NAUJIENOS

Paminėtas unikalaus Margionių klojimo teatro devyniasdešimtmetis

Kategorija:

Miestas:
Gražiausiais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir anūkus bei svečius, gausiai susirinkusius paminėti kaimui itin reikšmingos datos – Margionių klojimo teatro devyniasdešimties metų jubiliejaus. Ta proga dabartinės šio teatro vadovės Rimutės Avižinienės režisuota ir margioniškių suvaidinta A. Vilkutaičio–Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, kurią pirmąkart jie vaidino prieš devyniasdešimt metų,  ir čia vykusi tradicinė rajono kaimo teatrų šventė – konkursas „Citnaginė“ Juozo Gaidžio premijai laimėti puikiausiai paliudijo, jog šiame kaime gyvos ir dar ilgai gyvuos dzūkiško kaimo kultūros autentiškumą išsaugojusio fenomenalaus klojimo teatro tradicijos.
Dzūkiškom dainom jubiliejinę šventę kaip ir kiekvienąkart pradėjo kaimo dainininkės, o dzūkiškai ją vedė teatro vadovė Rimutė Avižinienė. Buvo prisiminta kaimo ir teatro praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui, teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems  kaimo žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti.
Vėliau charizmatiški margioniškiai taip įtaigiai  suvaidino ,,Ameriką pirtyje”, kad žiūrovai plojo net atsistoję ir tvirtino, jog neabejotinai iš jų tikrai yra ko pasimokyt net ir profesionalams.
Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė ir Grūdos upelin įmetė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs,  jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas... Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.
Ji džiaugiasi, kad nors iš Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir anūkai. Iš viso vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra dvidešimt. „Tai yra unikalu, kad toks teatrinis reiškinys gyvuoja devyniasdešimt metų. Margioniškiai norėjo padaryt spektaklį, kokį padarė jų seneliai ir proseneliai, ir jiems pavyko, užtat šiandien turime kuo pasidžiaugti“, – kalbėjo R. Avižinienė.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, dzūkiškai sveikindamas margioniškius  su teatro jubiliejumi, pažymėjo, jog  šio kaimo žmonės visais laikais, nepaisant okupacijų, buvo savo krašto patriotai.  „Dzidziausia vertybė, kad jūs iki šiol išsaugojot teatrų ir jo tradicijų puoselėjat toliau, užtai cia kasmet vyksta rajono kaimo teatrų šventė „Citnaginė“. Labai smagu, kad Margionysa teatran vaidina ir jaunimas, o jiem vadovauna veikli kultūros puoselėtoja Rimutė Avižinienė. Pirmų rozų šitų jūs vaidinimų kartu su legendiniu režisorum Juozu Gaidziu matiau prieš trisdešimt metų, tadu artistus inamžinau nuotraukon ir šiandien šitų fotografijų dovanoju jum“. Meras klojimo teatro artistams įteikė padėką ir linkėjo Margionių kultūros šviesuliams sveikatos, stiprybės ir įkvėpimo toliau puoselėti klojimo teatro tradicijas.
Artistiškais ir darbščiais kaimo bendruomenės nariais džiaugėsi Margionių bendruomenės pirmininkė Lina Vosylienė. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė pastebėjo, jog devyniasdešimt metų ir žmogaus, ir teatro gyvenime yra ilgas laikotarpis, per kurį atlikta daug reikšmingų ir svarbių darbų. Ji  padovanojo išsaugotą 1981 metais pieštą šio teatro afišą ir linkėjo teatrui dar ilgai gyvuoti ir džiuginti žiūrovus savo unikaliais spektakliais. Margionių klojimo teatro artistus su gražia sukaktimi sveikino daugybė jų kūrybos gerbėjų.
Tądien Margionių klojime buvo tęsiama graži tradicija – dešimtus metus iš eilės žiūrovus džiugino rajoninė kaimo teatrų šventė–konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio prizui laimėti. Ši šventė dar kartą liudijo, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse, kur tebeplevena prieš bene trisdešimt metų į Amžinybę iškeliavusio Margionių kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ Juozo Gaidžio dvasia, kur kiekviename kaimo name gyveno ar gyvena po artistą. Juk margioniškiai, pirmąkart suvaidinę 1929 metais, vaidina iki šiol. Visi, kurie vaidino unikalaus Margionių klojimo teatro scenoje, žiūrovams tarsi dovanojo po mažą teatro magijos stebuklą. Nedzingės teatro artistai parodė Stanislavos Monkevičienės režisuotą     V.Miliūno komediją „Sienlaikraštis“.Vėliau į sceną lipo ir gausių žiūrovų ovacijų sulaukė Merkinės teatro artistai, suvaidinę Laimos Jakštienės režisuotą  pjesę „Aiškiaregė“ pagal  Pavelą Lukovą. Taip pat ir Palielukio kaimo „Bendraminčių teatriuko“ artistai, suvaidinę Indrės Kondratavičiūtės režisuotą     Kazio Sajos tragikomediją „Velnio apsėstasis ir kiti“.
Nugalėtojus, labiausiai vertus režisieriaus Juozo Gaidžio prizo, rinko komisija. Komisijos pirmininkė Lina Vosylienė pasidžiaugė, kad šis prizas atiteko Margionių klojimo teatro artistams. Žiūrovų prizą pelnė merkiniškiai. Geriausiais aktore ir aktoriumi pripažinti pagrindiniai tragikomedijos „Velnio apsėstasis ir kiti“ aktoriai Rima Kondratavičienė ir Mindaugas Putys.
Visus šventėje dalyvavusius teatrus pasveikino bei padėkas įteikė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Visi teatrai taip pat buvo pagerbti Seimo narės Virginijos Vingrienės padėkomis. Ji sakė, jog Margionys turi gerąją aurą, o kaimo žmonės yra išskirtinai kūrybingi ir šaunūs.
Išties, Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu, koks buvo Juozas Gaidys. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį devyniasdešimt metų. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs.
Rimutė Avižinienė pažymi, kad labai simboliška, jog Varėnos rajono kaimo teatrų šventė vyksta Margionyse. Juk jei ir Juozas Gaidys būtų gimęs ne prieš šimtą vienuolika, o prieš daugiau metų, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. „Pati pagrindinė šio festivalio idėja – paskatinti kaimo žmones vaidinti ir kurti vaidinimus, kaip tai darė Juozas Gaidys. Sumanymas gimė ir dėl to, kad norėjosi, jog kaimo žmonės vaidintų ne tik savo kaime, pamatytų, kaip vaidina kito kaimo artistai, vieni iš kitų pasimokytų. Ši šventė kaimų artistams padeda „augti“, jie, pamatę, kaip puikiai vaidina kaimyninio kaimo žmonės, stengiasi suvaidinti dar geriau. Man labai smagu, kad ir Margionių klojimo teatras tarsi atgimė naujai. Margioniškiai patys parodė iniciatyvą suvaidinti šventėje naują spektaklį, ir jį suspėjome pastatyti per du mėnesius. Negaliu atsidžiaugti, nes margioniškiai – ypatingi žmonės, su jais taip lengva bendrauti ir dirbti“,– gyrė Margionių kaimo artistus režisierė. Ji pagyrimų negailėjo ir kitiems šventėje dalyvavusiems artistams.
Tądien Margionyse buvo ne tik vaidinama. Klojimo teatre skambėjo gražiausios senovinės Margionių kaimo dainininkių atliekamos dainos. Jos giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį, tradiciškai po spektaklio sugiedojo Lietuvos himną, o teatrų festivalio dalyvius linksmino net keturi Margionių kaimo muzikantai. Po vaidinimų dalyvių laukė ant laužo virta grybų sriuba ir kitos dzūkiškos vaišės bei smagi vakaronė.
 

Rūta Averkienė

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Puntuko brolis

Per ežerus

Virintos meandromis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis



Reklama