Sigita Šimkūnaitė: kartais įkvepia net kasdienė rutina

Kategorija:

Miestas:
Sigita Šimkūnaitė: kartais įkvepia net kasdienė rutina
Dešimt metų scenografijos srityje dirbanti Sigita Šimkūnaitė per daug kukli, kad pasigirtų, tačiau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Karmen siuita“, kuriam ji kūrė scenografiją, pretenduoja į „Padėkos kaukę“ kaip geriausias praėjusių metų spektaklis. Nuoširdus atsidavimas scenos menui slepia ir tai, kad ji klaipėdiečių operos „Prūsai“ scenografė.
„Teatre nėra antro dublio, yra tik kitas spektaklis kitą dieną... Gyvas atlikimas ir kūryba, kartais net nesurežisuoti atsitikimai scenoje, užmirštas tekstas, pavykusios ar prasčiau nuskambėjusios arijos – man pačios žaviausios teatro savybės“,- šmaikštaudama apie scenos meną kalba S. Šimkūnaitė.
 
Scenografas. Kokios šios profesijos ypatybės, scenografo „darbo rėmai“?
Scenografo specialybė tiek pat sudėtinga, kiek ir įdomi. Džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad galiu kurti teatre, artimiau susipažinti su literatūra, įsigilinti į muziką, suprasti šokį. Vaizdu konstruoti dramaturgiją – man pagrindinė ir įdomiausia užduotis.
Yra scenografų, kurie kuriakostiumus arba yra kostiumų dailininkų, kurie kuria ir scenografiją: tai vieni ir kiti nedaro nieko nusikalstamo, nors esu įsitikinusi, kad geriausiayra dirbti tai, ką supranti ir moki geriausiai. Prisipažinsiu, kad aškonstruoti ir siūti drabužių tikrai nemoku, todėl užleidžiu vietą kitiems, kurie tai daro kokį tūkstantį kartų geriau už mane. Grimui „užduodu“ gaires, nusakau kokią viziją matau.Tačiau prisipažinsiu, jei dirba tikri profesionalai, stengiuosi per daug nesikišti, o kai žiūriu spektaklį, visada matau ir atkreipiu dėmesį kaip padaryti kostiumai, kaip jie tinka spektaklio istorijai, koks grimas.
Tačiau man dar įdomesnis ir bene svarbiausias aspektas teatre yra šviesa.Galiu konstatuoti, kad „darbo rėmai“ teatro kūrėjams yra sunkiai nusakomi, visi susirenkame bendram tikslui: sukurti kuo geresnį ir gražesnį spektaklį, todėl dalintis pastabomis ar įžvalgomis būtina.
Ar tiesa, kad pjesė prasideda nuo to, kad režisierius paskambina scenografui ir sako: „Turi laiko? Perskaitysi?“, vėliau skambina dar kartą „Skaitei? Turi kokią idėją?“?
Būna visaip. Man pjesė visada prasideda nuo literatūros, opera - nuo muzikos,tačiau po „susitikimo“ su literatūra - visada laukiu pasimatymo su režisieriumi.
Ar piešiate eskizus spektakliams?
Man eskizai ar maketas yra bendrinė kalba, viena iš neišvengiamų proceso dalių, kuria aš galiu paprasčiau papasakoti savo mintį ir viziją režisieriui, vėliau - statytojams. Tačiau kai prasideda gamybos procesas, eskizus palieku šiek tiek nuošaly, ir žiūriu kaip viskas atrodo natūroje, ką gali pagaminti vienos ar kitos dirbtuvės: visada atsižvelgiu į aplinkybes ir sąlygas, kurias man duoda.Mintyse visada galvoju, ką galėjau ar galiu padaryti geriau, kur nepavyko, ką kitą kartą daryčiau kitaip. O žiūrovai visada vertina baigtinį rezultatą, tai, ką mato scenoje, o ne procesą...
Kaip gimė operos „Prūsai“ scenografija? Nebuvo pilių, šarvų, o scenografija žiūrovus maloniai nustebino žaismingumu: besisukantis didžiulis stalas, mago dėmesio verti besisukantys puodeliai, griūvanti siena simbolizuojanti tautos pražūtį... Kiek laisvės Jūsų darbe?
Man pasisekė, nes operos „Prūsai“ režisierius Gediminas Šeduikis yra mano bendramintis. Per pirmą susitikimąuždaviau klausimą apie šarvus ir pilis. Atsakymas buvo toks, kokio ir tikėjausi... Pirminis abiejų matymas sutapo: eisim minimaliu ir lakonišku keliu. Jutau didelį pasitikėjimą iš režisieriaus ir tai suteikė didelę laisvę.
Man pačiai teatre įdomu scenografijos estetika, forma ir mintis, o atkartoti realią praeitį ar dabartį nėra taip svarbu. Kartais viena linija papasakoja daugiau, nei didžiuliai statiniai. O jei kalbama apie istorinį kontekstą tuomet man svarbus ir įdomus laikmečio detalių tikslumas.
Operos „Prūsai“ scenografija išliko tokia pat kaip ir pirminiame makete- mažai pakitusi, viską ką buvom sugalvoję įgyvendinom, su nedidelėmis nuokrypomis.
Ar tiesa, kad buvo toks paslaptingas atributas reikalingas operai „Prūsai“, kuris pargabentas net iš užsienio?
Buvo keletas dalykų, kuriuos siuntėmės ar vežėmės iš svetur: Vokietijos, Didžiosios Britanijos, bet tai nėra jokie stebuklai (juokiasi).Tai didžiulis ekranas ir speciali, šviesą atspindinti plėvė stalui... Tiesiog kai kurių medžiagų Lietuvoje nusipirkti neįmanoma: jas reikia užsakyti ir parsisiųsti. Kadangi pastatymui neturėjome daug laiko, todėl turėjome patys vykti į gamyklą atsivežti didžiulio ekrano.Deja, jokios paslapties čia ir nebuvo.Tai labiau buitiniai ar gamybiniai daiktai, tarsi parduotuvėje nusipirkti sviesto..
Ar jaudinatės per kūrinių prie kurių „gimimo“ prisidėjote premjeras?
Pirmasis susitikimas su žiūrovais man visada būna jaudinantis. Jo ir laukiu ir nelaukiu: sunku būti spektaklio, kuriame dirbau žiūrovu.
Esu įsitikinusi, kad mano darbo, spektaklio, solistų darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo režisieriaus. Visgi, jis laiko visą kūrinio stuburą, neleidžia nuklysti, tačiau teatras, kaip ir kinas, nėra vieno žmogaus šou, todėl kiekvienas komandos narys yra labai svarbus. Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas man jau pažįstamas ir per abu pastatymus mane priėmė tikrai draugiškai. Tuo labai džiaugiuosi.
Ar scenografija moteriška profesija?
Yra profesijų, kurios ilgainiui tampa vis moteriškesnės.Tai nereiškia, kad vyrai užleidžia savo pozicijas.Teatras ir kinas, mano akimis žiūrint, yra gana vyriškos sritys, tačiau galiu pasidžiaugti, kad vis daugiau moterų dirba šioje sferoje. Dėl įdomumo galiu pasakyti, kad beveik per dešimt savo darbo metų kine, sutikau tik vieną moterį operatorę. Aišku, kad tai yra mano labai asmeninė statistika, tačiau ji daug ką atspindi. Aš vengiu skirstyti darbus į vyriškus ir į moteriškus: galvoju, kad viską lemia charakteris ir profesionalumas.
Kaip Jūs pasirinkote scenografės kelią?
Įdomiausia, kad nesirinkau to kelio. Viskas prasidėjo nuo tikrai mažų ir kamerinių apstatymų. Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą mane pakvietė choreografė Aušra Krasauskaitė, su kuria mes ne kartą buvome susitikusios šokio teatro „PADI DAPI fish“ pastatymuose. Viena dieną gavau pasiūlymą dirbti kartu kuriant šokio spektaklį „Karmen“. Tokia ir buvo pradžia.
Kuo ypatinga „Karmen siuitos“ scenografija?
Ji ypatinga tuo, kad yra šiek tiek nuoga, nepagražinta ir neromantizuota. Nėra ilgų raudonų suknelių ir gėlių plaukuose. Visa erdvė yra gan abstrakti, o ir pati Karmen gana vyriška bei griežta. Orkestras turi didžiulę vizualinę rolę šiame scenovaizdyje: žiūrovas viso spektaklio metu gali matyti ir stebėti muzikantus. Tad spektaklis turi daug išskirtinumo nuo tradicinių „Karmen“ spektaklių, kuriuos turi ne vienas teatras.
Dainavote ansamblyje „VoiceLab“?
Ansamblis iširo, todėl jau nebedainuoju. Atlikėjų keliai išsiskyrė: panirom visi į savo darbus, nes visas šešetas (išskyrus vieną narį) buvo ir esame dideli muzikos mylėtojai, bet ne muzikos profesionalai. Visą gyvenimą prisiminsiu mūsų laiką praleistą kartu, nes tai buvonuoširdus, didelis malonumas.
Kuriate reklamas. Kaip sukurti įdomią, neatstumiančią reklamą? Ar tai įmanoma?
Kaip ir geram spektakliui, geram filmui būtina sąlyga – įdomi istorija, geras scenarijus ir talentingas režisierius. Seka eilė svarbių sudedamųjų dalių, be kurių būtų tiesiog neįmanoma nufilmuoti įdomaus klipo, o jei darbas gerai padarytas, tuomet jis niekada nebus atstumiantis. Man kurti reklamas labai patinka.
Jūsų, kaip kino dailininkės, darbų sąrašas kine labai platus: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (2015 m.), „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.), „Amžinai kartu“ (2015 m.) ir daugybė kitų... Kur vyksta filmavimai? Darbo teatre ir kine skirtumai?
Tikiuosi,kad tas darbų kine sąrašas bėgant metams vis plėsis ir bus dar įdomesnis bei prasmingesnis. Filmų, kuriuose teko dirbti geografija gana įvairi: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ nufilmuotas Anykščiuose, „Emilija iš Laisvės alėjos“ filmuota ir Vilniuje, ir Kaune, „Amžinai kartu“ – filmavome studijoje, dekoracijoje.
Skirtumai tarp kino ir teatro yra didžiuliai, nors bendrų vardiklių yra nemažai. Teatre nėra antro dublio, yra tik kitas spektaklis kitą dieną. Nėra stambių planų: žiūrovas visada mato bendrą planą. Teatre negali pakartoti, „įgroti“ naujai garso takelio, „pergarsinti“ aktorių dialogo, nufilmuoti papildomų kadrų, pakeisti spalvų. Gyvas atlikimas ir kūryba, kartais net nesurežisuoti atsitikimai scenoje, užmirštas tekstas, pavykusios ar prasčiau nuskambėjusios arijos – man pačios žaviausiosteatro savybės.
Spauda rašo, kad visada imatės jaunų ir nežinomų menininkų spektaklių/filmų scenografijos – ar tiesa?
Taip, spauda nemelavo, tačiau nedirbu su visais jaunais ir nežinomais. Taip jau atsitiko, kad yra keletas jaunų kūrėjų, kurių talentą ir kūrybą labai vertinu, juos suprantu, o jiems patinka mano darbai.Be to, jie yra mano draugai, todėl visada su jais dirbu, jei tik leidžia galimybės.
Kas jums yra laisvalaikis? Kur semiatės įkvėpimo?
Daug laisvo laiko neturiu, o kai turiu, tai būnu pavargusi...Tad ir mano pomėgiailabai paprasti: jei turiu laisvą sekmadienį – žiūriu detektyvus apie Puaro arba skaitau knygas. Dar žiūriu į savo vaikus, grožiuosi jais, matau ir stebiu ką jie naujo išmoko, ko nesupranta, tikrinu namų darbus, klausau kaip jie groja fortepijonu, kokius naujus kūrinius dar tik pradeda mokytis.
Didžiausias įkvėpimo šaltinis man yra žmonės, kuriuos aš pažįstu, su kuriais dirbu kasdien, kuriuos naujai sutinku, kasdieninė aplinka, kurioje gyvenu, net rutina kartais gali įkvėpti...
Kalbino Žaneta Skersytė
 
Nuotraukose:
„Didžiausias įkvėpimo šaltinis man yra žmonės, kuriuos aš pažįstu, su kuriais dirbu kasdien, kuriuos naujai sutinku, kasdieninė aplinka,  kurioje gyvenu, net rutina kartais gali įkvėpti“, – gali nesustodama vardinti scenografė S. Šimkūnaitė.
 
Viena iš netradicinių, tačiau labai moteriškų, S. Šimkūnaitės laisvalaikio praleidimo formų: „žiūriu į savo vaikus, grožiuosi jais, matau ir stebiu ką jie naujo išmoko“.
 
 
Mano Krastas