Rosita Veikalienė: Švietimo ir mokslo ministerijos kompetencijos apsiriboja tik mokytojų baudimu ir žeminimu?..

 
Lietuvos švietimo politika lyg pasimetęs vaikas žaislų pasaulyje. Nuolat kintanti ir koreguojama švietimo teisinė bazė, nesibaigianti mokyklų reforma, ministerijos atstovų kaltinimai mokytojams dėl jų prastų kompetencijų, vos ne kasmetinis ugdymo programų „tobulinimas“, vis nauji vadovėliai, atlyginimų „kėlimas“ negrąžinus kriziniu laikotarpiu sumažinto darbo užmokesčio, pedagogų atlyginimo kintamosios ir nekintamosios dalies įvedinėjimas, kvalifikacijos tobulinimo (ir kėlimo) nauji reikalavimai, rengiama vadovų rotacija, naujas socialinių pedagogų pareigybės aprašas, ir nė vieno dokumento išbaigtumo… Visi pokyčiai, jų neišbaigtumas, nuoseklumo, vieningos krypties stoka išbalansuoja visą švietimo sistemą, kelia daug klausimų tėvams, turi įtakos mokinių pasiekimams, mokytojams kelia nerimą dėl socialinių garantijų, mažina jų socialinį, emocinį, emocinį intelektinį stabilumą.
Naujas švietimo ministras, nauja reforma, ir kiekvienos tokios reformos pagrindinė idėja, pasak naujai atėjusio ministro, pagalba mokiniui – geresniam jo ugdymui, geresnių rezultatų siekimui. Visus reformų pokyčius patiria mokytojas, kuris privalo prisitaikyti ne tik prie reformų, naujai pasikeitusių švietimo įstatymų, rekomendacijų, bet ir augančios konkurencijos darbe, kuri kartais būna lydima mobingo iš vadovų ar kolegų, patyčių iš mokinių, jų tėvų pusės ir ministerijos atstovų.
Ne vienas pedagogas gali papasakoti mokinių netinkamo elgesio, smurto proveržius prieš juos. Deja, ne tik iš mokinių… Paskutinis atvejis Kuršėnų Daugėlių mokyklos mokytoja buvo apstumdyta mokinės ir šios istorijos kulminacija – mokytojai iškelta baudžiamoji byla! Įdomiausia tai, kad pedagogas retai sulaukia pagalbos ne tik iš vadovų, bet ir policijos. Mokytojo garbė yra sutrypta, jis nuolat yra žeminamas, kai reikalaujama to, kas jam priklauso, tačiau jam primenama – Tu privalai būti pavyzdžiu ir dirbti iš idėjos. Kiek Seime ir ministerijose yra dirbančiųjų iš idėjos?  Bet grįžkime prie Daugėlių mokyklos. Policijos pareigūnai apklausė mokinius, kurie teigė, kad mokytoja juos žemino, naudojo fizinį smurtą ir pan. Ar buvo apklausti kiti pedagogai, dirbantys su minėtomis klasėmis? Ar buvo dar pedagogų, kuriems teko dirbti su apjungtomis šiomis klasėmis? Ir dar daug „?“.
Norėtųsi pasidomėti direktoriaus kompetencijomis, nes vadovas, nežinantis, kas vyksta jo mokykloje, kelia ne tik daug klausimų, bet ir abejonių jo vadybinėmis kompetencijomis. Kitas dalykas – tėvai. Ar jie tinkamai domisi, auklėja savo vaikus? Mokinių teigimu, mokytojos „teroras“ prieš juos vyko daugiau nei pusę metų. Tuomet kyla klausimas, ar vaikai bendrauja su savo tėvais, jei jie nieko nežinojo? O jei žinojo, tai kodėl tylėjo? Ar neturėtų teisiamųjų suole, kartu su apkaltinta pedagoge, sėdėti mokyklos direktorius, kuris atsakingas už viską, kas vyksta mokykloje, ir mokinių tėvai, kurie daugiau nei pusę metų tylėjo, ar nežinojo, kas vyksta? Kodėl mokiniai daugiau nei pusę metų tylėjo, o paskutiniu atveju pradėjo filmuoti, kas vyksta? Neturėjo tokios galimybės anksčiau?
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė viename interviu teigė  „Išties jaučiu atsakomybę, yra daug iššūkių, daug nusivylimo ir pykčio švietimo sistemoje. Labai tikiuosi, kad visi kartu galėsime tas nuotaikas praskaidrinti. Taip pat planuojame peržiūrėti atlyginimų kėlimo sistemą, kad pedagogas turėtų visas reikiamas sąlygas, kad galėtų kokybiškai vykdyti savo veiklą, jaustųsi saugus tiek mokykloje, tiek finansine, socialine prasmėmis“.
(http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/01/02/news/ministre-jurgita-petrauskiene-apie-svarbiausius-darbus-ir-didziausius-issukius-586044/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy).
Ministre, kodėl Jūs neginate pedagogų, kurie Jumis tikėjo ir pasitikėjo, taip, kaip savo darbuotojus gina policija ar medikai?
Švietimo įstatymo pakeitimai (2016 m. spalio 18 d. Nr. XII-2685), 23¹ straipsnis (Apsauga nuo smurto švietimo įstaigose) skelbia, kad „švietimo įstaigose draudžiama bet kokia smurto forma, nukreipta: mokinių prieš mokinius; švietimo įstaigų darbuotojų prieš mokinius; mokinių prieš švietimo įstaigų darbuotojus; švietimo įstaigų darbuotojų prieš kitus tos įstaigos darbuotojus; mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) prieš mokinius, mokytojus“. Kam kurti įstatymus, jei jie galioja visiems, išskyrus pedagogus? Kodėl šiuo atveju nebuvo pasinaudota šiuo įstatymu, o nueita lengviausiu keliu – mokytoja nekompetentinga – bausti, nes mokinių daugiau, daugiau bylų, daugiau bus sugaišta laiko…
Švietimo sistemoje mokiniams, tėvams, vadovams demokratija vis dažniau virsta į autokratiją, pedagogams – į lažą, nes, „jei nepatinka, į tavo vietą ateis kitas“, „turi būti dėkingas, kad čia dirbi“…
Negaliu teigti, kad visi tėvai, mokiniai, vadovai yra blogi. Ne. Pažįstu daug puikių, nuolat tobulėjančių, siekiančių gerovės savo bendruomenei vadovų, pažįstu daug puikių mokinių, kurie yra jautrūs, supratingi, žinantys ne tik savo teises, bet ir pareigas, pažįstu daug šaunių tėvų, kurie gerbia mokytojo profesija, gerbia mokytoją, kaip asmenybę, ir iškilus problemoms su atžalomis nekaltina mokytojų, o auklėja savo vaikus. Džiaugiuosi, kad man teko ir vis dar tenka pažinti tokius žmones, kurių emocinis intelektas aukštas.
Dedu dideles viltis į privalomą švietimo darbuotojų emocinio intelekto ugdymą ir tikiu, kad augant mokytojo emociniam intelektui, situacija keisis į gerą pusę, o kartu su mokytoju keisis ugdytiniai ir jų tėvai. Klausimas tik vienas, ar po to švietimo ir mokslo ministerijos klerkai nustos tyčiotis iš švietimo darbuotojų? O gal ir jiems reikėtų ugdyti savo emocines kompetencijas, kad pasikeistų požiūris…
 
Rosita Veikalienė
Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazijos socialinė pedagogė