Pėsčiomis po Kėdainius: nuo Šviesiosios gimnazijos iki Ramybės skvero

Kategorija:

Miestas:
Pėsčiomis po Kėdainius: nuo Šviesiosios gimnazijos iki Ramybės skvero
Taip jau yra, kad miestai praauga tuos, kurie juos kūrė ir puoselėjo savo širdyse bei prisiminimuose. Tik grindinyje lieka jų įmintos pėdos, senuose namuose vis dar skamba jų juokas ir verksmas, po kiemus ir aikštes vis dar tebeklaidžioja jų svajonės. Daug ką mena siauros Kėdainių senamiesčio gatvelės, saugančios kiekvieno čia gyvenusio ir gyvenančio žmogaus išgyvenimus, siekius bei darbus, nes miestas – tai nepabaigiamas tapyti paveikslas ir kiekvienas esame jo dalininkas.
Ši Kėdainių miesto dalis – tarsi įžanga į senamiestį, kur išlikusiuose XVI–XIX amžių pastatuose palikti įvairių čia gyvenusių tautų pėdsakai. Miesto dalis nuo Šviesiosios gimnazijos iki Knypavos aikštės kažkuo primena dailininko potėpius, įamžinusius miesto vystymuisi svarbius įvykius, kurie netikėtai pasirodo tarp šiandienio gyvenimo liudininkų: daugiaaukščių gyvenamųjų namų, parduotuvių, išplatėjusių gatvių.
Akistata su istorija
Taip jau susiklostė, kad kaip bevažiuočiau į Kėdainius, visada atsiduriu mašinoms stovėti aikštelėje. Ką ten aikštelėje, didžiulėje aikštėje. Iš vienos pusės Jono Basanavičiaus gatvė, kuria pastoviai dūzgia mašinos ir, jei nebūtų šviesoforų, sunkiai kitą gatvės pusę, kur sprendžiamos ne tik miesto, bet ir viso rajono problemos, pasiektumei.Iš kitos pusės didelių pilkų pastatų siena, už kurios slepiasi unikalus senamiestis.
„Rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai pirmą kartą paminėti 1372 m. Hermano Vartbergės kronikoje. Taigi šiemet minime 645-ąjį miesto gimtadienį“, – pasiteiravus, kuo šie metai svarbūs abipus Nevėžio ir jo intakų Dotnuvėlės, Smilgos, Obelies santakoje įsikūrusiems Kėdainiams, pasididžiavimo neslepia rajono meras Saulius Grinkevičius.
Kėdainių senamiestis yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas.
Iki šiol nežinoma, kada, iš kur ir kokie gyventojai pirmiausia atkeliavo į šį kraštą. Tik iki mūsų dienų atkeliavusi legenda pasakoja, kad čia iš Kuršo atkeliavęs turtingas pirklys Keidangenas įkūrė nedidelio žvejų kaimelį, kuris vadintas jo vardu.To kaimelio šiaurėje augusi didžiulė giria, o joje buvusi pagonių šventykla. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Ir išties, kaip liudija archeologiniai kasinėjimai, Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. Toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios Rinkos aikštė. Nustatyta, kad gyvenvietė buvo apie 4 ha dydžio ir, matyt, XIV a. pabaigoje neišsiskyrė iš vokiečių kronikose paminėtų aplinkinių kaimų.
„Iš mūsų dienas pasiekusių istorijos faktų, galima daryti prielaidą, Kėdainiai pradėjo augti ir plėstis nuo XV amžiaus vidurio. Tam įtakos turėjo tai, kad  XV amžiaus pradžioje per Kėdainius nusidriekė Kauno – Rygos, Vilniaus – Raseinių vieškeliai ir nuo XV amžiaus vidurio čia ima lankytis vokiečių Hanzos pirkliai, – miesto vystymuisi svarbius momentus pabrėžia Kėdainių rajono savivaldybės Sporto ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Emilija Zmejauskaitė. –XV amžiaus viduryje Kėdainiai atitenka Radvilų giminės, suvaidinusios svarbų vaidmenį miesto vystymuisi, atstovui Radvilai Astikaičiui. Nuo XV amžiaus pabaigos Kėdainiai jau vadinami oppidum Keidany. Tuo metu buvo pastatytas dvaras ir pirmoji gotikinė šv. Jurgio bažnyčia. Atsirado pirmoji turgaus aikštė – Senoji rinka. Aptintas sidabrinių monetų lobis liudija, kad Kėdainiuose turtingų žmonių gyventa.“
Iki XVI a. augo ir vystėsi stichiškai, XVI amžiuje pradėtas planuoti pagal Valakų reformą.
Valdant kunigaikščiui Jonui Radvilai XVI a. Kėdainiai septyneriems metams tapo Žemaitijos administraciniu centru. Tai dar labiau paspartino miesto augimą. Jame jau buvo 145 gyvenamieji namai, 1160 gyventojų, vyko teismai, turgūs bei mugės.


Po kunigaikščio Jono Radvilos mirties Kėdainiai atiteko jo dukrai Onai Radvilaitei. Jai ištekėjus už Vitebsko vaivados Stanislovo Kiškos, Kėdainiai atiteko Kiškų giminei. Šios giminės rūpesčiu nuo 1549 metų miestas tapo vienu pirmųjų ir aktyviausių reformacijos židinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1590 metais Kėdainiams buvo suteiktos Magdeburgo teisės, kuriomis miestas įgavo savivaldos teisę, buvo patvirtintas pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika. Ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1581m. įkurtas laisvas uostas Skongalio priemiestyje.
Nuo XVII amžiaus pradžios Kėdainiai vėl atitenka kunigaikščiams Radviloms. Šį kartą – Biržų – Dubingių šakos atstovams, kurie buvo uolūs reformatai. Kėdainius valdant dviem Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai, miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą, ir netrukus tapo vienu iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje esančių reformacijos centrų.
Išlikusiuose istorijos šaltiniuose teigiama, kad XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste buvo įsikūrę siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 dieną Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.
„Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras yra parengęs pėsčiųjų po miestą maršrutą, kuriuo keliaujant susipažįstama su miesto istorija, aplankomi ją primenančios aikštės, pastatai, kiemai. Maršruto ilgis apie 2,5 kilometro. Pavargusių svetingai laukia senamiestyje įsikūrusios kavinės. Jų senamiestyje turbūt daugiau negu dešimt“,– norintiems geriau pažinti Kėdainių senamiestį parengtą maršrutą pristato savivaldybės turizmo specialistė Emilija Zmejauskaitė.
Seniausia miesto mokykla – Šviesioji gimnazija
Tiesa, pažintį su Kėdainiais pradedame ne nuo turistiniame maršrute numatytos vietos, bet nuo įėjimo į senamiesčio širdį – nuo Didžiojoje gatvėje esančios seniausios Kėdainių mokyklos. Tai Šviesioji gimnazija. „1625 metais miesto savininkas reformatas Kristupas Radvila įsteigė mokyklą. 1640 m., uždarius Vilniaus reformatų gimnaziją, Kėdainių mokykla tapo svarbiausia protestantiškąja mokykla Lietuvoje“,– apie Šviesiosios gimnazijos reikšmę Kėdainiams ir Lietuvai pasakoja Emilija Zmejauskaitė.
1631 m., išaugus mokinių skaičiui, Kristupas Radvila nupirko mūrinį namą Didžiosios Pilies gatvėje ir 1647 m. mokiniai perkelti į naujuosius rūmus, vadintus Gymnasium Illustre – Šviesioji gimnazija. Mokykloje mokėsi įvairių tautų vaikai, būsimi kalvinų kunigai ir Vakarų Europos universitetų auklėtiniai. Joje dėstė garsūs Europos mokslininkai. Tai filosofas Adomas Rasijus (apie 1575 – 1627/1628) bei gydytojas Adomas Freitagas (1608 – 1650), o mokymosi programos buvo sudaromos pagal pažangiausius metodus. Manoma, kad 1625 – 1655 m. gimnazijos rūsyje veikė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Joje 1653 m. išspausdintas vienas svarbiausių reformatų leidinių lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos“. XIX a. Kėdainių gimnazija priklausė Vilniaus universitetui, caro valdžios buvo du kartus uždaryta: 1824 m. dėl gimnazijos mokinių ryšių su Vilniaus universiteto filomatais ir filaretais ir 1864 m. – dėl to, kad 1863 m. mokytojai ir mokiniai dalyvavo sukilime.
Po Antrojo pasaulinio karo Kėdainių gimnazijos pastate įsikūrė sovietų armijos kariai ir šeimininkavo čia iki 1991 m.
2000 – 2002 m. pastatas restauruotas. Gimnazijos puošmena – vidinis kiemelis po stikliniu kupolu, apsuptas arkų, primenančių Vilniaus, Krokuvos universitetus. Išlikę ir autentiški skliautuoti XVII a. rūsiai.
2014 metų lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo husaro bataliono iniciatyva ant Šviesiosios gimnazijos pastato buvo atidengta memorialinė lenta.Ji įamžina vietą, kurioje buvo įsikūrę karininkų Juozo Šurausko ir Jono Variakojo vadovaujami Lietuvos kariuomenės Kėdainių ir Panevėžio sričių apsaugos būriai, 1919 m. vasarį mūšiuose ties Kėdainiais ir Šėta sustabdę bolševikų kariuomenės puolimą laikinosios sostinės Kauno link.
 
Šiuo metu Kėdainių rajone yra 15 bendrojo ugdymo įstaigų. Iš jų – šešios gimnazijos.
Viešpaties atsimainymo cerkvė
J. Basanavičiaus ir Gedimino gatvių sankryžoje stovi Viešpaties atsimainymo cerkvė. Tai pirmoji medinė cerkvė Kėdainiuose, pastatyta XVII amžiuje. Būtent to amžiaus viduryje, kaip liudija istorijos šaltiniai, Kėdainiuose ir atsirado stačiatikių bendruomenė, kunigaikščiui Jonušui Radvilai vedus stačiatikę Moldavijos kunigaikštytę Mariją Lupul. Jos garbei 1648-1652 metais buvo pastatyta Šv. Andrejaus cerkvė ir Kristaus Atsimainymo vyrų vienuolynas.
1798 m. vienuolynas uždarytas, o 1820 metais uždaryta ir cerkvė. 1846 m. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu stačiatikių parapija Kėdainiuose buvo atkurta. Kėdainių savininkas Marijonas Čapskis parapijai dovanojo mūrinį gyvenamąjį pastatą, kuris 1861 metais perstatytas į cerkvę. 1893 metais cerkvė buvo rekonstruota, suteikiant jai bizantišką stilių. 1913 metais Rusijos imperijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas skyrė lėšų Kėdainių cerkvei suremontuoti. Iš Sankt Peterburgo atvykęs meistras ištapė cerkvės lubas ir sienas.Šiuo metu cerkvė veikia, viduje išlikusi XX a. pradžios tapyba, yra kelios vertingos ikonos.
Medžio skulptūros ir kryžiai
Kėdainių rajono savivaldybės pastate 2004 metais buvo įkurtas Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus.Čia eksponuojamos 55 garsaus meistro iš ąžuolo sukurtos skulptūros, kuriose įamžintos istorinės asmenybės, krašto mitologija, gamtos slėpiniai ir stichijos.
„Meno kritikai teigia, kad ,,nedaugeliui kūrėjų duota taip valdyti medžiagą, formą, ritmą ir liniją, kaip tai daro Vytautas. Kokias temas – mitologinę, religinę, istorinę – beatspindėtų V. Ulevičiaus darbai, visi jie pažymėti vienu ženklu – lietuvybe, – taip garsus medžio drožėjas apibūdinamas muziejaus pristatyme.– V. Ulevičius gimė 1934 metais Anykščių rajone, Traupio miestelyje. Gyveno ir dirbo Panevėžyje, Plungėje, daug metų praleido Vilniuje. Galiausiai apsistojo Krakėse, kur jo sodyba– tarsi muziejus, kiemą puošia skulptūros, namuose gausu medžio drožinių. Akį traukia unikalūs šviestuvai, žavi karūnuotas sostas. Menininko sodybą kasmet aplanko gausybė svečių iš įvairių šalies kampelių, užsienio.“
V. Ulevičius sukūrė apie 300 įvairiausių vertingų skulptūrų. Apie trisdešimt ąžuolinių dirbinių puošia Kėdainių kraštą.
Vytautas Ulevičius – Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, net du kartus nuolat rengiamose respublikinėse medžio drožėjų šventėse išrinktas meistrų meistru, pelnęs gausybę kitų reikšmingų apdovanojimų.
 
Kėdainių kraštas – tai ir garsaus kryždirbio Vinco Svirskio kūrybos paveldo saugotojas. Dalį jo sukurtų kryžių galima pamatyti Kėdainių krašto muziejuje. 2001 m. gegužės 18 d. devyniolika Vinco Svirskio kryžių buvo įrašyti į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą.
Vincas Svirskis – vienas žymiausių Lietuvos dievdirbių, unikalus XIX a. antros pusės savamokslis liaudies menininkas, keliavęs ir kūręs Vidurio Lietuvoje. Jo kryžiai originalūs, monumentalūs, dekoratyvūs ir nepakartojami savo forma, todėl žmonių buvo pramintas ,,gražiadirbiu“. Kėdainių krašto muziejuje saugoma 18 Vinco Svirskio kryžių.
Kėdainių rajono mero Sauliaus Grinkevičiaus  ir savivaldybės specialistų planuose – sukurti maršrutą „Vinco Svirskio kryžių kelias“.
„Planuojame padaryti muziejuje saugomų Vinco Svirskio darbų kopijas ir pastatyti stovėjusių originalių kryžių vietose. Prie kiekvieno kryžiaus bus parašyta, kad tai kopija. Manome, tai bus 15–20 kilometrų maršrutas. Į maršrutą įtraukiami kiti tų vietovių istorijos ir gamtos paminklai, vaizdingi kraštovaizdžiai“, – naujausiais sumanymais dalijasi meras, užtikrindamas, kad po metų–kitų bus galima keliauti Vinco Svirskio kryžių keliu, geriau susipažįstant ne tik su jo darbais, bet ir Kėdainių rajonu.
...
Ramybės oazė
 
Kiek paėjėjus Jono Basanavičiaus gatve vandens čiurlenimu, žaidžiančių vaikų krykštavimu pasveikina Ramybės skveras, kėdainiečiams dovanotas 2014 metų rudenį.
Įrengiant skverą įamžintas čia kadaise tekėjęs upeliukas – jį pakeitė stilizuotas upelis, o romantikos suteikia per jį nutiesti tilteliai. Pastatyta nedidelė scena, viliantis, kad čia koncertuojančios jaunimo grupės primins prieš kelis dešimtmečius Kėdainius garsinusią roko grupę „Ramybės skveras“.
Tykiai sruvenantis vanduo, trykštantys fontanai, tarp gėlių pasibarstę suoleliai, ant kurio ramiai vasaros diena mėgaujasi mažylius atlydėjusios močiutės ir mamos, kai kur rimtus reikalus aptarinėjantys vyrai, sukuria nuotaiką, kai rodos, tuoj tuoj ant kažkurio čia esančio nusileis poezijos mūza. Ir išsilies meilės žodžiai siauroms Kėdainių senamiesčio gatvelėms, Nevėžiui, Smilgai, Dotnuvėlei, ištisų kartų istorijas saugantiems miesto pastatams, įmintoms Mikalojaus Daukšos pėdoms, išėjusiems ir šiandien gyvenantiems kėdainiečiams... Neatsitiktinai kėdainiečiai Ramybės skverą vadina vartais į jų unikalų senamiestį.
Ramybės skvero įrengimas kainavo apie 1,57 mln. litų. (beveik 0,45 mln. eurų). Trečdalį darbų finansavo Kėdainių rajono savivaldybė, likusius pinigus skyrė Lietuvos kelių direkcija ir Europos Sąjungos paramos fondai
Šalia Ramybės skvero nuo kalnelio į kėdainiečių poilsio oazę žvelgia evangelikų liuteronų bažnyčia.Jos viduje išlikusios originalios XVII a. sieninės tapybos freskos, kuriose vaizduojami apaštalai Petras ir Povilas, evangelistai Jonas, Lukas, Matas ir Morkus. Prie bažnyčios, buvusiose evangelikų liuteronų bažnyčioje, palaidoti žymūs XVII a. Kėdainių gyventojai. Galima rasti karo inžinieriaus, tvirtovių specialisto, filosofijos ir medicinos mokslų daktaro, asmeninio Jonušo Radvilos gydytojo Adomo Freitago (1608-1650), vaistininko Jono Fišerio, pašto viršininko, miesto gydytojo ir Kėdainių bažnyčios seniūno Fridricho Kaneinio (1663 – 1710) memorialines lentas. Šiose kapinaitėse buvo laidojami ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metais žuvę vokiečių kariai.
1999 m. pradžioje bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų bendruomenei.

Genovaitė Paulikaitė
Mano Krastas