Pagalba miško žemėje įsikūrusiems miestams


Miestas:
Pagalba miško žemėje įsikūrusiems miestams
Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos miškų įstatymu nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje administracijos direktorius. Ši išlyga netaikoma Neringos savivaldybei. Savivaldybės, inicijuojančios valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis į valstybės biudžetą  privalo sumokėti kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Toks kompensacijos dydis taikomas ūkiniams miškams. Kompensacijos dydis gali būti ir dvigubas, jei miškai yra III grupės arba apsauginių miškų kategorijos ir trigubas, jei miškai yra ekosistemų ar  rekreaciniai. Miestų miškai dažniausiai priskiriami rekreacinių miškų kategorijai, tad ir kompensacijos našta būna trigubo dydžio.
Savivaldybės, kurių teritorijų miškingumas neviršija 50 procentų, gyvenamąsias teritorijas miestuose gali planuoti lengviau, ne miško žemėje ir nemokėdamos kompensacijų į valstybės biudžetą, nes tam yra erdvės ir daugiau pasirinkimo alternatyvų lyginant su tomis savivaldybėmis, kurios yra išskirtinai miškingose Lietuvos vietovėse ir neturi galimybių šių teritorijų formuoti ne miško žemėje. Neproporcingai didelės kompensacijos stabdo gyvenamųjų teritorijų plėtrą šių savivaldybių miestuose, o tai kartu reiškia, kad ir nepritraukiamos investicijos, neatnaujinama ar nekuriama nauja infrastruktūra, verslai, darbo vietos. Tad kartu nukenčia visuomenės dalies interesai, juolab, kad savivaldybės priverstos savo biudžetų lėšas naudoti ne kitiems svarbiems visuomeniniams poreikiams.
Lietuvoje yra šešios savivaldybės – Druskininkų, Varėnos, Kazlų Rūdos, Švenčionių, Rietavo ir Visagino – kurių daugiau kaip 50 procentų teritorijos yra miško žemėje.
Siekdami palengvinti šių savivaldybių plėtrą, kartu su kolega Zenonu Streikumi ir kolega Juozu Baubliu pateikėme Miškų įstatymo pataisos projektą, kuriuo siūlome panaikinti neproporcingą piniginę prievolę savivaldybėms, kurių teritorijų miškingumas didesnis, nei 50 procentų, ir sudaryti lengvesnes sąlygas planuoti miškingas vietoves gyvenamosioms ir verslo infrastruktūrų teritorijoms miestuose, kai nėra galimybių šių teritorijų formuoti ne miško žemėje. Projektu siūloma nustatyti, kad nepaisant miškų priskyrimo miškų grupėms, savivaldybės į valstybės biudžetą mokėtų nediferencijuotą kompensaciją t.y. kompensuojant už miestų ar verslo infrastruktūros plėtrai panaudotus III ar II grupės miškus būtų taikoma kompensacijai už ketvirtosios grupės arba ūkiniams miškams atkurti taikoma kompensuotina suma, nedvigubinant jos ar netrigubinant.
 
Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos Apsaugos komiteto narė
 
 

Mano Krastas