Seno katino laiškas

Kategorija:

Seno katino laiškas

„Bandau snūduriuoti saulėkaitoje. Keista, matau saulę, bet nejuntu jos šilumos. Tarytum su ja susiliejęs. Atrodo viskas tas pats. Ir kiemas, po kurį beveik penkiolika metų paskui šeimininkę bėginėjau. Ir medžiai, po kuriuos taip mėgdavau karstytis. Smagu būdavo. Įsibėgėji ir neri kaip strėlė kamienu, paskui šakomis... Koks būdavau laimingas, kai parnešus pelę šeimininkė mane pagirdavo, o neretai ir paglostydavo... Už ką jinai su manimi dabar taip pasielgė? Kai ji iš audeklo pradėjo kažką siūti, širdyje pajutau nerimą. Norėjau bėgti, bet durys buvo uždarytos. Žinojau, ką reiškia tas jos siuvinys. Ne vieną kartą matydavau, kai į jį sukišdavo kačiukus, įgrūsdavo jį į vandens pilną kibirą, uždengdavo ir dar su akmeniu prislėgdavo. Dabar kačiukų nebuvo. Ir šuniukai prie kelias savaites vos atėję buvo išsiųsti ten, iš kur atėję. O tokie gražūs buvo. Ir taip norėjo gyventi...

 Širdis pradėjo daužytis iš siaubo. Supratau, kad maišas man siuvamas. O gal man jos paprašyti, kad nekištų manęs į tą maišą ir negrūstų į tą kibirą, kuriame tiek daug gyvybių siaube užgeso... Pastėręs iš siaubo prišliaužiau prie jos kojų ir glustelėjau. Gal sušvelnės? Deja. Skaudžiai sugriebusi už keteros ir ėmė grūsti į ką tik pasiūtą maišą. Bandžiau priešintis kiek įmanydamas, bet siaubas pradėjo dusinti. Galva paniro į šaltą vandenį, paskui vanduo pradėjo kaustyti visą mano kūną. Tarkštelėjo dantis. Sunkiai bumbtelėjo į dangtį akmuo.  Sunkiai gyvybė skyrėsi nuo kūno...

Dabar murksau saulėkaitoje ir matau, kaip į kiemą išsineša kibirą, ištraukia iš jo maišą... Ir ima kasti duobę... Sode, prie tų pačių obelų, po kurias mėgdavau karstytis.“

Šis seno katino laiškas gimė matant kaimo, kuriame apsistojau, žmogaus santykį su gyvūnais, girdint kai kurių kaimo žmonių dalinimąsi „patirtimi“, kaip atima gyvybę atkeliavusiam kačiukui ar šuniukui, kai negali suprasti, ar po kaimą slampinėjantys ir skanesnio kąsnio prašantys katinai yra bent kartą per savaitę šeriami, ar juos bent prisimena šeimininkai.

Nemanau, kad tokia situacija viename Skuodo rajono kaime. Kaip nemanau, kad visiems Skuodo rajono žmonėms yra priimtinas toks santykis su gyvūnais. Tikiu, kad yra nemažai žmonių, kurie myli gyvūnus – mažuosius mūsų brolius, juos globoja ir jiems padeda.

Kadangi iki šiol Skuodas neturi gyvūnų globos draugijos, imamės iniciatyvos burti rajono gyventojus, neabejingus mažųjų mūsų brolių likimui, į organizaciją, kuri juos globotų, padėtų surasti jiems namus ir mylinčius šeimininkus, prisidėtų formuojant žmogaus pagarbą kiekvienai gyvybei.

Jei nesi abejingas namų šilumos ir meilės nesulaukiantiems, skandinamiems, kariamiems, išmetamiems gyvūnams, jei esi pasirengęs prisidėti steigiant Skuodo gyvūnų globos draugiją, maloniai laukiame iš jūsų žinios tel: 8 688 29679.

Skuodo gyvūnų globos draugijos steigimo iniciatoriai


Mano Krastas