Šventė, prasiskleidžianti dvasingumo žiedais

„Motinos diena – tai prisilietimo prie šimtmečiais liaudies kurtų nacionalinių vertybių – dorovės, papročių, dainų diena, tai gerumo ir atsakomybės diena, tai šeimos židinio šventė. Tikrai prasminga bus, kai motinai pagarbą jausime ne vieną, o visas metų dienas, visą gyvenimą. Tebūnie Motinos diena gražiausia ir prasmingiausia šeimos, kur prasideda mūsų dvasingumo šaknys, šventė. Tebūnie tai visų motinų lygybės diena. Tebūnie tai dėkingumo, pagarbos, meilės ugdymo diena. Drauge šį diena galėtų ir turėtų būti sąžinės sąskaitos diena blogoms bei atsižadėjusioms savo vaikų motinoms“, – internete ieškodama informacijos apie Motinos dienos ištakas radau šį, nežinomo autoriaus referatą ir tikiu, jis neįsižeis, jei jo mintis pateiksiu svetainės lankytojams.

Pagarbą motinoms tokia pat sena kaip ir pati žmonija. Svečiavimosi pas motiną diena nuo seno žinoma Anglijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Anglijoje 1644 metų žiniomis, vaikai bei anūkai lankydavo ketvirtą gavėnios sekmadienį. Prancūzijoje motina buvo pagerbiama kitu laiku – paskutinį sekmadienį prieš Užgavėnes. Liaudiškus motinos pagerbimo papročius anglai atsivežė į Ameriką, ir ten jie buvo sumoderninti bei 1910 metais pritaikyti valstybės mastu.
Amerikiečiai XX amžiaus pradžioje Motinos dieną ėmė švęsti antrą gegužės sekmadienį. Vaikai pirkdavo motinai gėlę arba dovaną, o kas motinos nebeturėjo – puošė jos kapą. Amerikiečiai vyrai šią dieną nešiojo prie krūtinės prisisegę raudoną gėlę – meilės motinai ženklą. Šventė, jau sumoderninta, netrukus grįžo į Europą. Tačiau Anglijoje gegužės mėnesį ji neprigijo, o ir toliau buvo švenčiama senu laiku – ketvirtą gavėnios sekmadienį.

Pirmasis pasaulinis karas paskatino dar labiau atsigręžti į motinas. Neilgai trukus po karo Motinos diena tapo populiariausia šeimos švente Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos kraštuose, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Motinos kultas Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, senas. Motinos vardas visur ir visada buvo laikomas garbingesniu už moters. Pagarbos motinai pradmenų buvo Žemynos, senovinės žemės ir vaisingumo deivės, įasmenintos moters gimdytojos ir maitintojos pavidalu, įvaizdyje. Motina dažnai, ypač dainose ,lyginama su saule – „Skaisti saulė ant dangaus, tai yr mano motulė…“ Ji, kaip ir žemė, – maitintoja, kaip ir saulė, – šilumos teikėja. Skiriasi tik tuo, kad motinos širdies šiluma jaučiama visą gyvenimą.
Motinos meilė, atlaidumas ir ilgesys amžini. Pagarba motinai, jos išaukštinimas įpintas į visus šeimos papročius: tai ir dukters išleidimas į marčias, ir jaunamartės sutikimo apeigos, laidotuvių raudos…
Tikrai žinoma, kad motinos teisė buvo įtvirtinta 1529 metais Lietuvos Statute.
Lietuvės motinos istorinis vaidmuo didžiulis. Lietuviškuoju motinos pavyzdžiu istorikai ir rašytojai nuo seno laiko palangiškę Birutę-Kęstučio žmona. Tai iš jos kildinama lietuviškoji kunigaikščių dinastija, tai ji laikoma lietuviškųjų šeimos tradicijų pradininke. Ypač motinos vaidmuo Lietuvoje išaugo XVII-XX a., kai vyrai ir sūnūs žuvo sukilimuose, karuose, kai jie ėjo emigrantų ir tremtinių keliais, mirė kalėjimuose, kai dar Valančiui neprabilus jie buvo žudomi alkoholio, jos genetiškai išsaugojo tautą.

Motinos daugiau negu kas kitas puoselėjo mūsų kalbą ir papročius. ,,Mūsų kalbą, kuria mūsų prabočiai prieš tūkstantį metų kalbėjo, –rašė S.Daukantas, –ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis“. Motina – liaudies dainų ir pasakų tobulintoja, kūrėja bei mokytoja. Liaudyje buvo nuostata, kad vaikas kiekvieną dieną iš motinos turi gauti tris pamokas: meilės, išminties ir sveikatos. Griežta valstietiška pedagogika ugdė meilę darbui, gerumą, jautrumą. Šeimoje įgyti doroviniai pagrindai turėjo prisidėti ir prie vaikų gyvenimo sėkmės. Ir kad per ilgus socialinės ir nacionalinės priespaudos amžius lietuvių tauta neprarado gyvybingumo, kad ji sukūrė savaimingą kultūrą ir išėjo į istorijos areną, tai didelis ir paprastos kaimo moters-Motinos nuopelnas. Motinos, kaip neatskiriamos žmogaus ir tautos egzistencijos dalies, paveikslas tapo meninės kūrybos objektu. Iš profesionalų bene ryškiausią istorinį lietuvės motinos tipą pavaizdavo P. Rimša skulptūroje ,,Vargo mokykla“. P. Rimšos sukurtas motinos portretas tapo simboliniu paminklu ,įkūnijančiu tautos protestą prieš ilgus dešimtmečius trukusias carizmo pastangas sunaikinti lietuvių tautą, jos kalbą ir kultūrą.Ryškių darbų motinystės tema sukūrė skulptorius R. Midvikis, dailininkės D. Tarabildienė, S. Valiuvienė, grafikas S. Krasauskas bei kiti.
Motina pasiaukojimo ir darbštumo pavyzdžiu nemaža įtakos turėjo mūsų šviesuoliams – M. Akelaičiui ir M. Valančiui, S. Daukantui, J. Basanavičiui ir V. Kudirkai, P. Mašiotui ir kitiems. Grožiniuose veikaluose bei prisiminimuose motinos paveikslą piešė J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Vaižgantas ir kt. Poetai B.Brazdžionis, K. Bradūnas, J. Degutytė, K.Inčiūra, J. Jakštas, R. Keturakis, J. Marcinkevičius, S. Nėris, J. Strielkūnas ir kiti savo eilėraščius skyrė motinoms.
Kitų valstybių pavyzdžiai paskatino Motinos dieną įsivesti ir Lietuvoje.  Yra, nors ir nepatikrintų, duomenų, kad šventinė motinos pagerbimo idėja Lietuvoje plito dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Pirmosios paskatos motinai pagerbti galėjo būti šventiniai emigrantų sveikinimo laiškai apie 1924 metus. Kiek vėliau Motinos dienos įvedimų Lietuvoje ėmė rūpintis įvairios organizacijos. 1929 metais kovo 24 dieną Kaune įvykusiame Lietuvos moterų organizacijų pasitarime dėl Motinos dienos rengimo buvo nutarta kitų aukštos kultūros tautų pavyzdžiu šią šventę įvesti Lietuvoje – švęsti ją kiekvienais metais pirmą gegužės sekmadienį. Jai rengti buvo sudarytas iš įvairių pažiūrų žmonių komitetas. Sudarant šventės programą, buvo atsižvelgta į kitų kraštų patirtį. Spauda šios dienos proga buvo kviečiama aptarti motinos vaidmenį istorijoje, vaikų auklėjime, visuomeniniame gyvenime bei spausdinti tinkamą beletristiką, o radijas – surengti specialias laidas; teatrai ir kino teatrai – parengti programas Motinos dienai; mokyklos ir įvairios organizacijos– minėti Motinos dieną; buvo skatinama skaityti įvairias paskaitas, daryti rinkliavas neturtingoms motinoms šelpti, lankyti, guosti ir šelpti sunkiai gyvenančias bei sergančias motinas. Vaikai buvo kviečiami namuose pagerbti savo motinas –įteikti dovanėles, o toliau gyvenantys aplankyti jas arba pasiųsti laiškus ir dovanas. Visuomenė buvo kviečiama prisiminti mirusias motinas, aplankyti ir papuošti jų kapus. Moterų katalikių draugija paprašė dvasininkus už mirusias motinas visose bažnyčiose laikyti pamaldas ir skaityti pamokslus. Pirmiausia šį sumanymą ėmė garsinti spauda, ypač žurnalas ,,Motina ir vaikas“. Kiek dvejodamos prie to prisidėjo mokyklos; didžiausias jų indėlis – tai kreipimasis į vaikus. 

Daugiau: http://mokslai.lt/referatai/referatas/motinos-dien-1-puslapis6.html