Rytoj „kaip nors“ bus didesnis

„Kaip nors… Praeis ir ši diena, o ryt bus nauji darbai, nauji planai… vėl bėgom…“, – pasidalinusi ne per geriausiomis emocijomis šneką užbaigė draugė. Pasakiau jai, kad „kaip nors“ ryto bus didesnis, jei nepradės dabar aiškintis, kodėl ją ištinka viena ar kita nesėkmė.

Pasakiau ir pagalvojau: o kodėl ji man kaskart kalbėdama apie sunkumus užbaigia šiais žodžiais – kaip nors. Ir nors seniai tų žodžių nebesakau, bet gilumoje užtikau išsikerojusį „kaip nors“, prilygstantį stebuklo laukimui, vis viliantis, kad kažkas už mane kažką padarys.

Kaip dažnai mes save raminame tuo „kaip nors“. Kaip nors išgyvensiu. Kaip nors susimokėsiu už šildymą, elektrą, vandenį, šiukšles, telefoną. Kaip nors padidės pajamos. Kaip nors susitvarkysiu kiemą. Kaip nors nuvažiuosiu. Kaip nors rasiu darbą. Kaip nors suspėsiu. Kaip nors pragyvensiu patikrinimus. Kaip nors rasiu išeitį iš susidariusios situacijos. Kaip nors grąžinsiu skolas. Kaip nors susireguliuos santykiai. Kaip nors susiremontuosiu butą. Tą „kaip nors“ sąrašą daugelis galime tęsti ir tęsti.

Ir tas „kaip nors“ kasdien vis didesnis ir didesnis. Tikėdamiesi šiandien kaip nors susimokėti mokesčius, mes rytoj pradedame strigti. Tikėdamiesi, kaip nors sulaukti didesnių pajamų, mes pamatome, kad jos, lyginant su kainomis, vis labiau tirpsta. Manydami, kad kaip nors susiremontuosime butą, vis tolyn ir tolyn keliame remonto pradžią, kol ji pradeda prilygti miražui dykumoje. Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, bet ten, kur prasisuka „kaip nors“ problemos lyg ant mielių auga, nes už to „kaip nors“ slypi baimė, o gal nenoras, gal nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ką ten už akimirką, už mažiausią akimirkos dalelę.

Jei tik lieka nors mažytis plyšelis, būtinai pro jį pralenda „kaip nors“ ir pradeda pūstis ir augti, kol galiausiai tampa inkaru, mus pririšančiu prie laukimo, darant tik tai, kas dar labiau augintų „kaip nors“, tik ne mūsų gerovę, ne mūsų augimą, nes atiduodant energiją „kaip nors“-ui  maitinti, nebelieka jėgų daryti kitaip ir kitką, kad galėtumei gyventi taip, apie kokį gyvenimą bent retsykiais pasvajoji. Tik neilgam, nes „kaip nors“ mums pagraso pirštu: kur čia dabar skraidai, tau juk svarbiausia kaip nors išgyventi…

Taip ir gyvename, net nesusimąstydami, kad kiekvienas „kaip nors“ rytoj bus didesnis…

Genovaitė Paulikaitė