Seimo narė Virginija Vingrienė – apie miškų reformą ir pokyčių būtinumą

Seimo narė Virginija Vingrienė – apie miškų reformą ir pokyčių būtinumą


Miestas:
Seimo narė Virginija Vingrienė – apie miškų reformą ir pokyčių būtinumą
Viešojoje erdvėje tebeverda diskusijos dėl valstybinių miškų ūkio valdymo reformos, urėdų atleidimų iš darbo. Apie tai kalbėjomės su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare Virginija Vingriene.
Valstybinių miškų ūkio valdymo reforma – viena iš viešosios erdvės aktualijų.  Kaip vertinate šią reformą?
 Reformos reikalingumu  niekas neabejoja. Tikrai tam buvo pribrendęs laikas, nes ankstesnioji valdymo tvarka buvo labai pasenusi, turėjom  jos atsisakyti. Ne visos urėdijos dirbo efektyviai, buvo labai mažų ir mažai pelningų, jas būtinai reikėjo jungti, efektyvinti valstybinių miškų veiklą, ją išskaidrinti. Juo labiau, kad valstybinių įmonių valdymo optimizavimas buvo viena iš stojimo į EBPO sąlygų. Šių tikslų įgyvendinimui  ji ir vykdoma, nors ir ne tobulai, su klaidomis, bet palaipsniui sėkmingai skinasi kelią į priekį.
 Gal pabandykite aptarti reformos minusus ir pliusus?
 Pagrindinė reformos klaida –  per mažai buvo kalbamasi su miškininkų visuomene, nebuvo perteikta aiški reformos vizija, neatsakyta į daug miškininkus neraminusių klausimų, o tuo pasinaudoję įvairūs reformos priešininkai, skleisdami gąsdinančias sąmokslo teorijas, klaidindami ir kaišiodami pagalius į ratus sėjo vis didesnį nerimą, baimę ir stresą.
 Ir Aplinkos ministerijos vadovybė laikėsi gana arogantiškos pozicijos, iš pat pradžių metusi šešėlį ant visos miškininkų bendruomenės, prisidėjo prie kiršinimo ir gąsdinimo. Tai akivaizdžiai rodo ministerijos vadovybės patirties valstybės tarnyboje, politikoje ir vadyboje stoką. Tad pati šios reformos eiga, mano giliu įsitikinimu, labai geras pavyzdys ir pamoka, kaip nereikėtų daryti reformų. Labai gaila, kad mokytis turėjome tokio aplinkosauginiu požiūriu jautraus ir svarbiausio mūsų šalies gamtos ištekliaus sektoriaus rėmuose. Bet vis dėlto pripažinkime, jog reforma yra rimtas stimulas, išvedantis iš saugios komforto zonos, skatinantis judėti į priekį ir tobulinti sektorių, jo valdymą, darbo metodikas bei veiklas.
 O pasikeitė iš esmės tik pati valdymo struktūra –  42 miškų urėdijos, atskiros įmonės, sujungtos į vieną įmonę su  26 filialais. Toks centralizuotas tvarkymas, be abejo, paskatins ne tik darbo organizavimo, bet ir veiklos efektyvumą, atvers kelius naujovių diegimui, tobulesnėms technologijoms, geresniam darbuotojų motyvavimui. Na, o visi reformos minusai ir pliusai išryškės ateityje. Laikas – pats geriausias vertintojas ir kritikas.
 Daug kas vyks kaip vyko – tie patys miško ruošos darbai, pardavimai, atkūrimas ir t.t. Išlieka ir tie patys darbuotojai su minimaliais pokyčiais. Buvo dar baimių, kad smulkios medienos įmonės negalės konkuruoti su stambiomis, bet lieka galimybė ir tokioms įmonėms įsigyti medienos regionuose necentralizuotu pirkimo būdu, kas leistų egzistuoti ir plėtotis smulkiam verslui, galimybei žmonėms patiems susikurti sau darbo vietas. Regionuose tai labai svarbu ir sveikintina.
Taigi, žvelgiant iš plataus požiūrio pozicijos, valstybinių miškų ūkio valdymo reforma buvo pirmas žingsnis į priekį, tobulėti. Ir patys miškininkai, tikiuosi, netrukus įsitikins, kad baiminosi be reikalo, kai pamatys darbo sąlygų, atlyginimo, ūkininkavimo  tobulėjimo rezultatus.
 Vis dėlto reforma yra puikus būdas susidoroti, atstatydinti neparankius, neįtikusius, prieš reformą atkakliau kovojusius urėdus. Tai rodo kad ir vieno iš reformos kritikų Kauno miškų urėdo Sauliaus Lazausko atleidimo ir darbo pavyzdys.
 
Visuomenė visąlaik panašius dalykus vertina iš baimės ir nerimo pozicijų, įvardydama kaip sąmokslą, susidorojimą, bet, manau, to nėra. Skaudu ir labai neteisinga būtų, jei žmogus atleidžiamas tik dėl reformos ar todėl, kad nebuvo lojalus, nepaisant jo profesionalumo. Jūsų paminėtu atveju, tikrai nemanau, kad buvo problema, jei žmogus savaip išreiškė savo įsitikinimus ar savotišką maištą. Gyvename demokratinėje visuomenėje, kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, kovoti, bet sprendimų reikia ieškoti derybų, diskusijų kelių, o ne ultimatumais ar atleidimais. Juk kai konfliktas įvyksta, kalta nebūna tik viena pusė, tad ir sprendimo reikia ieškoti abiem pusėms aukojant dalį savo principų, o ne kumščių į stalą trankymu ar durų užtrenkimu.  
 Bet personalo pokyčiai vyksta tik urėdijų vadovybės lygmenyje, kita miškininkų bendruomenė dirba kaip ir anksčiau. Ir manau, kad tie, kurie tikrai dirbo, norėjo ir nori dirbti – toliau pasiliko, tie patys urėdai galės pasitikrinti savo galimybes dalyvaudami konkursuose ir juose dalyvaus. Dalis iš buvusių 42 urėdų išėjo į užtarnautą poilsį, dalis kandidatuos į 26 padalinių vadovų vietas. Ne visi jais taps, kažkas vadovo vietos neteks. Tačiau vykdant reformą labai svarbu nepamiršti sąžiningai dirbusių, puikius rezultatus parodžiusių miškininkų profesionalų svarbos ir jų indėlio, nepaisant jų užimtų pareigų. Juk toli gražu ne vien buvusi aukščiausia miškininkų bendruomenės vadovybė iš Generalinės miškų urėdijos geriausiai išmano miškininkystės sektoriaus subtilumus  ir yra svarbūs užtikrinant sėkmingą valstybinių miškų valdymo ir darbų tąsą.
 Būtina įvertinti tiesiogiai miškuose ir urėdijose dirbusiųjų miškininkų kompetenciją. Nemanau, kad protinga ir profesionalu, jei vos keletą metų dirbę  ir puikius rezultatus parodę, dargi iš duobės pakėlę kai kurias merdinčias urėdijas, jauni miškininkai atsidurtų už borto. Protingiau būtų išnaudoti šių žmonių patirtį, kartu parodyti pagarbą sąžiningų miškininkų bendruomenei. Aš, asmeniškai, dirbčiau, atsirinkdama, kas naudingiausia sektoriui, o ne atskirų politikų norams, asmeninėms simpatijoms antipatijoms. Tikėkimės, taip ir bus.
 Deja, žinome, kad ir valstybės tarnyboje, pasikeitus valdžiai, reformos daromos panašiu būdu, ko žvelgiant valstybiškai tikrai neturėtų būti. Ir matydama, kad kažkas daroma negerai, būsiu negailestinga kritikė visiems.
 Tenka apgailestauti ir dėl to, kad reformos kontekste ministerija neakcentavo pozityvių valstybinių miškininkų sektoriaus aspektų. Juk čia yra daug įdomių dalykų, puikiai dirbančių miškininkų, jau ir dabar savo pačių iniciatyva diegiančių naujausias veiklos metodikas, kūrybiškai ir pasiaukojamai žvelgiančių į darbą. Pačiai teko tuo įsitikinti lankantis Veisiejų urėdijos Kapčiamiesčio girininkijoje ir susipažinus su įdomaus, plataus požiūrio ir fanatiškai savo darbą mylinčio girininko Rimanto Pilecko veikla. Įsitikinau, kokių išskirtinių perliukų turime miškininkų gretose. Tokių miškininkų yra ir daugiau.
 Todėl geriausius žmones, jų patirtį turime pirmiausia viešinti, juos išskirtinai vertinti. Manau, kad politikų darbai neturi apsiriboti vien techniniu reformos atlikimu pasidėjus riebų pliusą savo biografijoje, būtina žiūrėti daug plačiau, į priekį, išėjus iš savo patogių kabinetų ir susipažinus su jų reformuojamo sektoriaus realybe, įžvelgiant ne tik trūkumus, bet ir privalumus.
 Ką dar norėtumėte akcentuoti šiuo klausimu?
 Jei nebus taisomos reformos klaidos, įžvelgsime kokias nors grėsmes – tam spręsti yra parlamentinė Aplinkos apsaugos komiteto kontrolė. Mes išsakome tikrai labai aštrias pastabas, pati esu ne kartą  aštriai ir negailestingai kritikavusi aplinkos ministrą už jo klaidas įvairiais klausimais. Negailestinga kritike pažadu būti ir toliau. Žinoma, man pati geriausia kritika yra įrodymas, kad galima padaryti geriau.
 Daug miškininkų ir visuomenės atstovų baiminosi, kad vienos įmonės sukūrimas – tai tiesus kelias į privatizavimą. Tam, kad nuramintume ir juos, ir save, ir visus susirūpinusius, įtvirtinome svarų saugiklį dėl miškų išlaikymo valstybės nuosavybėje, ko reikalauja šalies Konstitucija. Kartu su kolega Seimo nariu ir  Premjeru Sauliumi Skverneliu pateikėme pataisą dėl Valstybių miškų urėdijos įtraukimo į strateginių (neprivatizuotinų) objektų sąrašą ir Seimas gruodžio 23 d. jai pritarė. Tai reiškia, kad ši įmonė negali būti privatizuojama, reformuojama ar pertvarkoma į kitas formas be specialaus Seimo sprendimo – tai  užkerta kelią jos galimam privatizavimui. Šis žingsnis žengtas norint užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms ar siekiui atiduoti miškus į privačias rankas.
 Esate politikos naujokė. Ar ši veikla nenuvylė? Jaučiatės galinti įgyvendinti svarbiausius savo sumanymus?
 Ne, nė kiek nenuvylė, iki tapdama Seimo nare netgi maniau, kad bus sunkiau. Pačioje pradžioje man, į rezultatą orientuotai asmenybei, darbai vyko pernelyg lėtai, trūko rezultatų. Dabar matau, kad jie skinasi sau kelią. Pavyko jau pasiekti keletą jų, turiu galimybių realizuoti savo idėjas. Be abejo, yra pakankamai sunku, nes tenka dažnai įrodinėti, įtikinėti – tai nėra lengvas kelias. Bet politika – kompromisų menas, mūsų nuomonės labai skirtingos net ir tos pačios frakcijos viduje.
 Turime kalbėtis, tartis, ieškoti kompromisų, tam tenka dalį savos pozicijos paaukoti – tai bendras komandos darbas ir natūralus demokratinis procesas. Man labai patinka, kad šioje Seimo kadencijoje vyrauja naujas požiūris, naujos kartos politikai. Juk niekada nuo nepriklausomybės atgavimo neturėjome taip atsinaujinusio Seimo – apie 80 narių yra naujokai, dirbantys pirmą kadenciją. Dominuoja 35-ečių – 50-ečių, aštuntojo dešimtmečio karta, kuri aiškiai orientuota į reformas, nebijo didelių pokyčių, rizikos. Turbūt todėl jų tiek daug ir vyksta, kartais gal per skubių, per revoliucingų, bet jos, bent mano įsitikinimu, būtinos. Man, asmeniškai, pokyčiai vyksta dar per lėtai, norėtųsi greitesnio rezultato, efekto, bet būkime realistai. Juk būtina apgalvoti, įvertinti pasėkmes. Turime siekti tikslų, nebijoti rizikuoti išbandyti nepramintus kelius ir, manau, pasieksim puikių rezultatų, viršijančių mūsų lūkesčius.
 O ir nuveikėme tikrai daug, padarėme tai, ko nebuvo daroma per 27 metus: pensijų, medikų, valstybės tarnautojų atlyginimo pakėlimas (tegul ir labai nežymiai suma, bet padidinti); vaiko pinigai; siūlymas, kad bakalauro studijos būtų visiems nemokamos – tai labai dideli pliusai ir svarūs žingsniai į priekį.
 Ir ta pati valstybinių miškų ūkio valdymo reforma. Mes ją įvykdėme, tegul ir netobulą. Laikui bėgant, manau, pamatysime teigiamų rezultatų. Puikiai suprantu, kad patiems miškininkams savo noru buvo sudėtinga išeiti iš saugios komforto zonos ir pažvelgti į akis nežinomybei, teko kažkiek supurtyti. Nes neišbandžius nežinomų kelių, nepasieksime naujovių, neaugsime. Na, o dabar jau nebe metas dairytis atgal, kaltinti, piktintis, reikia eiti pirmyn, padarytas klaidas stengsimės taisyti, spręsti. Juk svarbiausia įsisąmoninti, kad viskas  priklauso nuo mūsų pačių, nuo absoliučiai kiekvieno.
 Žinoma, suprantu žmones, nerimaujančius dėl pokyčių, bet, kadangi pati esu 8-ojo dešimtmečio, vadinamosios „perestroikos“ kartos atstovė, užaugusi reformose ir užgrūdinta iššūkių, naujų kelių paieškos ir nežinomybės, noriu savo patirtimi nuraminti ir pasiūlyti išmokti kiekviename iššūkyje įžvelgti galimybes bei ieškoti išeičių. Tai įmanoma, labai stiprina ir augina. O jei žmonės, stovėję prie reformos vairo, nepateisins vilčių, netaisys klaidų, laikysis arogantiškai, manau, atėjus metui,  turės užleisti vietą tiems, kurie sugebės dirbti efektyviau, plačiau ir įgyvendins racionalius į priekį orientuotus pokyčius.
 Beje, reforma būtina ir pačioje Aplinkos ministerijoje. Pasisakau už ją, juolab, kad įžvelgiu nemažai tobulintinų aspektų, daug problemų, perteklinės biurokratijos, aplaidaus požiūrio, vilkinimo. Mane visada erzino administracinių sprendimų, atsakymų vilkinimas ar vengimas, atsirašinėjimas, atsakomybės permetinėjimas kitiems, darbų imitavimas, formalizavimas. Juo labiau, kad Seimui jau pateiktas  Valstybės tarnybos įstatymo projektas. Turiu labai daug idėjų, tad neabejotinai pateiksiu savų siūlymų ne vien dėl biurokratijos mažinimo, atsakomybės diegimo, bet ir vadovų ir net  ekspertų rotacijos. Čia taip pat reikalingas naujo vėjo gūsis, įpučiantis plačiu nauju požiūriu orientuotą darbą.
 
Gal pabandykite kaip buvusi valstybės tarnautoja ir nevyriausybinės organizacijos įkūrėja, tos veiklos entuziastė pasvarstyti, ką Jums kaip politikei davė tų darbų patirtis?
 Kai dirbau Žemės ūkio ministerijoje, kuravau siauresnes veiklas, bet nuolat išsiverždavau iš biurokratinių rėmų ir įrodydavau, kad galima ir reikia dirbti kitaip. Išeičių, naujų galimybių paieška, kūrybinis požiūris į darbą, ėjimas iki galo problemų sprendimo kontekste – mano vizitinė kortelė. Vis dėlto, esu į rezultatą orientuotas asmuo, arčiau vykdomosios valdžios, tačiau darbas Seime suteikia daugiau galimybių realizuoti įvairesnius sumanymus. Tad dabar dažnai pajuokauju – dirbdama valstybės tarnautoja buvau labiau politikė, negu biurokratė ar valdininkė, o štai būdama Seimo nare – daugiau valdininkė, nes ima viršų  vykdomosios valdžios aspektai. Turbūt labiausiai tikčiau per vidurį, būti ministre ar viceministre.
 Politika yra labai įdomu, bet ilgos diskusijos nėra mane labai žavintis dalykas, norisi iš karto griebti jautį už ragų. Tai, ką dirbu šiandien, labai patinka, ypač tada, kai pasieki apčiuopiamų rezultatų. Paminėsiu keletą tokių. Patvirtintos Atliekų tvarkymo įstatymo pataisos, kur man teko asmeniškai pakovoti, kad būtų panaikinti rinkos dalies barjerai ir atsivertų keliai naujoms gamintojų ar importuotojų organizacijoms ateiti į pakuočių atliekų tvarkymo sektorių. Priimtos Gamtinių dujų tiekimo įstatymo pataisos, kad druskininkiečiai galėtų gauti dujas 25 proc. pigiau, už tokią pat kainą kaip ir  visos Lietuvos gyventojai. Tai man labai svarbu – Druskininkai yra mano gimtasis miestas.
 Valstybinius miškus valdančios įmonės įtraukimas į neprivatizuotinų strateginių objektų sąrašą, manau, bus labai svarbus visai visuomenei. Jau pritarta po pateikimo mano su Seimo nariu miškininku Kęstučiu Mažeika inicijuotai pataisai dėl urėdijų tarnybinėms reikmėms nenaudojamų butų pardavimo pirmumo teise žmonėms, juose gyvenusiems ne mažiau negu 10 metų. Tai būtų labai morališkai ir socialiai svarbus sprendimas.
 Yra darbų, nesusijusių su aplinkosauga. Sausio 13 d. Seimas pritarė mano inicijuotai pataisai dėl kompensacijų už socialinio būsto nuomą asmenims, nukentėjusiems nuo Sausio 13-ąją vykdytos sovietų agresijos. Turiu idėjų dėl valstybės tarnybos reformos,  būsto renovavimo, kad būtų kompensuojama ir mažoji renovacija atnaujinant vien šilumos punktus.
 Mano tikslas – dirbti, pasiekti rezultatų ir jais pasidžiaugti kartu su visuomene. Juk kiekvienas, tarp jų ir Seimo nariai, esame tos pačios visuomenės dalis. Noriu, kad tokių darbų būtų kuo daugiau ir ne tik aplinkosaugos, energetikos, socialinėje, valstybės valdymo srityse.
 Valstybės tarnybos ir visuomeninio darbo patirtys tam labai padeda. Dirbdama kaip valstybės tarnautoja ir visuomenininkė prie teisėkūros sistemos įgijau neįkainojamos patirties kaip savo idėjas realizuoti teisiniu keliu, o kaip valstybės tarnautoja, pastebėjau, kad visuomenininkams lengviau kritikuoti  ir labai sveika įsitikinti, kaip tavo idėjos įsigyvendinamos, kaip jos suveikia realybėje. Tas dualumas padėjo plačiau mąstyti, pateisinti ir politikų sprendimus, ir klaidas, ir visuomenininkų kritinį, jautrų, kartais net gana radikalų ir kategorišką požiūrį. Iš šalies neretai atrodo vienaip, o tai, kas viduje vyksta, yra kiek kitaip. Visuomeninio darbo patirtis – gera pagalba dabar, esant politike, ir šio darbo supratimui, ir idėjų bei geriausių sprendimų paieškoms, ir gebėjimui surasti kompromisus.
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbėjosi Daiva Žilytė
 http://miskininkas.eu
 
 

Mano Krastas