Šeima – pagrindas, ant kurio kuriamas laimingas gyvenimas

„Svarbiausia, kad žmonės kuo dažniau būtų laimingi, ieškotų ir rastų jiems patinkantį darbą, kurtų šeimą pagal savo laimės supratimą, nes kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas. Ir vaikams, augantiems tokiose šeimose, nereikės aiškinti, kas yra laimė. Jie patys turės tą jausmą savyje ir bus laimingi“,– sako vilnietė Tatjana Černiavskienė, kalbinama žurnalistės Genovaitės Paulikaitės..

–Tatjana, prieš pradedant pokalbį apie laimę jūs manęs paklausėte, iš kur žinau, kad jūs laimingas žmogus. Ir tuoj pat pati patvirtinote, kad jūs išties žinote, kas yra laimė ir ją patiriate. Taigi kada sau pirmą kartą pasakėte: aš esu laimingas žmogus?

–Man atrodo, kad aš visada buvau laiminga… O gal tai buvo, kai pagimdžiau pirmąjį sūnų. Paskui gimė dukra. Aš galvoju, kad vaikai ir yra pati didžiausia laimė.

Laimė susideda iš kelių dalių. Iš vienos pusės – šeima, iš kitos pusės – darbas. Aš iki šiol myliu savo darbą. Kažkada vyrui, kai jis pradėjo mane barti, kad negalima taip įtemptai dirbti, kad per daug savęs atiduodu darbui, kad reikia daugiau laiko skirti poilsiui, pasakiau: ar ne geriau, kai aš su džiaugsmu išvažiuoju į drabą ir su džiaugsmu grįžtu namo? Aš laimingas žmogus. Man gerai ir darbe, ir namuose.

Ir tuo įsitikinau. Kai iš policijos išėjau į pensiją, pusę metų nežinojau, kur ir kaip save realizuoti. Tai buvo mąstymų ir apmąstymų mėnesiai, ieškant atsakymo, ką daryti toliau, kaip dirbti, kaip gyventi. Tada vyras pasakė: turbūt geriau, kai tu dirbi. Ir dabar jau man nebesako, kad aš per daug atsiduodu darbui. Vieną sykį užsiminiau jam: gal geriau man nebedirbti, nes pensiją gaunu, taigi galiu gyventi sau, savo šeimai. O jis man: ką tu, žmogus gyvena, kol juda. Negi laukti senatvės? Judėk ir gyvenimas tęsiasi.

Žinoma, negalima sakyti, kad žmogus esi laimingas nuo ryto iki vakaro. Visko būna. Ir šeimoje, ir darbe. Dabar dukra mokosi dvyliktoje klasėje. Rūpesčiai dėl įstojimo. Sūnui daugiau metų. Jis jau turi savo šeimą. Auga anūkas. Irgi saviti rūpestėliai. Visaip būna.

Būna, kai ir susipykstame, bet neilgam, labai greitai suprantame, kad brangesnių dalykų kaip šeima gyvenime turbūt nėra. Nuo šeimos priklauso visa kita laimė. Visada ir darbe sakydavau, kad tokį darbą gali dirbti tik šeimoje esantis laimingas žmogus, kai jis gali atvažiuoti laimingas į darbą ir darbe atiduoti viską, ką jis sugeba duoti kitiems. Visą laiką dirbau su problemų turinčiu jaunimu, vaikais, žmonėmis ir negalėčiau dirbti, jei šeimoje patirčiau sunkumų. Pastebėdavau, kad į darbą atėję problemų šeimoje turintys žmonės ilgai neužsibūdavo. Jie atsisakydavo šio darbo.

Šeimos gyvenimas turi įtakos darbui. Mano darbe reikia labai daug pasiaukojimo. Jo rezultatai labai daug priklauso nuo mano artimųjų ir mano draugų rato. Nuoširdžiai dėkoju, kad jie mane supranta ir man padeda. Šiandien ne taip paprasta rasti žmonių, kurie gali padėti. Ypač tokioje veikloje, kokia aš dabar užsiimu. Dažniausiai gali išgirsti, kur valstybė, miesto valdžia, jie turi rūpintis tokiais vaikais. Lieka draugai ir artimieji. Daugiausia pagalbos sulaukiame iš privačių asmenų, o ne valstybės.

–Labai dažnai iš užsienio grįžę žmonės tvirtina, kad ten žmonės laimingesni, nes kitoks valstybės požiūris į žmogų. Jūsų manymu, ar valdžia, turi įtakos žmogaus laimei?

–Pirmiausia žmogaus laimė priklauso nuo šeimos. Kad ir kaip valdžia besistengtų organizuoti mano gyvenimą, jei nebus laimės šeimoje, valdžia manęs laiminga nepadarys. Savo šeimos, savo vaikų gyvenimo kūrėjas yra pats žmogus.

Žinoma, valstybė turi sudaryti sąlygas šeimai normaliai gyventi, kad ji gautų pakankamas pajamas, kad galėtų džiaugtis gyvenimu, kad nereikėtų skaičiuoti kiekvieno cento arba nuo ryto iki vakaro ieškoti darbo, kad jaunas žmogus galėtų mokytis ten, kur jis nori, negalvodamas, kad jis negali studijuoti ten, kur nori, nes neturi pinigų

Manau, žmogaus laimė nuo valdžios priklauso 50 procentų.

Valstybės indėlis labai didelis. Tuo įsitikinau 26 metus dirbdama policijoje ir dabar antrus metus dirbdama Vilniaus atvirame jaunimo centre „Mes patys“ (VAJC).

2001 metais, kai ėmiausi iniciatyvos Vilniuje steigti Policijos klubą vaikams ir jaunimui, iš valstybės negavau nė vieno cento. Tik po kelerių metų veiklos mums pradėjo padėti Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai tada vadovavo Artūras Zuokas. Jis pritarė mūsų idėjai ir palaikė nuomonę, kad klubui reikia skirti nuolatinį finansavimą. Ne taip dažnai iš politikų sulauki nuoširdžios paramos. Dažniausiai jie mus prisimena per rinkimų kampaniją, kai jiems reikia save parodyti arba atsiskaityti. Neįvardinsiu kas, bet kai per facebook paprašiau pagalbos, vienas politikas atvežė dovaną, tiesa, nebe naują, bet mes ja dar galime naudotis. Atvežė ir dingo…Ir daug tokių politikų. Atvažiuoja, save parodo, kažką atveža ir dingsta. Žinoma, yra politikų, kurie pastoviai mums padeda. Ir tai daro ne dėl reklamos, o todėl, kad vertina mūsų veiklą. Gal jie savyje turi norą padėti? Gal kilę iš šeimų, kuriose reikėjo vienas kitam padėti. Aš pati iš tokios šeimos kilusi. Gimiau ir augau Sibire. Mama viena augino tris vaikus. Tad pagalba vienas kitam, vienas kito palaikymas mūsų šeimoje buvo būtinybė. Matyt, todėl dirbdama policijoje laikiausi nuostatos, kad pirmiausia reikia išsamiai išsiaiškinti, išnagrinėti, padėti, o tik paskui apkaltinti ir bausti. Pas mus, deja, dažniausiai būna atvirkščiai. Arba formalus pokalbis su vaiku apie jo problemas. Vaikas išėjo ir pamiršo. Todėl ir buvo įsteigtas tas klubas, kad vaikas būtų stebimas kiekvieną dieną, kad būtų jam padedama, kad jis būtų pamaitintas, nes dažniausiai tokie vaikai būna ir alkani, kad jam ir jo šeimai būtų suteikta įvairių specialistų pagalba. Ir tik suteikus pagalbą galima tikėtis rezultatų.

–Policija – struktūra, kurioje žmogus sukasi pastovioje įtampoje, negatyvių emocijų sūkuryje, kaip jame išlikti stipriu, išsaugoti laimės jausmą?

–Mano pirmosios studijos – teatro režisūra. Paskui įgijau išsilavinimą, reikalinga darbui policijoje. Tiek dirbdama, tiek ir dabar galvoju, kad jei ne ankstesnis mano išsilavinimas, nebūčiau galėjusi policijoje gerai dirbti.

O Vilniaus atviram jaunimo centre „Mes patys“, kur dabar dirbu, negalėčiau pasiekti tokių rezultatų, jei nebūčiau dirbusi policijoje. Į centrą renkasi ir probleminis jaunimas, linkęs į nusikaltimus, narkomaniją, alkoholizmą, augantis probleminėse šeimose. Kai kurių jų tėvai gyvena ir dirba užsienyje. Vaikai ir jų tėvai žino, kad aš buvusi policijos pareigūnė. Aš jiems pasakiau, kad buvusių policijos pareigūnų nebūna, nes tai gyvenimo būdas. Tik tiek, kad nenešioju uniformos, kad aš dabar laisviau gyvenu, nes darbas policijoje turi savus reikalavimus, savus įpareigojimus, daug sau negali leisti, tu negali bendrauti su kuo norėtumei. Policijoje yra savi rėmai. O mano mąstymas, mano atsakomybė, mano elgesys ir mano charakteris – yra policijos pareigūnės. Be to, mano šeimoje, išskyrus dukrą, visi policijos pareigūnai. Mano vyras teisės daktaras, pulkininkas, sūnus – taip pat pareigūnas. Tik dukra, ji dabar mokosi 12 klasėje, pasakė, kad jokiu būdu neis į policiją. Ji nori studijuoti filologija, kalbas.

–Taigi tiek anksčiau, tiek dabar kasdien susiduriate su jaunimu. Ar jauni žmonės moka būti laimingi?

–Moka,tik ne visi. Į Centrą ateina ateinantis jaunimas turi kiek kitokį gyvenimo suvokimą. Jie nemoka elgtis taip, kaip turi elgtis jaunas žmogus. Važiuoju į darbą ir nežinau, ką rasiu. Kyla konfliktai, nes šie jaunio žmonės nemoka tarpusavyje bendrauti. Kai įkūriau Centrą per dvi savaites iš manęs pavogė 200 litų, iš Centro darbuotos 5 litus, fotoaparatą, sulaužė biliardo stalą… Tokia buvo pradžia ir džiaugiuosi, kad per pusantrų metų šie vaikai labai stipriai pasikeitė į gerąją pusią.

Pirmosiomis Centro veiklos dienomis sau pasakiau, kad mes negalime manyti, jog gyvename valstybėje, kurioje nesi garantuotas, kad vaikai atėję nepaims iš tavęs kažko, nes jie namuose tokių dalykų neturi, kad nieko nesulaužys, nes jie neišmoko branginti daiktų. Nusprendžiau, kad Centre reikia įsivesti tvarką. Nors buvo manoma, kad besilankančių vaikų registracija nereikalinga, įtikinau, kad ji būtina. Turime žinoti, kiek jaunimo lanko centrą, iš kokių šeimų, kad galėtume kiek įmanoma daugiau padėti jiems ir jų šeimoms. Iš tų pačių Centro lankytojų išsirinkome Tarybą. Jos primininke antrą kartą perrinkta mergina, kuri buvo tarp pirmųjų centro lankytojų. Dabar ji – mano padėjėja.

–Tačiau būna akimirkų, kai užplūsta liūdesys, gal mokate nuo jo apsisaugoti?

–Ir neretai užplūsta… Dažniausiai dėl Centrą lankančių vaikų. Būni laimingas, kai matai, kaip keičiasi į gerą, bet, žiūrėk, kažkuris,. Kad ir kiek su juo bebendrautumei, jis imasi senų savo įpročių: tai žiūrėk kažkur apsivogė, tai vėl pradėjo vartoti narkotikus, alkoholį… Tada man būna labai, labai sunku. Tokiomis akimirkomis neretai savęs klausiu: kur mano darbo prasmė?

Tačiau liūdesį neretai pakeičia džiaugsmas. Taisyklėse esame nusimatę prasižengusiems savaitę, dvi ar net mėnesį neleisti lankytis Centre. Tai iš pradžių jie suka ratus aplink Centrą, o netrukus dažnas ateina ir atsiprašo, sutaiso, ką sulaužęs, ar grąžina tai, ką pavogęs. Tada vėl pajuntu laimę, suvokdama, kad neveltui dirbu.