Pėsčiomis po Kėdainius: kitų tautų palikimas – laiškas gyvenantiems šiandien

Kategorija:

Miestas:
Pėsčiomis po Kėdainius: kitų tautų palikimas – laiškas gyvenantiems šiandien
Laiko tėkmėje Kėdainiai kitataučiams buvo pažadėtoji žemė, ir skausmo bei kančios liūnas, kuriame užgeso tūkstančiai gyvybių.
 
Žydų palikimas
 
Džiazo gatvėje vienas palei kitą rikiuojasi kelis šimtmečius menantys pastatai – didesni ir mažesni, kuklesni ir prabangesni, mediniai ir sumūryti iš raudonų plytų. Iš jos patenkame į Senąją gatvę ir Senosios rinkos aikštę.
 
„Senosios Rinkos aikštė atsirado dešinėje Nevėžio pusėje pradėjus kurtis miesto tipo gyvenvietei ir buvo reikalingas turgus, – dar vienos Kėdainių miesto dalies istoriją primena Emilija Zmejauskaitė.– Kėdainiuose yra ir ketvirtoji aikštė. Tai Jonušavos aikštė. XVII a. daugėjant gyventojų ir miestui plečiantis į vakarus, buvo pradėta užstatyti aukštutinė Nevėžio terasa. Kunigaikščių Radvilų skatinami čia daugiausia kūrėsi vokiečiai. Jaunojo kunigaikščio Jonušo Radvilos garbei ši gyvenvietė buvo pavadinta Jonušava, kuri turėjo savo burmistrą, herbą, antspaudą. Čia ėjęs Raseinių vieškelis lėmė turgavietės atsiradimą, į kurią iš Knypavos rinkos persikėlė gyvulių turgūs. Janušavos aikštė vienintelė Kėdainiuose išsaugojo savo pirminę paskirtį. Ir šiandien šioje aikštėje įsikūręs turgus, nors seniausia miesto turgavietė – Senoji rinkos aikštė, bet laikui bėgant ji pakeitė savo paskirtį.“
XVII a. į Kėdainius pradėjo keltis žydai. Jiems gyventi buvo paskirta Senosios rinkos teritorija. Palaipsniui ši miesto dalis perėjo į žydų rankas ir nuo XVII a. antrosios pusės Senoji rinka pradėta vadinti Žydų rinka.
Istorikų teigimu, žydų bendruomenės įsikūrimo Kėdainiuose pradžia siekia XVI a. antrąją pusę. Vienas seniausių žinomų dokumentų, kuriame yra netiesiogiai užsimenama apie žydų buvimą Kėdainiuose – tai 1627 m. miesto vaito Vaitiekaus Tumaševskio ir keturių magistrato pareigūnų  kreipimasis į miesto savininką kunigaikštį Kristupą Radvilą. Šiame rašte užfiksuotas kėdainiečių atstovų prašymas perduoti miestiečiams žydų trejiems metams išsinuomotą muitų rinkimą atskleidžia, kad žydai Kėdainiuose vaidino gana svarbų vaidmenį miesto ūkiniame gyvenime. 
Būtent 1627 m. Kristupas Radvila žydams oficialiai leido apsigyventi prie Senosios rinkos. Kitose miesto gatvėse žydai neturėjo teisės nuomotis namų bei juose gyventi. Šį apribojimą patvirtino ir Jonušas Radvila 1651m. ir 1653m. Įsako kartojimas leidžia numanyti, kad draudimo nebuvo griežtai laikomasi.
Senosios rinkos aikštėje stovi namas, kuriame gimė ir augo pasaulyje garsus Talmudo žinovas Elijahu Ben Salomonas Zalmanas, labiau žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Apie tai primena prie pastato pritvirtintos atminimo lentos, kuriose hebrajų ir lietuvių kalbomis skelbiama: „XVIII a. pradžioje Kėdainiuose gyveno ir studijavo Talmudą genialusis žydų religinis mąstytojas Vilniaus Gaonas Elijahu“.
Senosios Rinkos aikštėje yra dviejų sinagogų kompleksas. Viena jų – XVII a. pabaigą menanti halinė vasarinė sinagoga, 1784 m. po gaisro perstatyta. Ji yra viena iš dviejų baroko stiliaus sinagogų Lietuvoje. Šioje sinagogoje studijavo žymus žydų mąstytojas Gaonas Elijahu. Kita – XIX a. pradžioje pastatyta „mažoji“ sinagoga atliko ir mokymo funkcijas.  Nuo 2002 m. joje duris atvėrė daugiakultūris centras, organizuojantis parodas, klasikinės muzikos koncertus, konferencijas, seminarus ir kt.
Abi sinagogos restauruotos pasinaudojant Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės biudžeto lėšomis.
Šioje aikštėje pastatytas memorialas per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems Europos žydams atminti. 1939-1945 metais Europoje buvo nužudyta apie 6 mln. žydų.

Pažadėtoji žemė škotams

Tarp Senosios Rinkos aikštės ir didžiosios gatvės yra ne tik kėdainiečiams žinomas XVIII a.pastatytas Jokūbo Grėjaus namas. Škotas Jokūbas Grėjus XVIII amžiuje buvo Kėdainių magistrato vaito teismo narys, suolininkas. Jaukaus, stilingo restorano interjerą puošia škotiški motyvai ir simbolika. 
Kėdainiai škotams kurį laiką buvo pažadėtoji žemė. Vakarų Europoje sparčiai augant gyventojų skaičiui XVII amžiuje pradėjo trūkti žemės. Tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių europiečius ieškoti neatrastų vietų ir geresnių gyvenimo sąlygų. Į Kėdainius atvykę škotai kūrėsi arčiau reformatų bažnyčios. Tarp jų atvyko ir nemažai išsilavinusių žmonių. 1629 metų Kėdainių mokyklos personalo sąraše minimi 4 škotai. Per škotus Lietuvos ir Kėdainių jaunuoliai turėjo galimybes studijuoti Edinburgo ir Oksfordo universitetuose. 1650 metais Kėdainių Reformatų Bažnyčia į Oksfordą išsiuntė S. B. Chilinskį, kuris studijuodamas universitete į lietuvių kalbą išvertė Bibliją. Be to, škotai dažnai užėmė aukštas pareigas magistrate, bažnyčioje, dvare: jie buvo burmistrais, magistrato nariais, evangelikų reformatų bažnyčios vyresniaisiais. XVII amžiuje Kėdainiuose buvo įsikūrusi didžiausia škotų bendruomenė etnografinėje Lietuvoje. Jų daugiau buvo tik Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė vokiečiams.
Škotai Kėdainiuose išplatino savitą sklypų užstatymą ir tam tikro modelio mūrinių namų statybą. Ryškiausi jų statybų pavyzdžiai – Jurgio Beneto, Jono Arneto, Jokūbo Grėjaus namai ir Štiglio sklypas.
XVIII amžiuje, po Šiaurės karo, Lietuvoje ir aplinkinėse valstybėse siautė baisi maro epidemija. Tuomet labai ištuštėjo ir Kėdainiai, kas sustiprino katalikų įsigalėjimą mieste. Atsiradęs  religinis nepakantumas, ekonominės ir kitos negandos privertė škotus ieškoti kitos ,,pažadėtosios žemės”. Kėdainių škotai išvyko į Klaipėdą, Karaliaučių.
Teigiama, jog XVII – XVIII a. pagal škotų skaičių Kėdainiai galėjo būti vienas pirmaujančių miestų visame Baltijos jūros regione. Čia galėjo gyventi iki 300 škotų. Panašus škotų skaičius galėjo būti tik Norvegijos mieste Bergene.
Dabar Jokūbo Grėjaus name įsikūręs viešbutis-restoranas ,,Grėjaus namas". Kėdainiečiai sako, kad čia – skaniausias maistas Kėdainiuose. Žinoma, ginčai dėl skonio – tuščias burnos aušinimas, bet rajono savivaldybė ir turizmo organizatoriai tikisi, kad ateis diena ir apsilankiusieji „Grėjaus name“ galės išbandyti ir škotišką virtuvę. „Labai norėtume, kad Kėdainių kavinėse būtų galima paragauti čia gyvenusių tautų patiekalų. Daug vilčių dedame į 2017 metų pavasarį surengtą ir pretenduojantį tapti tradiciniu – maisto ir gėrimų festivalį „Radvilų virtuvė“ ir rikime, kad Kėdainių miesto kavinės artimiausiu metu savo meniu papildys kulinarinio paveldo ir kitų tautų patiekalais“, – lūkesčiais pasidalija Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius.
 
 
Genovaitė Paulikaitė
Mano Krastas