informaciją, kad super mamyčių ir super tėvelių super vaikas nepervargtų ir pan.
Pokyčiai, reformos nesibaigia, jų rezultatas – nesaugus mokytojas, vyraujantis mobingas mokyklose, patyčios tarp vaikų, prastėjantys mokinių pasiekimai. Kas kaltas? Reformų kūrėjams tai paprastas atsakymas – nekompetentingi mokytojai ir vadovai. Tačiau nė vienas šių „profesorių“ nedirba mokykloje, nepatiria tų reformų pasekmių „savo kailiu“. Ir vėl nauji pokyčiai, nauji planai švietimo sistemai – mokytojų darbo apmokėjimas ir vadovų rotacija.
Ne kartą kalbėta apie stebuklingąsias koeficientų „žirkles“, kurių neturėtų būti. Tačiau jos ir vėl išliko, nors buvo žadama, kad jų neliks. Pažadai, pažadai… Apžvelkime siūlomą projektą Nr. XIIP-4723(2) Valstybės ir savivaldybės įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatymas. Pavyzdžiui, imkime ką tik į mokyklą atėjusio dirbti mokytojo pastoviosios dalies koeficientą (pareiginės algos bazinį dydį), kuris yra nuo 3,13 iki 4,77; ir mokytojo metodininko su daugiau kaip 15 metų darbo stažu nuo 3,89 iki 5,96. Dabar įsivaizduokime, kad jaunas mokytojas atėjo dirbti į didelę miesto mokyklą, kur vadovas gali skirti beveik maksimalų koeficientą – 4,5; mokytojas metodininkas dirba mažoje kaimo mokykloje, kur direktorius gali skirti tik minimalų koeficientą, t. y., 3,89. Ar neabsurdiška situacija? Akivaizdus pedagogų supriešinimas. Kuo kaltas mokytojas, kad jis dirba mažoje mokykloje? Kitas dalykas – įvairių gebėjimų mokiniai. Kaimo mokyklose silpnų, su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, vaikų kai kuriose klasėse yra ketvirtadalis ar trečdalis. Kita vertus, miesto mokyklose didesnės klasės. Kyla klausimas, kuriam pedagogui dirbti sunkiau? Tebūnie tai retorika. Manau, ir vienas, ir kitas pedagogas susiduria su tais pačiais sunkumais. Tai gal vertėtų visgi atsisakyti „žirklių“? Kitas aspektas, kaip galima lyginti pirmaujančias gimnazijas, licėjus, kur dažniausiai neoficialaus konkurso būdu ateina motyvuoti mokiniai su mokyklomis, kur mokosi tie, kurių niekur kitur nepriima, o iki 16 metų vis tik privaloma…
Yra planų nesieti darbo užmokesčio su darbo stažu ir kvalifikacija, o apmokėti visiems vienodai plius mokėti kintamą dalį už atitinkamai atliktas veiklas. Vėlgi kyla klausimas, kam išradinėti jau išrastą dviratį? Taip, yra nemažai ekspertų, metodininkų, kurie įgijo kvalifikaciją ir „užmigo“, nes pasiekė savo asmeninės karjeros olimpą. Kodėl bus perkeliama atsakomybė administracijai skirti kintamą atlyginimo dalį ir jos dydį? Išlieka tikimybė, kad direktoriai gali vadovautis principu „patinka – nepatinka“, „lojalus – nelojalus“, „mėgiamas – nemėgiamas“. Aktualu tai, kad kintamą dalį bus galima „užsidirbti“ vykdant veiklą ir už mokyklos ribų – tačiau ar visi darbdaviai tai toleruos? Ne paslaptis, kad darbuotojo nuolatinis tobulėjimas kai kuriems darbdaviams sukelia stresą, todėl darbuotojai patiria psichologinį smurtą darbe.
Pedagogai rašo metines savianalizes, kuriose pristato per metus vykdytą veiklą. Yra ir rodikliai, kurie reikalingi siekiant atitikti kvalifikacinę kategoriją. Ar ne paprasčiau būtų, kad vadovai su mokyklų darbo grupe peržvelgtų rodiklius ir palygintų su savianalizėje nurodytais rodikliais. Būtų viskas skaidru ir aišku: atitinka mokytojas vyr., metodininko ar eksperto rodiklius – orus ir sąžiningas atlyginimas. Jokio pykčio, įtarinėjimo – kitaip sakant, jokio korupcijos, ką užsidirbai, tą ir turi. Tokiu būdu išlieka darbo užmokesčio priklausomybė nuo darbo stažo ir kvalifikacinės kategorijos ir nereikia jokių didelių naujovių.
Etatinis apmokėjimas kelia daug diskusijų pedagogų bendruomenėje. Norai geri, tačiau tai kelia daug nerimo, kyla įvairių klausimų, o taip pat ir abejonių. Kas ir kokiu principu apibrėžė etatinį apmokėjimą – koks valandų skaičius yra etatas? Ar buvo atliktas tyrimas, siekiant nustatyti visą realų mokytojų dirbamą darbo laiką (ne tik pamokų metu, bet sąsiuvinių taisymas, pasiruošimas pamokoms, projektinė veikla, darbas grupėse, renginių organizavimas ir kiti vadovo pavesti darbai)? Kaip bus apmokamas etatinis laikas: valandų skaičius didės, apimtis darbų išliks ta pati, o atlyginimas tas pats, gal net ir mažesnis? Ar nebus verčiami pedagogai dirbti jiems nepriklausančius darbus, kaip tai dabar daro dalis socialinių pedagogų (nemokamo maitinimo dokumentų, tabelių tvarkymas, pavėžėjimo ir pan.)? Ar nebus pedagogai verčiami atidirbti, o gal tiksliau išbūti įstaigoje visas pvz., etatinio darbo 36 val. mokyklose, nors kai kurias veiklas galima sėkmingai atlikti už mokyklos ribų (pvz., sąsiuvinių taisymas, projektinė veikla) ir esami švietimo dokumentai netgi tai ir numato. Tokia socialinių pedagogų realybė, kurie 36 val. per savaitę dirba mokykloje ir dažnas vadovas reikalauja, kad visos valandos būtų išskirtinai institucijoje, nors yra daugybė veiklų ir funkcijų, kurias reikia ir galima atlikti už mokyklos ribų.
Pokyčiai numatomi ne tik pedagogams, bet ir vadovams – vadovų rotacija. Iš vienos pusės tai yra sveikintinas dalykas, nes kai kurie vadovai vadovauja principu „skaldyk ir valdyk“, mokytojų atžvilgiu naudojamas mobingas, mokytojai įbauginti, o vadovai klesti, kai kuriose mokyklose labai prastas mikroklimatas, apie kurį dažnai nutyli darbuotojai, nes prakalbus teks išeiti „savo noru“. Tokiose mokyklose vadovų rotacija būtų sveikintina, tačiau prieš tai reikėtų atlikti mokyklos bendruomenės mikroklimato tyrimą ir tik po to priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau yra puikių mokyklų, kur vadovų įdirbis davė puikių rezultatų: mikroklimatas geras, santykiai su tėvais puikūs – tėvai mokytojų pagalbininkai, o ne kontroliuotojai. Ar tokiose mokyklose reikalinga vadovų rotacija? Nemanau.
Galima dar daug įžvelgti visų minėtų pokyčių privalumų ir trūkumų, tačiau pirma reikia dialogo su visais pedagogais, išklausyti, paprašyti įvertinti siūlomas naujoves, pateikiant pasiūlymus iš realios praktinės situacijos, o ne tos, kurios viešai deklaruojamos. Šiuo metu švietimo sistema kaip organizmas yra sergantis, todėl neužtenka „apgydyti“ išorines žaizdas, reikia giluminės intervencijos, neiššaukiant naujų vidinių skaudulių.
 
Rosita Veikalienė
socialinė pedagogė metodininkė, Šiaulių universiteto magistrantė