NAUJIENOS

Raudonodžių vado išpirka


Miestas:

Su vaikais nusikaltėliams reikia elgtis itin atsargiai. Prisimenate „Vienas namuose“?

Kažkada amerikiečių novelistas O‘Henris sukūrė šmaikščią istoriją apie tai, kaip nevykę nusikaltėliai, tikėdamiesi gausios išpirkos, pagrobė berniūkštį iš turtingos šeimos. Istorija baigėsi tuo, kad „auka“ tiek nukamavo pagrobėjus, jog šie ne tik pamiršo išpirką, bet spruko kuo toliau...

Šiandieninis skaitymas – apie vaikų grobimus, kurie yra viena iš terorizmo formų. Tai rizikingas nusikaltimas ta prasme, kad pažeidžiamais tampa ne tik auka, bet ir nusikaltėlis, o „pasiimti piniginį grobį“ kartais yra kur kas sunkiau, nei pagrobti patį žmogų.

Istorija mena įvairius atvejus.

Vaikai, neimkite saldainių iš nepažįstamų!!! Lemtingą 1874 metų dieną Filadelfijos apylinkėse ketverių metukų Charley‘us Rossas įlipo į arklio traukiamas vežėčias, suviliotas saldainiuku. Jo tėvas veikiai gavo pranešimą, kuriame reikalauta už sūnų 20 000 dolerių (tai apie pusė milijono dabartine verte). Po penkerių mėnesių vienas iš kitomis aplinkybėmis pašautų nusikaltėlių mirdamas prisipažino pagrobęs vaiką. Tačiau pagrobtasis taip niekada ir nebuvo rastas.

Šešiolikmetis Eddy Cudahy taip pat buvo pagrobtas gatvėje. Jo tėvas, įtakingas verslininkas, gavęs reikalavimą sumokėti 25 000 dolerių, reikalavimą kaip mat įvykdė ir sūnų atgavo. Byla sulaukė atgarsio spaudoje, potencialus nusikaltėlis 1905 metais buvo sugautas, bet vėliau išteisintas, tapo net populiariu kelių filmų personažu.

Išpirka ne visada „suveikdavo“. Garsaus aviatoriaus Charleso Lindbergho 20 mėnesių sūnų pagrobė tiesiog iš vaikiškos lovelės. Pagrobėjai reikalavo 50 000 dolerių, tačiau po poros mėnesių vaikas rastas nužudytas. Įvykis buvo tiek sukrečiantis, kad net kriminalinio pasaulio „žvaigždė“ Al Capone, sėdintis kalėjime, pažadėjo „savais kanalais“, surasti grobėjus ir žudikus. Rado, nubaudė mirtimi, tačiau paliko abejonių dėl kaltumo. Beje, bylos tyrėjas buvo Normanas Schwarzkopfas – tėvas vėliau pagarsėjusio JAV karo vado taip pat Normano Schwarzkopfo, vadovavusio karinei operacijai prieš Iraką praeito amžiaus pabaigoje.

Juokauti neverta. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje plačiai nuskambėjo Jono Pauliaus Getty istorija. Šis „gudruolis“, naftos magnato anūkas ne kartą žaidė savo pagrobimą, kol buvo visai realiai pagrobtas. Senelis mokėti nesutiko tol, kol gavo paštu nupjautą bernioko ausį, galiausiai paklojo už jį beveik tris milijonus. Pagrobėjai (tikriausiai, ne visi) buvo sučiupti, bet visos sumos senelis taip ir neatgavo, tuo tarpu jaunuoliui po kelių metų atlikta plastinė operacija. Kaip ir pusėtinai laimingai.

Maži vaikai tikrai nenori būti grobiami. Su paaugliais istorijos kiek sudėtingesnės.

Garsaus dainininko Franko Sinatros 19 metų amžiaus sūnus – pradedantis verslininkas - buvo pagrobtas  Las Vegase. Tėvas be ilgų dvejonių sumokėjo 240 000 dolerių. Pagrobėjai buvo sugauti ir nuteisti, tačiau „geltonoji spauda“ sukūrė sąmokslo teoriją – neva pats dainininkas inscenizavo pagrobimą idant padarytų reklamą sūnaus bizniui. Kaip čia pasakius...?

Vaikai ne visada būna geručiai..., o teroristams reikia ne tik pinigų. 1974 metais viena iš JAV kairuoliškų grupuočių pagrobė spaudos magnato Williamo Hearsto anūkę Patriciją ir pareikalavo ne pinigų, o savotiškos viešųjų ryšių kampanijos, maisto paketų Kalifornijos vargšams ir savo kolegų – teroristų – išlaisvinimo. Tai dar ne viskas. Pagrobėjai taip „išplovė“ devyniolikmetės merginos smegenis, kad ši galiausiai tapo... jų gaujos nare. Šiaip ar taip. Patricija vėliau grįžo į „doros kelią“. Dar slėpingesnis buvo Samuelio Brobfmano pagrobimas, kuris kaip paaiškėjo vėliau, buvo veikiau pasigrobimas, idant išlupti pinigų iš tėvo – turtingo verslininko...

Ir taip toliau ir panašiai. Raudonodžių vadus išperka, bet ir jie, kaip matyti, ne stebuklai. Gal ir teisingai sakė to paties O‘Henrio novelės personažas – kuo laibiau išdykęs vaikas (dabar korektiškai sakoma – hiperaktyvus), tuo labiau jis mylimas. Čia ne vaikų apsaugos įstatymai „kalti“. Čia – meilė. Juk nesinori, kad ir tie hiperaktyvistai dingtų. Kriminalinių nusikaltimų psichologai sako, kad rizikingiausias laikas, grobiant žmones yra pirmosios 15–20 minučių. Jie per šį laiką auka nenužudoma, didelė tikimybė, kad ir iš viso nebus nužudyta.

Tik derėtis negalima pernelyg ilgai. Susergama vadinamuoju Stokholmo sindromu. Bet apie tai gal kitą kartą...

Egidijus Vareikis

Seimo narys


ČDM biblioteka atveria duris visuomenei

Marčiupio akmuo

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama