Senatvė – ne diagnozė. Tai gyvenimo etapas

Pamažu baigiame apsiprasti su mintimi, kad sulaukę garbingo amžiaus žmonės įsikuria globos namuose. Jonavos rajone, Rukloje esančių globos namų „Sofija ir Ko“ steigėjai Irina ir Viktoras Aleksandravičiai rūpinasi, kad gyvenimo saulėlydis žmogui dovanotų tai, ko daugelis jų nėra patyrę per visą savo gyvenimą.
Svarbiausia – bendravimas
Ruklos pakraštyje šalia pušyno seniausiame miestelio pastate įsikūrusių „Sofija ir Ko“ globos namų gyventojų skirtingi likimai, skirtingos istorijos, skirtingi gyvenimo keliai ir patyrimai, tačiau gyvenimas po vienu stogu, bendra veikla tarsi ištirpdo ribas, skyrusius juos ankstesniame gyvenime. „Esame tarsi viena šeima, – sako Irina Aleksandravičienė ir priduria. – Mitas, kad globos namai yra priglauda, kurioje įkurdinami niekam nereikalingi, savo namų neturintys žmonės. Tai netiesa. Dabar mes gyvename tokiomis sąlygomis, kai riekia labai daug dirbti ir vaikai neturi laiko savo tėvams.“
Tad ne vieno brandaus amžiaus sulaukusio žmogaus kasdienybė – keturios namų sienos ir laukimas, kol atitrūkę nuo savo rūpesčių vaikai trumpam užlėks jų aplankyti.
„Gyvendami globos namuose žmonės susidraugauja, atsiranda bendros pokalbių temos. Žmonės bendrauja, o juk senatvėje labai svarbu bendravimas“, – pritaria Viktoras Aleksandravičius.
„ Senatvė – ne diagnozė. Tai gyvenimo etapas. Visada galvojame, ką galime pagerinti. Ir ne tik globos namų gyventojams , bet ir jų šeimos nariams“, – pritaria Irina.
Jaukiuose, prilygstančiuose aukštos klasės viešbučiui, kambariuose gyvena po du žmones.
Kasdieninis rūpestis
„Paprastai pirmąjį gyvenimo globos namuose mėnesį žmogų labai dažnai lanko vaikai, artimieji, bet vėliau jų vizitai retėja. Ir tai suprantama. Jie įsitikina, kad pas mus visada švaru, tvarkinga, kad nuo globos namuose gyvenančio žmogaus nesklinda nemalonus kvapas, kad juo kasdien rūpinamasi, kad jis apkirptas, švariai aprengtas, o moterys net pasidažiusios, kad lyg savo namuose gali atvažiavusius svečius pavaišinti. Atsiranda abipusis pasitikėjimas“, – pastebėjimais pasidalija Irina ir ima pasakoti apie kasdieninį „Sofijos ir Ko“ globos namų gyvenimą. Ir ne egzistavimą, bet aktyvų gyvenimą.
Kiekvienas rytas prasideda mankšta, pabuvimu gryname ore. Per dieną žmonės penkis kartus maitinami. Prabėgus porai valandų po pusryčių visi prie kavos ir arbatos šnekučiuojasi terasoje. Ant priešpiečių stalo visada būna sausainių, vaisių. Vėliau pietūs, vakarienė, naktipiečiai. „Žmogus gali pasirinkti iš kelių patiekalų, nors griežtai prisilaikome dietologo rekomendacijų“, – pasakoja globos namų steigėjai ir pasidžiaugia, kad į globos atvežti jau nebevaikščiojantys žmonės, po kurio laiko patys atsistoja ir vėl vaikšto. „Atvežė pas mus jau daug metų gulinčią ir visiškai nebeatsikeliančią moterį. Mes ją pavadinome krištoline dama, nes net menkiausias neatsargus prisilietimas prie jos galėjo baigti lūžiu. Dabar ji jau sėdi vežimėlyje ir kartu su kitais dalyvauja globos namų veiklose. Negi kartu su visais į ekskursijas važiuoja“, – džiaugiasi Irina.
Žmogų pastato kasdieninis rūpestis. Globos namuose dirba kineziterapeutas. Tiesa, kaip teigia globos namų šeimininkai, pirmieji kineziterapijos užsiėmimai daugeliui yra toli gražu ne pats maloniausias užsiėmimas. Vaikščiojimas, gydomosios mankštos su terapiniais kamuoliais, elastinėmis mankštos juostomis, ar velo treniruokliais, gydomieji pratimai smulkiajai motorikai atstatyti su sensoriniais lavinamaisiais kamuoliukais – gyventojų namų kasdieniniai užsiėmimai. „Pirmosiomis dienomis šie užsiėmimai gal net labiau priverstinis dalykas, bet pamatę pirmuosius pagerėjimo požymius žmonės noriai dalyvauja šiuose užsiėmimuose. Ir pas gydytojus namų gyventojai labai dažnai vežami, kad būtų galima laiku pastebėti atsirandantį negalavimą“, – pasakoja Viktoras.
„Mes negalime sugrąžinti žmogui jaunystės, negalime sugrąžinti jo buvusios sveikatos, bet galime sulėtinti senatvę ir jos sukeliamas pasekmes“, – vyrą papildo Irina.
Kadangi nemaža dalis globos namų gyventojų yra įpratę vartoti vaistus, neįvertindami nei jo kiekio, nei reikalingumo, globos namuose vaistai laikomi slaugytojo kabinete, o ne žmogaus kambaryje esančioje spintelėje. Vaistus stengiamasi pakeisti įvairiomis fizioterapijos procedūromis, kurių čia – nemažiau negu SPA centre ar sanatorijoje. Globos namų gyventojai naudojasi čia pat įrengtu druskų kambariu, perline vonia. Savijautai pagerinti naudojami deguonies kokteiliai ir inhaliacija, masažai masažiniuose krėsluose, šildomasis diržas „Max sauna“, atstatomosios procedūros su „Vitafon“ aparatu, taškinis masažas su Kuznecovo aplikatoriumi, darsonavlio aparatas, aromaterapija, magnetoterapija, fototerapija su „Diuna“ aparatu, ultravioletinių spindulių terapija, muzikos terapijos. Namų gyventojai pamėgo smėlio terapiją. Žmonės ant stiklo smėliu kuria įvairiausius piešinius. Taip ir sąnariai mankštinami, ir žmonių kūrybingumas žadinamas.
Gyvenimo variklis – kūryba
Beje, piešimas smėliu ant stiklo – tik labai mažytė globos namų kūrybiškumą skatinančių užsiėmimų dalis. Pirmadienio popietę gyventojai užsiima pynimu. Užsiėmimus veda atvykstantis specialistas. Iš pradžių metų pažeistiems pirštas sunkiai sekasi, bet užsiėmimas po užsiėmimo sukuriami nuostabūs dalykai. Trečiadieniais mokosi keramikos gudrybių. „Tai ne tik kūryba. Tai sąnarių mankšta, – sako Viktoras. – Antradieniais vykstantys dainavimo užsiėmimai ne tik malonumas, bet ir plaučių vėdinimas.“
Papildydama vyrą Irina užsimena apie globos namų mini chorą, rengiantį programą. Dalis namų gyventojų aktyviai dalyvauja dramos būrelyje. Pastatytas ne vienas spektaklis, su kuriais apvažiuota dalis šalies globos namų, dovanojant džiaugsmą.
Šeštadieniais peržiūrimi seni, jaunystės laikų filmai.
Šį pavasarį globos namams talkinanti dizainerė sukūrė, o namų gyventojai demonstruoja drabužius, kuriuos vertėtų dėvėti brandaus amžiaus žmonėms. Kepuraitės ir skrybėlaitės, madingos palaidinės, suknelės – žmogaus amžiaus nepaiso. Savęs „nurašymas“, kad nieko nebereikia – nusikalstamas požiūris. Tad gražiai atrodyti – dar vienas šių namų privalumas. Apsilankanti kirpėja pasirūpina namų gyventojų šukuosenomis. Moterims ne tik malonumo, bet ir pasitikėjimo suteikia padažyti antakiai ir lūpos. „Tiesa, kai kurios moterys iš naujo mokosi pasidažyti lūpas. Tiesiog kasdienybė buvo jas atpratinusi rūpintis savimi“, – nusišypso Irina.
Kūrybingi ir geranoriški globos namų šeimininkai stengiasi, kad jų gyventojams būtų malonu čia gyventi. Kadangi Rukloje gyvena įvairių tautybių žmonių, buvo surengtas tų tautų virtuvių pristatymas. Atėję į svečius, jie gamino savo krašto tradicinius valgius, vėliau visi juos ragavo, kalbėjosi apie tų kraštų papročius ir tradicijas.
„Dabar ėmėmės naujo projekto – padedame savo gyventojams, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių yra nutrūkę ryšiai su artimaisiais, tuos ryšius atstatyti, surandant kažkur gyvenančius brolius ir seseris, vaikus ir anūkus. Vieniems artimuosius surasti padeda Palmiros Galkontaitės laida, kitiems – patys globos namų šeimininkai. „Gera matyti, kad iki tol jokių ryšių su artimaisiais neturinčius žmones pradeda lankyti anūkai, kiti giminaičiai“, – pasidžiaugia Irina.
Didelė kaina – dar vienas mitas
Pasak Irinos ir Viktoro Aleksandravičių, dar vienas mitas – įtikėjimas, kad gyvenimas privačiuose globos namuose yra sunkiai įkandamas malonumas. Norintiems įsikurti „Sofijos ir Ko“ globos namuose užtenka parašyti prašymą savivaldybės Socialinių paslaugų centrą, nurodant, kuriuose globos namuose žmogus nori apsigyventi. Su savivaldybe pasirašoma sutartis ir be papildomų mokesčių žmogus priimamas į globos namus, kaip ir visur 80 proc. pensijos atiduodamas už pragyvenimą. Jei žmogus turi turto, globos namams mokamas 1 proc. turto mokestis. „Jei kyla klausimų, visada mielai atsakysime, rasime labiausiai žmogui tinkamą apgyvendinimo būdą. Tik mes neturime galimybių priimti žmonių su psichine negalia“, – pabrėžia „Sofija ir Ko“ globos namų šeimininkai.
Šių namų dar viena paslauga – laikina brandaus amžiaus žmonų globa. Kai žmogus apgyvendinamas savaitei kitai.
„Neseniai pastatą rekonstravome, tad dar laisvų vietų priimti žmonės turime“, – sako globos namų įkūrėjai Irina ir Viktoras Aleksandravičiai.