Punioje prisimintas totorių sabantujus

Kategorija:

Miestas:
Punioje prisimintas totorių sabantujus
Paskutinę birželio dieną puniečiai ir svečiai rinkosi į totorišką sabantujų – dar vieną mažosios kultūros sostinės renginį.
Parodų eksponatuose – totorių gyvenimas
Bendruomenės namų sienas puošė „Alytaus naujienų“ žurnalistės Zitos Stankevičienės nuotraukų paroda. Nuotraukose užfiksuotos totorių šventės, šventiškai pasipuošę žmonės, primenamas jų gyvenimo būdas. Už jos – Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos surengta paroda. Parodoje eksponuojamos įvairių laikotarpių nuotraukos, leidiniai, mečečių maketai ir kiti eksponatai, surinkti iš visos Lietuvos. „Pats renku informaciją, pats kuriu maketus. Parodoje eksponuoju Lukiškių mečetės maketą. 1968 m. sovietinės valdžios sprendimu ši mečetė buvo nugriauta. Vietoj jos ir kapinių buvo pastatytas fizikos institutas, – parodą pristato Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas Motiejus Jakubauskas. – Lukiškėse buvo ir antros totorių kapinės. Jos buvo dar caro laikais sunaikintos. Dabar toje vietoje pastatytas Lukiškių kalėjimas. Kitas maketas vaizduoja Vilkaviškio rajono Vinkšnupių mečetę. Ši mečetė buvo sunaikinta 1944 metais. Traukdamiesi vokiečių kareiviai jos medieną panaudojo apkasams. Ten dabar likusios kapinaitės. Skausmingiausia tai, kad nugriovus mečetę, sunyko ir pati bendruomenė. O paskutinis imama žuvo nuo rusų bombos skeveldros. Beje, ir Biržų Radvilos turėjo totorių pulkus. Manoma, kad Biržuose būta ir mečetės.“
Kaip teigia M. Jakubauskas, istorinis faktas, kad totoriai Lietuvoje įsikūrė 1397 metais – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, nėra labai tikslus. „Totoriai Lietuvoje atsirado dar Mindaugo laikais. Totorių atėjimas į Lietuvą Vytauto laikais buvo antrasis etapas“, – sako M. Jakubauskas.
Punia – totorių palikimas
Manantiems, kad miesteliui ir piliakalniui Punios vardą suteikė Punelės upelis arba, kad šis vardas kilęs nuo pūnės, reiškiančios peludę, totorių bendruomenė pateikia savo versiją ir tvirtina, kad tai totorių palikimas. „Punioje nuo 1502 metų gyveno paskutinio Aukso Ordos  valdovo Čingischano palikuonis soltanas Džanibekas, kuris vėliau tapo kunigaikščių Punskiu. Punskiai šiuose kraštuose žinomi iki pat 1730 metų. Paskui ši giminė užgeso“, – Punios istorijos puslapius verčia šventėje dalyvaujantis Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininkas prof. Adas Jakubauskas, pažymėdamas, kad ši giminė ir turėjusi įtakos Punios vietovardžiui.
„Tokiam aiškinimui nerandu argumentų  prieštarauti, – pasiteiravus, ar sutinka su tokia piliakalnio ir miestelio vardo kilmės versija sako Punios seniūnijos seniūnas Gintautas Laukaitis. –  Kai planavome mažosios kultūros sostinės renginius, nekilo abejonių, kad vienas renginys turi būti skirtas totoriams, šiuose kraštuose gyvenantiems jau ne vieną šimtmetį. Tą mintį palaikė ir Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Raižių seniūnaitis Ipolitas Makulavičius.“
Raižiuose totorių skaičius smarkiai mažėja. 1923 m  šiame kaime gyveno 187, 1959 – 167, dabar tik 33  totoriai. „Per šventę pristatėme tik šimtalapį, nes kitam totorių kulinariniam paveldui pagaminti reikia labai daug darbo“, – sako U. Makulavičius.
Per renginį buvo parodytas 2005 metais sukurtas filmas „Murzų ainiai Lietuvos žemėje“. Filme Lietuvos totoriai prisimena istoriją, mąsto apie savo bendruomenės ateitį. Filmavimo grupė aplankė pagrindines Lietuvos totorių gyvenamąsias vietas: Raižių, Keturiasdešimt Totorių ir Nemėžio kaimus, Kauną, kalbino jų gyventojus, bendruomenės lyderius. Buvo nukeliavę į Griunvaldo lauką, kur vyko garsusis Žalgirio mūšis. Filmas pirmajame tarptautiniame musulmoniškojo kino festivalyje Kazanėje „Zolotoj minbar” („Auksinis minbaras”) laimėjo pagrindinį prizą už geriausią scenarijų dokumentinio kino kategorijoje.
„Šiuo metu  Lietuvoje gyvena apie 3200 totorių. Labai gaila, kad prieš 400 metų mūsų protėviai prarado gimtąją kalbą. Dabar mūsų išlikimo pagrindas yra islamas, į kurį mes remiamės ir labai svarbu, kad mūsų jaunimas tai išlaikytų. Kitas labai svarbus dalykas – kultūrinis gyvenimas ir labai svarbu, kad kultūrą, papročius, folklorą pristatytų visai Lietuvai, o mažosios kultūros sostinės renginys mums yra puiki galimybė tai padaryti“, – pažymi prof. A. Jakubauskas.
Sostinių subuvimo atsisakyta
Pradedant mažosios kultūros sostinės reginių ciklą puniečiai buvo pažadėję per Sanamtujų surengti visų 2017 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių subuvimą, bet  atvyko tik priekuliškiai.
„Praktika parodė, kad Lietuvos mažosios kultūros sostinės gyvena labai įvairiai, – dalijasi seniūnas G. Laukaitis. – Vieni sako, kad bendruomenėje tą darbą atlieka tik du-trys žmonės. Kiti – kaip ir mes už savivaldybės, kaip už mūro. Iš savivaldybės sulaukiame visokeriopos pagalbos. Gal ir diena nepalanki? Penktadienis. Raudondvaris žadėjo atvykti, bet paskui labai atsiprašė, nes jų ansamblio dalyviai – darbingi žmonės ir jie niekaip negalėjo atvažiuoti.“
Penktadienis pasirinktas atsižvelgus į totorius. „Pas juos šis penktadienis – šventės diena, todėl ir į renginį atvyko nemažai totorių. Žodis „sabantujus“ reiškia ne vien paprastą subuvimą ar suvažiavimą. Tai pavasario darbų pabaigos šventė, – sako seniūnas ir priduria. – Manau, kad su mažosiomis kultūros sostinėmis pabendrausime per kitas šventes. Pas mus vyks ir Oninės, ir Baltramiejinės, ir kiti renginiai, į kuriuos tikimės sulaukti svečių ir džiaugiamės sulaukę priekuliškių.“
Trankus priekuliškių pasveikinimas
Per sabantujų dainavo ir grojo Punios ir iš kaimynų atvykę etnografiniai kolektyvai. Svečiavosi Totorių kultūros centro folkloro ansamblis „Ilsu“. Tai šmaikščiais, tai kiek ilgesingais romansais į šventę įsiliejo priekuliškiai. „Priekulės gyventojai labai aktyviai dalyvauja mažosios kultūros sostinės renginiuose, – patirtimi dalijasi Priekulės seniūnė Daiva Blūdžiuvienė. – Į organizacinę veiklą įsijungia ir biudžetinės įstaigos, ir bendruomenės, ir nevyriausybinės organizacijos. Esame sukūrę savanorių komandas. Vieni atsakingi už žiūrovus, kiti – už spaudą, treti – už svečių priėmimą, dar kiti – už renginio organizavimą ir t.t. Tai padėjo labai gerai pasidalinti darbus ir jų apimtis. Žinoma, atsakomybė už viską tenka Priekulės seniūnijai, kultūros centrui ir bendruomenės užimtumo centrui. Susirenkame kiekvieną antradienį ir aptariame savo veiklą, numatome darbus.“
Seniūnė pasidžiaugia, kad priekuliškiai sulaukia labai didelės Klaipėdos rajono savivaldybės pagalbos. „Rajono taryba Priekulei mažosios kultūros sostinės renginiams buvo skyrusi 20 tūkst. eurų, birželio mėnesio posėdyje patvirtino dar 20 tūkst. eurų. Iš mažųjų kultūros sostinių iniciatorių, mano žiniomis, skirti 3 tūkst. eurų, tad kartais tarybos nariai dėl tokio neproporcingo finansavimo pareiškia ir nepasitenkinimo, tačiau tai juk mūsų rajono žmonėms, pas mus atvystantiems svečiams. Yra proga parodyti, ką iš tikrųjų kultūros centrai ir kultūros organizatoriai“, – teigia Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis ir pasidžiaugia gražiais renginiais. Per Jonines Priekulėje buvo atlikta dar niekur nestatyta Vydūno misterija. Įsimintina buvo Pirties diena ir kiti renginiai. Ir visi jie vyksta be alkoholio.
 
Genovaitė Paulikaitė
Mano Krastas