Svarbu širdyje surasti kibirkštėlę gerumo ir noro padėti

Beruta Dirvonskienė yra ne tik Kretingos socialinių paslaugų centro direktorė, bet ir Socialinių darbuotojų asociacijos Kretingos skyriaus pirmininkė, tad jai gerai pažįstamos visa socialinio darbo paletė. O ji labai plati, kaip, beje, ir paties Kretingos socialinių paslaugų centro veikla.

„Juokaudami mes kartais savo centrą vadiname „Akropoliu“, – sako Beruta. – Socialines paslaugas teikiame viso Kretingos rajono žmonėms nuo gimimo iki mirties.“

Seniausia socialinių paslaugų centro veikla yra pagalba tėvų meilės ir rūpesčio netekusiems vaikams. Vaikų globos namai savo veiklą pradėjo 1994 metais. „Buvo laikas, kai pas mus gyveno daugiau kaip 70 vaikų. Dabar turime 14. Visi vaikai iš Kretingos rajono. Šiuo metu dauguma jų – ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus. Tik viena mergina, kuriai per 20 metų, mokosi Radviliškyje, o pas mus grįžta savaitgaliais. Mažiausieji lanko „Voveraitės“ darželį. Du mažiukai dar laukia savo eilės, nes kompiuterizavus eilę patekti į darželį, tenka laukti. Anksčiau turėjome susitarimą, kad mūsų visi vaikai be eilės patekdavo į darželį, dabar, kompiuterizavus sistemą, situacija pasikeitė. Mokyklinukai lanko Simono Daukanto pagrindinę mokyklą. O vaikų skaičius sumažėjo todėl, kad didesnis dėmesys skiriamas rizikos šeimoms. Tokių šeimų turime per šimtą, o jose auga per 200 vaikų. Jais rūpinasi devynios mūsų centro darbuotojos. Mes pirmiausia rūpinamės, kad vaikai būtų pavalgę, aprengti, kad lankytų mokyklą. Dalį šių vaikų iš Kretingos ir aplinkinių kaimų po pamokų parsivežame į centro dienos veiklos grupę. Jie čia pasiruošia pamokas, pavalgo, jei reikia nusiprausia, išsiskalbia rūbelius, – Socialinių paslaugų centro kasdienybę pasakoja direktorė. –Kitas centro darbo baras – senų ir neįgalių žmonių, kuriems pagalba reikalinga namuose, lankymas. Tokių žmonių turime apie 120. Socialinių darbuotojų padėjėjos eina į namus, atneša maito produktus, išverda valgyti, sutvarko kambarius. Dabar pradedame teikti naują paslaugą – tai globos paslaugos namuose. Į namus eis ne tik socialinių darbuotojų padėjėjai, bet ir slaugytojų padėjėjai, slaugytojai. Tos paslaugos bus pradėtos teikti įgyvendinant ES finansuojamą projektą. Dar vyresnio amžiaus žmonėms teikiame iki 10 valandų priežiūros paslaugas ir nuo 10 valandų – globos paslaugas. Penkis žmones prižiūrime namuose, o 12 atsivežame į centrą. Ryte atsivežame, vakare parvežame namo. Tai vieniši Kretingos ir aplinkinių kaimų gyventojai, kurių vaikai nenori vienų palikti. Čia jie pabendrauja, kartu pasimeldžia, pagieda, pasikalba, po pietų pamiega. Žmonės noriai naudojasi šiomis mūsų paslaugomis, nors pradžia buvo nelengva, nes centrui reikia sumokėti 20 proc. nuo žmogaus pajamų. Žinoma, moka už lankytas dienas.“

Dar vienas veiklos baras – pagalba krizių ištiktoms moterims. Vienos čia prisiglaudžia patyrusios namuose smurtą. Kitas centras atsiveža pats tam, kad suteiktų kasdieniniam gyvenimui reikalingų įgūdžių, nes rizikos šeimose kartais jų pritrūksta. Būna atvejų, kai moteris gyvena sugyventinio namuose ir kilus konfliktui ar išsiskyrus ji neturi kur eiti. „Šioms moterims suteikiame tik pastogę, priemones, o jos pačios verdasi valgyti, skalbiasi, – sako Beruta. – Dar mes rengiame įtėvius ir globėjus. Daugiausia tai giminaičiai ir kaimo gyventojai. Šiemet apmokėme vienus įtėvius ir globėjus. Anksčiau globėjų būdavo daugiau. Gal taip atsitiko todėl, kad žmonės susiduria su didesniais sunkumais ir nebenori prisiimti papildomų? Gal bijo prisiimti atsakomybę, nes ir mūsų vaikai gali turėti problemų, ir globėjai gal patiria ne tai, ko tikėjosi. Buvo atvejų, kai vaikai iš globėjų grįžo į globos namus.“

Pasiteiravus, kokių savybių, jos manymu reikia socialiniam darbuotojui, Beruta Dirvonskienė pirmiausia pabrėžia nuoširdumą ir mokėjimą bendrauti. „ Tiesa, pastaruoju metu, kai trūksta darbo, visokių žmonių pasitaiko. Vieni ateina ir išeina, nes neatitinka charakterio savybės, gebėjimai. Ypač dirbant su senais žmonėmis reikia ypatingo bendravimo, priėjimo, gerumo. Ne kiekvienas save šiame darbe suranda. Iš kitos pusės, mūsų darbas labai menkai apmokamas. Padėjėjos gauna, galima sakyti, minimalią algą. O dirba visą dieną. Reikia eiti iš vienos trobos į kitą. Jei yra galimybės, vienos moterys važiuoja miesto transportu, kitos – dviračiais. Buvome nupirkę dviračius, bet juos jau reikėtų atnaujinti. Tenka važiuoti ir užmiesčio autobusais. Išties, tai sudėtingas darbas. Tos, kurios dirbame centre, bent darbo sąlygos kitokios, o tos, kurios lanko namuose… Jų darbas labai sudėtingas. Ar lyja, ar sninga, tu turi eiti, važiuoti, turi pasiekti globojamo žmogaus namus, nes jis turi būti pavalgęs, turi būti prižiūrėtas, o alga…Todėl ir vadovavimas tokiai įstaigai turi būti ypatingas. Balso pakėlimas, pasak Berutos, – ne vadovo bičiulis. Tik draugiški santykiai, supratimas ir meilė kiekvienam padeda surasti kontaktą su žmonėmis, kurie savyje turi kibirkštėlę gerumo ir noro padėti kitiems.

Genovaitė Paulikaitė