Robertas Dargis: sėkmingos valstybės pamatiniai akmenys – savivalda – švietimas – verslas

Kategorija:

Miestas:
Robertas Dargis: sėkmingos valstybės pamatiniai akmenys – savivalda – švietimas – verslas
„Lietuvoje reikalingas didesnis visuomenės susitelkimas ir kiekvieno jos nario atsakomybė. Mums iš savęs reikia išrauti nepasitikėjimo geluonį ir kitame žmoguje pamatysime žmogų. Kol kas mūsų visuomenėje dažnu atveju gyvuoja nuostata ne kaip  galime susitarti, bet kaip galime kitą nuteisti. Ši visuomenės nuostata kartais sąmoningai,kartais nesąmoningai dar labiau skatinama“, – apie visuomenės skaudžiausias vietas mintimis dalijasi Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis
Gerbiamas p. Robertai, pastaruoju metu Jūs daug keliaujate po Lietuvos savivaldybes, susitinkate su vietos politikais, jaunimu ir visuose susitikimuose pabrėžiate savivaldos, švietimo ir verslo bendradarbiavimą. Kas paskatino imtis tokios iniciatyvos?
Natūralu, kad žmogus nori gyventi tokioje valstybėje, kurioje yra aukštas gyvenimo lygis, kurioje tarp žmonių yra pasitikėjimas ir, jei tau ne tas pats, kokia ateitis laukia, ieškai receptų. Ypač valstybės ateitis svarbi verslui, kur veikla nematuojama kadencijomis. Verslas turi matyti plėtrą, o tai neatsiejama nuo žmonių. Ateis toks laikas, kai daugumą darbų darys robotai, kai versle reikės mažiau žmonių, bet šiandien verslo ir visuomenės ryšys labai tamprus. Verslo sėkmė priklauso nuo kiekvieno jame dalyvaujančio atsakomybės ir suvokimų. Aš nuolat ieškau atsakymų, kaip būtų galima daugiau ir geriau padaryti tiek vystant verslą, tiek gerinant žmonių gyvenimo sąlygas, tiek mažinant šiuo metu vis labiau didėjančią socialinę atskirtį. Prieš imdamasis konkrečios veiklos, pirmiausia išsianalizavau Vakarų šalių, turinčių šimtametes verslo vystymo tradicijas, patirtis ir dabar nuolat stebiu kas vyksta pasaulyje. Ir pastebėjau, kad geriausiai tvarkomasi valstybėse, kur stipri bendruomenė ir stiprūs individai, kuriose yra gyva bendrystė. O stiprią visuomenę sąlygoja švietimas. Suprantama, per 27 metus, kai Lietuva tapo nepriklausoma, nėra lengva pakeisti žmonių mentalitetą. Dalis žmonių net nesuvokia, kad jie patys turi rūpintis savo gyvenimu. Nemaža dalis visuomenės galvoja, kad jais turi pasirūpinti kažkas kitas. Pagrindinė prielaida požiūriui pakeisti yra švietimas. Kuriant švietimo sistemą, sprendžiant žmonių problemas svarbus vaidmuo tenka savivaldai. Kaip rodo apklausos, žmonės savivaldybėse išsprendžia apie 85-90 proc. jiems rūpimų klausimų. Ir, žinoma, verslas, nuo kurio sėkmės priklauso regiono gyvybingumas ir ten gyvenančių žmonių gerovė. Taip išryškėjo trys svarbiausios grandys: savivalda – švietimas – verslas. Jų sinergija užtikrina mūsų ateitį.
Deja, kol kas mūsų šalyje tarp atskirų institucijų sinergiją yra pakeitęs užsidarymas savuose kabinetuose.
Tai pasekmė buvusios sistemos. Juk didžioji mūsų visuomenės dalis užaugome uniformuotoje visuomenėje. Natūralu, kad socialiu žmogumi paremtos sistemos piešia visai kitokią trajektoriją, negu Lietuvoje. Šiuo metu mes vis dar grįžtame prie tos vietos, kur nutrūko natūralus visuomenės vystymasis. Juk tarpukaryje visuomenė buvo žymiai bendruomeniškesnė. Prisimenu, senelį, ilgą laiką buvusį savo kaimo seniūnu. Pas jį pastoviai būdavo žmonių, pastoviai vykdavo diskusijos. Ir būtent pas jį aš pirmiausia išgirdau apie Staliną, apie Chruščiovą, kitus tuometinius politikus. Susirinkę pas senelį kaimo žmonės diskutuodavo apie pasaulio įvykius. Senelio aplinka buvo natūralus bendruomenės centras, kur žmonės aptardavo ne tik savo reikalus, bet ir tai, kas vyko pasaulyje. Natūralu, kad tiek visuomenė, tiek įvairios įstaigos ir institucijos turi pribręsti sinergijai, o tam, kaip ir sakiau pokalbio pradžioje, turime išsirauti nepasitikėjimo geluonį.
Ir tame, jei teisingai suprantu, matote labai svarbų švietimo vaidmenį. Kokios, Jūsų manymu, švietimo spragos? Ar mūsų švietimo sistema atitinka gyvenimo poreikius ir vaikų išsivystymo lygį?
Vėl kelis dešimtmečius grįšiu atgal. Natūralu, kad tame etape, kai Lietuva buvo savarankiška, švietimas buvo kitoks. Mokykla ruošė žmogų gyvenimui. Buvo kalbama ir apie vykstančius procesus, ir žmogaus atsakomybę bei jos svarbą gyvenime, bet po okupacijos tai nutrūko. Kokio žmogaus reikėjo sovietinei sistemai? Ogi absoliutaus vergo, kuris nemąstytų, kas jis toks yra, kur jis atėjo ir kur eina, kas yra jo šaknys, kokia jo atsakomybė. Buvo konstruojamas visiškai naujas žmogus, kuris aklai vykdytų partijos nurodymus ir negalvotų, nes už jį galvoja kažkokia mistifikuota valstybė. Juk dar daug kas prisimename šūkius: iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius. Sovietmečiu žmogus pradėjo prarasti instinktus, kurie jam tūkstantmečius tarnavo, tai atsakomybė, iniciatyvumas, savarankiškas sprendimų priėmimas. Be abejo,visuomenė per tą laiką buvo suluošinta.
Tikriausiai verslas labai gerai pajuntate švietimo pasekmes, įdarbindami jaunus žmones?
Manau, mokyklos tragedija, kad sovietmečiu mokytojai buvo rengiami stipriais konkretaus dalyko žinovais, bet jie nebuvo rengiami ruošti vaikus gyvenimui. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą iš esmės mokykloje liko ankstesnė orientacija į dalykinį mokymą. Mūsų mokykloje dirba labai daug puikių kalbininkų, matematikų, fizikų ir kitų dalykų žinovų, nes didžioji dalis mokytojų yra baigęs studijas sovietinių metų pedagoginiuose institutuose. Jie puikūs dalykininkai, bet jie savyje neturi supratimo, kas yra valstybė, koks kiekvieno žmogaus vaidmuo valstybėje. Jų svarbiausias tikslas – parengti vaiką egzaminams, o ne gyvenimui, išugdyti jame gebėjimą savarankiškai ir plačiai mąstyti. Kadangi Lietuvoje vidutinis mokytojų amžius perkopęs 50 metų, vadinasi, jie nėra parengti vaiką ruošti ateinančiam technologijų laikmečiui ir kitokiam gyvenimui. Taigi jie ir toliau vaiką rengia egzaminams. jie ir toliau rengia vaikus egzaminams, o ne gyvenimui. Vaikams gyvenimui daug kas nesuvokiama. O dar kai akademinis sluoksnis jaunimui pradeda aiškinti, kad jie privalo viską gauti, atsitinka taip, kad atėjęs į darbą jaunas žmogus pirmiausia ir galvoja, kad jis privalo viską gauti. Jis net nemąsto apie atsakomybę. Ir kai tokio jauno žmogaus paklausi, o ką tu gali duoti ar pasiūlyti, matau, kad tai jam yra sunkiai suvokiamas dalykas. Būtina pakeisti ugdymo procesą ir liautis ruošti  vaikus tik  egzaminams, o pradėti rengti juos gyvenimui, mokyti suvokti valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus. Reikia išmokyti žmogų matyti įvykį kontekste. Mūsų mokyklose beveik neugdomas kritinis mąstymas. Kaip su tokiais žmonėmis kurti atsakingą visuomenę ir valstybę? Mokykla į gyvenimą išleidžia ne kūrėjus, bet besidairančius, kas jiems daugiau sumokės, kas daugiau duos. Ir nežinau, ar tai pavyks lengvai pakeisti.
Keistis mes turime visi, bet šiam procesui inicijuoti ir judėti į priekį net nebeturime lyderių. Kalbu apie mūsų akademinį sluoksnį, filosofus, politologus ir kt. . Jų balsas turėtų būti žymiai garsesnis. Deja, dabar mes įsisukę į vienas kito kritiką ir susipriešinimą.
Ar pastebite visuomenės požiūrio į verslą pokyčius?
Kai didelė visuomenės dalis yra užaugusi sistemoje, kur verslas buvo nelegali veikla, o verslininkas – priešas, ne taip lengvai tas požiūris gali pasikeisti.  Bet bandome jį keisti, pats verslas keičiasi ir, tikiuosi, kad tuo pačiu keisis ir visuomenės suvokimas apie verslo sukuriamą pridėtinė vertę ir vietą valstybėje. Aišku, kad labai svarbu, kad nebūtų dirbtinai priešinamos atskiros visuomenės grupės.
Kai Jūs atėjote į verslą, kokius lūžius teko pačiam išgyventi?
Aš neatėjau į verslą. Aš verslu užsiėmiau. Neturėjau kito pasirinkimo. Iki tol dirbau valstybinėje įmonėje, bet prasidėjus privatizacijai situacija pasikeitė. Gyvenimas susiklostė taip, kad likau be darbo ir aš atsidūriau gatvėje. Reikėjo kažkuo užsiimti, nes reikėjo pasirūpinti žmona ir dviem vaikais. Geriausia, ką aš tada žinojau, buvo statyba. Tad ir aš ėmiausi šio verslo. Tiesiog neturėjau kitokio pasirinkimo. Ir tada atsirado mano įmonėlė, įsikūrusi viename nuomojamame kabinete su dviem rašomaisiais stalais. Įmonė pradėjo veiklą visiškai neturėdama kapitalo. Visi turimi pinigai – 60 dolerių. Tačiau aš labai norėjau kažką daryti ir kažką kurti. Manau, kiekvienas žmogus turi savo didžiulį potencialą, tik svarbu jį surasti ir daryti tai geriausia.
Ar imantis nuosavo verslo teko įveikti kažkokius psichologinius barjerus, nes paveldėtas požiūris į verslą kėlė įvairiausias emocijas?
Požiūris į verslą buvo beveik toks pat, kaip ir dabar. Šiuo metu jis gal net prastesnis negu tada. Tačiau man asmeniškai nebuvo jokių psichologinių lūžių. Reikėjo dirbti. Ieškojau žmonių, kurie dirbtų, ieškojau užsakymų. Juk tuo laiku buvo tūkstančiai statybos įmonių, turinčių stiprią materialinę bazę, reikalingą įrangą. O tu ateini nieko neturėdamas ir sakai, kad aš galiu pastatyti ar suremontuoti namus, cechus. Tačiau mano patirtis leido man drąsiai kalbėti su žmonėmis. Jie manimi absoliučiai pasitikėjo. Ėjau pas įmonių vadovus ir sakydavau, kad kol kas nieko neturiu, bet jei užsisakysite mano įmonės paslaugas ir veiklai duosite pinigų, viską padarysiu. Kadangi sugebėdavau įtikinti, įgyti pasitikėjimą, tai žmonės man davė pinigus. Versle svarbi tiek techninė, tiek vertybinė pusė.  Tas man padėjo atsistoti ant kojų ir išvystyti verslą.
Kokias savivaldybių nuostatas pajutote susitikdamas su jų vadovais, regionuose dirbančiais verslininkais, jaunimu?
Akivaizdu, kad savivalda šiandien pasigenda savarankiškumo, pasitikėjimo ir galimybių veikti bei pati priimti sprendimus. Savivaldybėms nėra suteikiama pakankamai galių, kad jos galėtų savo miestus ar rajonus statyti ant kojų. Mero rinkimai buvo lūžis mūsų politinėje sistemoje, bet šiandien dar nepakanka galių šiam institutui, kad meras galėtų būti tas lyderis, kuris galėtų įkvėpti miestą ateičiai.
Pagrindinė problema, kodėl žmonės palieka miestus ir miestelius – jie neturi ką ten veikti, o tą stabdyti galėtų efektyvi savivaldybių ekonominė politika. Jei miesto meras taptų tikruoju lyderiu ir turėtų galias būti ekonomiškai aktyvus, jo padėtis labai reikšmingai keistųsi, nes atsirandant gamybai ar paslaugų centrams, atsiranda galimybė miestuose dirbti ir kurti savo ateitį.
Savarankiškai dirbančių žmonių skaičius taip pat yra problema. Mes nesame išvystę sau dirbančių žmonių instituto. Dabar kalbame tik apie darbdavius ir darbuotojus. Tačiau mes neturime to, ant ko iš esmės stovi valstybės vidurinis sluoksnis, kuris ir yra esminis valstybės ekonomikos variklis. Per tai, kad turime centralizuotą valstybę, negalime šio instituto išvystyti. Manau, kad tai dar vienas svarbus dalykas, ką turėtume vystyti. Sąlygos kurti ir veikti – to regionuose pasigenda jaunimas.

Kalbėjosi
Genovaitė Paulikaitė
 
 
 

Mano Krastas