Šėtos sinagogai suteikta teisinė apsauga


Miestas:
Šėtos sinagogai suteikta teisinė apsauga
Kultūros vertybių registras papildytas nekilnojamo kultūros paveldo objektu – Šėtos sinagogos pastatu, esančiu Kėdainių rajone (Šėtos mstl., Kėdainių g. 1A). Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė šiam objektui suteikti teisinę apsaugą dėl jo istorinių vertingųjų savybių.
 „Šėtos sinagoga gali tapti dėmesio vertu objektu Lietuvos istorikams, kadangi ji nėra plačiai tyrinėta. Kada tiksliai buvo pastatyta pirmoji sinagoga Šėtoje, nėra tikslių duomenų, tačiau manoma, kad greičiausiai XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. Gali būti išlikę tik jos pamatai, o dabartinė mūrinė sinagoga statyta apie 1920 m. Jos svarbą liudija ir tai, kad iki šių dienų Šėtoje turime mažai išlikusių senųjų anuo metu gausios miestelio žydų bendruomenės pastatų. Nors ir smarkiai rekonstruota  ši sinagoga stovi iki mūsų dienų“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
 Kaip vertingosios sinagogos savybės Kultūros vertybių registre yra įvardintas Šėtos sinagogos tūris – ji yra stačiakampio plano, dviejų aukštų su šlaitiniu stogu. Saugomas kapitalinių sienų tinklas (tai reiškia, kad negalima keisti pastato išplanavimo), konstrukcijos – pamatas su skelto akmens ir plytų mūro cokoliu, pirmojo aukšto raudonų keraminių plytų mūro sienų fragmentai.
 Pirmą kartą Šėtos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas – 1362 m., Šėtos miestelis – 1492 m. Nuo XVIII a. vidurio žydai sudarė miestelio gyventojų daugumą, 1766 m. jiems suteikta privilegija statytis sinagogą. 1878 m. gaisras sunaikino sinagogą ir Bedmidrašą (beit midrash – hebr. „mokymo namai“). 1893 m. architektas Nikolajus Andrejevas (Nikolaj Andrejev, 1856 m. – apie 1911 m.) parengė naujos sinagogos, kurioje galėjo būti sutalpintas ir Bedmidrašas, projektą. Pagal jį, pastatas turėjo būti stačiakampio plano, sudarytas iš dviejų nelygių dalių: 2 a. Vakarų pusėje, su moterų dalimi I aukšte, ir maldos salės Rytinėje dalyje. Įgyvendinant šį projektą, išliko tik struktūra – sinagogos dydis ir dekoras pakeisti.
 Pastatas nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – įgriuvo stogas, išgriautas vakarinės dalies centras. Rekonstrukcijos metu ši sinagogos dalis pertvarkyta į du korpusus – I a. atsirado dvi atskiros moterų patalpos. Naciams užėmus Šėtą, miestelio žydai suvaryti į Kėdainių getą ir 1941 m. rugpjūčio 28 d. nužudyti Daukšių kaime kartu su Žeimių bei Kėdainių žydais. Be bendruomenės likęs sinagogos pastatas pritaikytas Šėtos vidurinei mokyklai – pakeistas išplanavimas, sujungti vakarinės dalies korpusai. 1979 m. pastate pradėjo veikti mokyklos bendrabutis.
 
„Šėtos žydų istorijos pradžios tašku galima vadinti XVIII a. pr., kuomet randami neginčijami duomenys, kad čia gyventa žydų. Tai 1709 metų miestelio inventorius (sudarytas Šėtos klebono Motiejaus Juozapo Ancutos), kuriame išvardinti visi asmenys, besinaudojantys miestelio ir už jo ribų esančia žeme. Šiame inventoriuje paminėta ir keletas žydiškų pavardžių – iš to galima spręsti, kad žydai gyveno Šėtoje ir XVII amžiaus pabaigoje. Vėliau Šėtoje žydų nuolat daugėjo. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Senųjų aktų knygose yra įrašyta ir 1766 m. balandžio 18 d. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio privilegija, kurioje rašoma, jog Šėtos žydams leidžiama statytis sinagogą. Miestelio žydų bendruomenė turėjo ir savo religinę mokyklą (chederį), įkurtą sinagogoje“, - pasakoja Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.
 
Jos pateiktais duomenimis, 1856 m. Šėtoje buvo 148 judėjų tikėjimo gyventojai. Daugiausiai jų gyveno Ramygalos, Kėdainių ir Vilkmergės gatvėse. Beveik po keturiasdešimties metų Šėtos gyventojų daugumą jau sudarė žydai (1135 žydai iš 1670 miestelio gyventojų). Šėtos žydų bendruomenė vertėsi prekyba ir amatais. 1936 m. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruota Šėtos žydų labdaros ir kultūros draugija “Ezro”, ji rūpinosi vietos žydų labdara, socialine pagalba, mokyklų ir dvasinės kultūros reikalais. Jos veiklą nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija.
 
Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos respublikos teritorijoje stovėjo 500-600 įvairių žydų maldos namų. Žodis „sinagoga“ (gr.synagoge – susirinkimas, suėjimas) reiškia susirinkimą, taip pat ─ žydų maldos namus. Sinagoga yra skirta trims tikslams: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams.
 
KPD Kauno skyriaus nuotr. 
 

Mano Krastas