Pasiuntinė

Kategorija:

Miestas:
Pasiuntinė
Ji kieme pasirodė visai netikėtai. Tarsi iš po žemių būtų išdygusi. Niekas nematėme jos ateinant. Tik prie kojų išgirdau gailų vaikišką miauktelėjimą. Tai buvo gal poros mėnesių juoda katytė žvitriomis geltonomis akimis ir mažyte balta dėmele pakaklėje, lyg pėdsakas kažkada kabėjusio medalikėlio..
–Iš kur tų?
Ji man nieko neatsakė, tik liuoktelėjusi ant cementinio vazono krašto maldaujančiai iškėlė priekines letenytes. Jos žvitrios akytės tarsi sakė: paimk, man baisu vienai.
–Bet tu ne mano. Tu tikriausiai turi savo namus, kuriuose tavęs ieško, – pasakiau bandydama praeiti pro mažylę.
Ji žvitriai šoktelėjo nuo vazono, ir tvirtai įsitvėrė už sijono. Paskui žaibo greičiu užsiropštė aukštyn ir įsitaisė ant rankos. Dangumi slenkantis juodas ir apsunkęs debesis prabudino keistą jausmą: juk ne paprastai ji pas mane atėjo.
Taip mažylė atsidūrė mano namuose ir elgėsi taip, lyg čia jai būtų pažįstamas kiekvienas kampas, kiekvienas daiktas. Jai buvo pažįstama viskas.
–Ar mudvi pažįstamos?
–Taip, – atsakymą išgirdau lyg šalia, lyg savo širdyje. –Aš iš ten, kur tu savęs nepažįsti ir manai, kad tu tik čia ir kad ten tavęs nėra.
Ištuštinusi dubenėlį mažylė rūpestingai prausėsi, tik retsykiais kažkaip keistai į mane pasižiūrėdama, lyg klausdama: nejau manęs neprisimeni?
Tolumoje pasirodė moteris. Iš po ant šono nuslydusios pilkšvos skarelės draikėsi raudoni lyg liepsna plaukai. Kartais pūstelėjus vėjui neklusni plaukų sruoga atidengdavo moters veidą ir vėl paslėpdavo. Ji ėjo keistai išskėtusi rankas į šonus, dar keisčiau dėliodama ją sunkiai nešančias kojas. Artėjo lėtai, tarsi atitolindama mudviejų susitikimo akimirką. Jos liesą kūną dengė pilkas ir nežinia kada skalbtas megztinis. Ir kelnės su išsišovusiais keliais. Jos priminė man vaikystės treningus. Tada visi tokiais vilkėdavome. O moteris vis artėjo ir artėjo. Pamačiau jos kojas. Ir apavas tarsi šalia bėgdamas bandytų suspėti paskui jos pėdas.
Staiga viskas suribuliavo lyg vandens paviršius, mestelėjus į jį akmenuką. Kurį laiką tarp ribuliavimo dar mačiau jos siluetą, kol galiausiai ir jis ištirpo vandeny.
–Atpažinai? – lyg šalia, lyg širdyje išgirdau klausimą. Priešais mane sėdėjo mažylė, dar nebaigusi praustis, ji klausiamai žiūrėjo į mane. Kyšantis rausvas jos liežuviukas rodė, kad ką tik atsitraukė nuo jai svarbaus užsiėmimo.
–Ką turiu atpažinti? – paklausiau, bet atsakymo nebuvo. Nebuvo ir mažylės. Neradau jos name. Nebuvo ir kieme. „Kaip atėjai, taip ir išėjai“, – pamanau sėsdama prie kompiuterio.
Tačiau po keliolikos minučių ji ramiausiai gulėjo ant stalo, anapus kompiuterio. Nepastebėjau, nei kada, nei iš kur ji atsirado.
O naktį vėl mačiau moterį, sunkiai einančią per išdžiūvusią pievą, o gal ir ražieną. Jos raudoni iš po pilkšvos skarelės besidraikantys plaukai neleido įžiūrėti veido.
Bėgo dienos. Mažylė kažkur staiga dingdavo ir taip pat staiga pasirodydavo. Lyg iš nebūties į mano gyvenimą eidavo ir eidavo moteris. Vis ta pati, ugniniais besiplaikstančiais plaukais. Kartais ji man atidarydavo savo skurdaus būsto duris. Ant stalo – nebaigtas gerti butelis, duonos kriaukšlė, ant aslos besivoliojantys tušti buteliai, šukės. Kartais ji lyg sulėtintame filme pravesdavo per trobos vidų. Pro apmusijusį langą besiskverbiančių saulės spindulių atokaitoje gulėjo negyva žiurkė, aplipusi musėmis. Kampe skudurynas. Ko gero tai buvo moters migis. Pajutau iki šleikštulio salsva ir glitų nešvaros kvapą.
Ir aną naktį, artėjant mėnulio užtemimui, ji vėl atėjo. Iš po besidraikančių ugninių plaukų į mane žvelgė dvi užgesusios pilkos akys, labiau panašios į tuščias akiduobes.
–Ko tau reikia? – paklausiau.
Tyla, tik dvi tuščias akiduobes primenančios akys.
–Kas tu? – tikėjausi išgirsti atsakymą.
Ir vėl tyla ir užgesęs žvilgsnis, kuri tirpdė vis stiprėjantis ribuliavimas.
„Tai tu, kurios tu nepažįsti“, – lyg šalia, lyg širdimi išgirstu atsakymą.
Pabundu. Kažkas šiurkštus šluostė per veidą tekančias ašaras. Jutau mažylės kvėpavimą ir liežuviuką, tarsi renkantį mano ašaras. Širdyje jutau didelį dėkingumą ir meilę tai, kurios nepažinau ir kuri pasiėmė dalį mano gyvenimo, kad jo niekada nepažinočiau.
 
Genovaitė Paulikaitė 
 

Mano Krastas