Šeimos sudėties įtaka vaiko socializacijai

Šiuolaikinėje visuomenėje vykstantys pokyčiai, nauji socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniai veikia įvairius socialinius institutus. Keičiasi ir požiūris į šeimą, naujai persvarstoma jos samprata. Tradicinę šeimos sampratą papildė šiuolaikinės šeimos formos: egalitarinė šeima, nesusituokusiųjų, partnerystėje gyvenančiųjų skirtingos ir tos pačios lyties šeimos, vienišų tėvų ir t.t. Šiuo metu įstatymiškai šeimos samprata yra tokia – „asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka“. Manoma, kad poindustrinėse visuomenėse dėl globalizacijos ir individualizacijos procesų silpnėja atsidavimas šeimai, mažiau prisiimama įsipareigojimų šeimai ir jos nariams. Šiandienos požiūrį į šeimą lemia kintantys vyro ir moters socialiniai vaidmenys: nuo tradicinių, kai vyras laikomas šeimos maitintoju, o moteris rūpinasi vaikais ir namų ruoša, pereinama prie egalitarinių (pranc. egalitaire – lygybė), kai abu sutuoktiniai yra ekonomiškai aktyvūs, dalijasi namų ruošos darbais bei vaikų priežiūra, kartu priima sprendimus.Šiandien demokratinėse valstybėse visi šeimos nariai – tėvas, motina, vaikas – yra lygiateisiai šeimos nariai, piliečiai, besinaudojantys lygiomis teisėmis. Nepaisant to, ar šeima yra egalitarinė, ar tradicinė, ir ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, pagal bendras šeimai priskiriamas funkcijas ji atlieka vieną svarbiausių – socializacijos – funkciją, kai vaikui perteikiamos visuomeninės vertybės, normos bei elgesio pavyzdžiai, dorovinė ir dvasinė kultūra.
Socializacija – vaikystėje prasidedantis procesas: išmokdamas visuomenės normų, dėsnių ir gyvenimo būdo, asmuo tampa visuomenės nariu. Poveikį vaiko socializacijos procesui daro daug institutų (šeima, mokykla, bendraamžiai, darbas, religija, visuomenės informavimo priemonės ir kt.), tačiau svarbiausias vaidmuo visgi tenka šeimai. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymeteigiama, kad šeimoje formuojasi vaiko charakterio savybės ir moralė, nuo šeimos daugiausia priklauso interesų kryptingumas ir augančio žmogaus polinkiai, o šeimos atmosfera gali sudaryti sąlygas visapusiam vaiko vystymuisi. Kiekvienas žmogus tampa žmogumi, asmenybe, tik gyvendamas tarp kitų žmonių, taip gyvendami apsupti kitų asmenybių mes perimame savo dvasines vertybes, aplinkos suvokimą, suprantame koks elgesys yra teisingas ar neteisingas. Visi žmonės priklauso įvairioms visuomenėje egzistuojančioms grupėms, tačiau pati svarbiausia ir pirma grupė, kurioje pradeda dalyvauti vaikas yra jo šeima.  Kiekvienas naujagimis į pasaulį ateina lyg švari, balta lenta į kurią reikia įrašyti daug informacijos. Nei vienas kūdikis ateidamas į pasaulį neatsineša jokios socialinės patirties, susikurtų vertybių ar jau įgytų įgūdžių. jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl šeimos įtaka vaiko asmenybei neginčytina. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima – tėvų, vyresniųjų brolių, seserų, senelio ar močiutės asmenyje – prieš vaiko akis atskleidžia pačius įvairiausius elgesio pavyzdžius, savotišką žodžių, gestų, manierų puokšte. Taip sąveikaudamas vaikas yra įtraukiamas į socialinius santykius, mokomas elgesio normų, vertybių, kurie ir sudaro asmenybės esmę.Šiaup jau visi poreikiai, kurie yra tenkinami šeimoje, iš esmės, gali būti ir patenkinti už šeimos rybų, tačiau tik šeima gali visus šiuos poreikius sujungti ir patenkinti kompelksiškai.Šeima yra viena svarbiausių aplinkų vaiko gyvenime, šeimoje vystosi vaiko asmenybė, jo požiūris, įgūdžiai. Šeimoje vaikas taip pat mokosi ir apie suaugusiųjų santykius, mokosi mylėti, gerbti, užjausti. Mama ir tėtis vaikui yra svarbiausi žmonės pasaulyje, o šeima ir namai – saugiausias prieglobstis. Tačiau neretai atsitinka, kad šeimos išyra ir vaiko pasaulis sugriūna. Kai skiriasi tėvai – miršta jų santuoka. Tai labai skaudi netektis. Tačiau suaugusių žmonių pasaulis turi daugiau atramos taškų – darbas, draugai, tikėjimas, kūryba, kiti prasmingi užsiėmimai, viltis rasti naują artimą ryšį. Ne mažiau skaudžiai skyrybas išgyvena vaikai. Vaikams skyrybų metu griūna visas tėvų duotas ir sukurtas pasaulis, kuriame jie išaugo. Jo negalima pakeisti jokiais kitais ryšiais. Galima tik pasirūpinti, kad vaikas liktų su jausmu, jog yra mylimas, kad turi ir turės abu tėvus, nors ir gyvensiančius atskirai.Būtent išsiskyrimas su vienu iš tėvų ir yra labiausiai vaiką traumuojantis įvykis skyrybų metu, dažnai vaikai galvoja, kad tėvas, kuris išėjo ar kurį teko palikti – niekada jo nebemylės, jie nebepalaikys jokio ryšio, nesimatys ir nebendraus. Būtent dėl šių priežąsčių skiriantis vaikui būtina paaiškinti, kad skiriasi tik tėvai, o ne tėvai su vaiku, ir kad vaikas dėl skyrybų nėra kaltas, kad jis bus toks pat mylimas kaip ir anksčiau.Bendravimo su motina ir tėvu niekuo negalima pakeisti. Vaikas esti saugus ir ramus tik tada, kai greta jaučia tėvus. Nepatenkintas bendravimo poreikis kenkia tiek psichiniam, tiek fiziniam vaiko brendimui. Nepakankamas bendravimas su tėvais vėliau gali sukelti nejautrumą, šiurkštumą, išankstinį nepasitikėjimą pasauliu.Šeimos įtaka vaiko socializacijai yra bene svarbiausia, kokią gali įtakoti institutai, kuriuose dalyvauja vaikas. Žmogaus asmenybės vystymuisi reikalingas abiejų tėvų buvimas ir auklėjimas, tam, kad vaikas būtų išauklėtas ir jos asmenybė išsivystytų pilnavertiškai, jam reikalingas visapusiškas auklėjimas, kuriam reikia abiejų lyčių ir abiejų tėvų vaidmenų. Dažnai vyrų ir moterų vertybės, elgesio normos, manieros, gestai, socialiniai įgudžiai skiriasi, o tam, kad asmenybė būtų išugdyta visapusiškai vaikui reikalingi abiejų tėvų ir lyčių modeliai.

Indrė Jankauskaitė
Šiaulių universitetas, socialinės pedagogikos studijų, I magistro kursas