Reikia mokėti būti toje struktūros dalyje, kurioje esi labiausiai reikalingas

Liepos 12 dieną jungiasi dvi iš vieno kamieno išaugusios dvi sąjungos: TAIP ir liberalcentristai. Susijungimas buvo ir vienas svarbiausių klausimų praėjusį savaitgalį vykusiame šių dviejų politinių jėgų sąskrydyje, kurio moto skelbė, kad šie politikai į viską žiūri per pozityvą, nes kritikuoti nėra sunku, sunkiau pripažinti oponento gerus darbus ir pamatyti, ką būtų galima pagerinti. Apie svarbiausias sąjungos „TAIP“ nuostatas mintimis dalijas valdybos narys Žilvinas Šilgalis, kalbinamas Genovaitės Paulikaitės.

– Kuo politiniame gyvenime išsiskiria sąjunga „TAIP“ ir kuo ji pačiam patraukli?

–Pozityvumu. Niekada nenusiviliame, nenuleidžiame rankų, visada žiūrime į priekį, galvojame apie ateitį. Jei kažkur kažkas nepasisekė, suprantame, kad gyvenimas tuo nesibaigia, kad už kito posūkio laukia visai kitoks kelias. Tikiu, kad tas pozityvus judėjimas kažkada užaugs, ras didesnį atgarsį visuomenėje ir pamažu pasieks savo tikslą. Paprastai, kas eina tiesiai link savo tikslo, tas anksčiau ar vėliau jį pasiekia.

–Kaip ugdyti pozityvą ir kiek tai skatina aplinka?

–Aplinka gal ir nėra labai pozityvi. Gal tam įtakos turi mūsų visuomenėje esantys socialiniai skirtumai? Tačiau natūralu, kad kažkas turi skiepyti pozityvumo gaidelę ir siekti, kad pozityviai nusiteikusių žmonių būtų daugiau. Mano supratimu, tik pozityviai nusiteikęs žmogus gali kurti ateitį sau ir kitiems. Tas, kuris nusivylęs, natūralu, kad nieko nedaro ir nieko nekuria.

–O viešoji erdvė kokią įtaką daro?

–Kaip taisyklė viešoji erdvė reaguoja į tai, kas svarbu ir įdomu žmonėms. Deja, mūsų tautą, matyt, vis dar domina skandalai, nelaimės ir visi kiti dalykai.  Todėl daugiau apie tai ir rašo.

–Žilvinai, o pats tikras tuo, kad tai žmones labiausiai domina?

–Aš pats tų dalykų ir neskaitau. Tačiau, kaip matau iš visuomenės elgesio, apie gerus dalykus, nelabai kas ir diskutuoja, bet jei kas suklydo, arba priimtas kreivas įstatymas ar jo pataisa, visada tai bus išryškinami ir tie dalykai visada pereina į pirmą planą. Dėl ko žiūrint iš šono gali pasirodyti, kad Lietuvoje viskas labai blogai. Tačiau lyginant su kitomis šalimis, Lietuva nėra iš tų  šalių, kurioje yra blogai gyventi. Aktyvus ir besimokantis žmogus čia gali rasti sau vietos. Kas nori dirbti, tas Lietuvoje tikra nepražus.

–Jei neklystu, pats politikoje dalyvaujate jau ne pirmas dešimtmetis.

–Jau penkiolikti metai esu politikoje. Į politiką ėjau nuosekliai. Iš pradžių tapau liberalų sąjungos Telšių skyriaus nariu, paskui buvau išrinktas skyriaus pirmininku, buvau Seimo nariu.

–Žilvinai, Lietuvos politiniame gyvenime daugiau gerų ar blogų darbų?

–Visose srityse, jei blogų darbų yra daugiau negu gerų, judi ne į priekį, bet atgal. Lietuva, kad ir kaip mes bevertintume, juda ne atgal, bet į priekį. O tai reiškia, kad politikoje gerų darbų yra žymiai daugiau negu blogų, tik tiek, kad politikoje blogi darbai geriau matomi. Kadangi politikai veikia konkurencinėje aplinkoje, visada išryškinamos oponentų klaidos. Kalbantis apie klaidas visada kalba garsiau arba geriau girdimas jo balsas. Išties nėra taip, kaip kartais yra rodoma ir tai mes visi puikiai žinome. Bet kokiu atveju, gerų darbų visuomet yra daugiau negu blogų.

–Tai nuo ko pozityvas pradedamas auginti?

–Be abejo, nuo savęs. Nuo savo šeimos, nuo savo aplinkos. Dažnai sakoma, kad politikas pirmiausia turi rūpintis visuomenės gerove, aš galvoju šiek tiek kitaip ir manau, kad geras politikas pirmiausia turi pasirūpinti savo aplinka, kad jis pats, jo šeima būtų gėrio ir pozityvo kūrėjai, o ne griovėjai. Kai laiminga jo aplinka, galima tikėtis, kad jis plės laimės ratą. Iš to, be abejo, naudos turės ir visuomenė.

Kai pats žmogus sau yra nesvarbus, klausimas, ar jam gali būti kitas žmogus svarbu. Pats žmogus turi rūpintis savimi, savo išprusimu, ar pakankamai jis investuoja į savęs tobulinimą. Ar jis pakankamai išsilavinęs, ar sugeba gerai atlikti tam tikrus darbus. Jei negebantis, gal jam reikia pasimokyti. Bet jei žmogus neinvestuoja į save, galvoju, kad jis sunkiai gali judėti į priekį.

–Sąjunga prioritetą teikiate pozityvui, o kaip pats, ar jaučiate, kad to pozityvo Jumyse daugiau atsiranda?

–Jaučiu. Gal ir metai savo daro? Daug dalykų pamatai kitaip, daug dalykų kitaip vertini. Kai buvau jaunesnis, buvau maksimalistas. Į politiką atėjau iš verslo. Iš pradžių buvau pernelyg aštrus. Stengdavausi kelti vien blogybes, nepastebėdavau kitų dalykų. Ir man vyresnieji kolegos sakydavo: pamatysi, tas požiūris praeis, išaugsi, ateis laikas, kai kitaip matysi gyvenimą. Atsakydavau: jūs man neaiškinkite, aš jaunas, aš kitokio mąstymo. Po kurio laiko supratau, kad jie teisūs. Patirties jokių būdu negalima nuneigti. Mes turime ją girdėti ir kurti, pildydami patirtį jaunatviška energija. Taip gali išvengti klaidų. Jaunystėje, atvirai sakant, esu nemažai „prigrybavęs“ per tą savo karštakošiškumą ir paskui pats nuo to kentėdavau.

2003 metų savivaldybių rinkimuose aš laimėjau ir norėjau siekti mero posto, bet taip aštriai dalyvavau rinkimų kampanijoje, kad nebeturėjau su kuo susitarti. Visi buvo prieš mane. Vėliau supratau, kad pirma reikia pasiekti rezultatą, o kai tu jau jį pasieki, tada gali imtis įgyvendinti savo vizijas. Priešingu atveju, tave vienu ar kitu metu užblokuoja ir tu liekai vienas su savo vizijomis prie suskilusios geldos.

–Prieš imdamiesi kiekvieno darbo mes juntame, ar širdis nori to jo imtis, ar darome tiesiog, kad taip reikia. Kaip tas jausmas siejasi su rezultatu?

–Ten, kur darai be meilės, sudėtinga sulaukti sėkmės ir gero rezultato. Aišku, yra tokių dalykų, kuriuos neišvengiamai turi daryti. Aš ir savo paaugliui sūnui dažnai sakau: kad be visų pomėgių, savarankiškumo ir laisvių yra žodis reikia. Patinka tai daryti ar nepatinka. Kai jis sako, kodėl turiu eiti į mokyklą, jam atsakau, o kodėl aš turiu eiti į darbą. Jei neičiau į darbą, kaip tu gyventumei? Man darbas yra mano darbas, o tavo darbas – eiti į mokyklą.

–Ko tikitės iš dviejų politinių jėgų apsijungimo?

–Politikoje visi veiksmai daromi tikintis, kad susiformuos stipresnė jėga, labiau atitinkanti visuomenės interesus, geriau juos atstovaujanti. Tai nėra dviejų politinių jėgų jungimasis, tai yra sugrįžimas, nes mes juk buvome kartu, tik paskui išsiskirstėme. Toks skirstymasis niekada nėra gerai. Jei nebūtų tokio skirstymosi, neabejoju, kad šiandien liberalai Lietuvoje būtų viena stipriausių politinių jėgų.

Norint sukurti stiprią politinę jėgą, reikia mokėti būti toje struktūros dalyje, kurioje esi labiausiai reikalingas. Jei reikia, būk dešimtu ar dvidešimtu. Niekas nesako, kad tu, būdamas kareiviu, negali norėti būti generolu, bet viskas turi vykti nuosekliai. Skaldymasis nekuria. Kuria pozityvumas ir vienijimasis.

–Ar galima tikėtis, kad ir apsijungus prioritetas bus teikiamas pozityvui ir ši politinė jėga į gyvenimą žiūrės per pozityvą. Labai paprasta vardinti priešininko nepadarytus darbus, bet gal būsite ta jėga, kuri pastebėsite gerą, bet žinosite, kaip tai dar geriau padaryti?

–Jei mes ir netapsime stipriausia politine jėga, bet jei sugebėsime pasiekti savo veikla ir pavyzdžiu padidinti pozityvesnių žmonių skaičių, jau būsime rezultatą pasiekę. Tikiu, kad po truputėlį Lietuvoje žmonės bus linksmesni, šviesesni, geresni, daugiau šypsosis vienas kitam. Šypsena juk nieko nekainuoja, bet kartais mums būna taip sunku nusišypsoti. Jei padaugės pozityviai nusiteikusių žmonių ratas, lūkesčiai pasiteisins.

–Kaip vertinate tiesioginius mero rinkimus?

–Išties, tai yra labai geras dalykas. Aišku, trūkumų yra labai daug, bet geriau jau tokie tiesioginiai mero rinkimai, negu visiškai jų nebuvo. Žmonės seniai išsakė savo valią ir nori aiškiai išreikšti savo poziciją renkant merą. Merui, kai jis turės žmonių pasitikėjimą, atsiras didžiulė atsakomybė, nes jei jis nuvils, jis nuvils tuos žmones, kurie už jį balsavo. Žmonių išrinktas meras bus laisvas ir laisvai galės formuoti savo komandą, be partiečių nurodinėjimo. Jis bus daug racionaliau veikiantis ir daug daugiau turintis galimybių. Tai labai pozityvus sprendimas.