Padangos ir jų atliekų tvarkymo užkulisiai: vieni pelnosi, kiti – moka

Kai Charlesas Goodyearas 1844 metais išrado vulkanizuotą gumą, kurią vėliau  Johnas Boydas Dunlopas pritaikė dviračių padangoms, o 1911 m. Philippe’as Straussas sukūrė ir sėkmingai išbandė pirmąją automobilių padangą, tikriausiai niekas nė neįtarė, kad XXI amžiuje šis atradimas gali tapti ekologinės katastrofos grėsme. Deginamos padangos į aplinką išskiria  nemažai kenksmingų medžiagų, o patekusios į gamtą suyra tik per 120-140 metų.

Taisyklės galioja ne visiems
Negana, kad gaminant padangas sunaudojama daug vandens, naftos, energijos, taip didinant atmosferos taršą, dalis atitarnavusių padangų vis dar tampa gamtai nedraugiška atlieka. Dalis padangų vis dar atsiduria miškuose, prie konteinerių, nuošalesnėse vietose, pakelėse. Kaip rodo pastarųjų kelerių metų įvykiai, susikaupusios jas tvarkančių įmonių kiemuose, jos laikas nuo laiko virsta didžiuliais aplinką teršiančiais ir grėsmę sveikatai keliančiais gaisrais.  Dar didesnė gaisrų grėsmė, kai padangų atliekų tvarkytojai sukaupia didžiules krūvas jau susmulkintos šių atliekų frakcijos. Jai užsidegus, užgesinti būna žymiai sunkiau negu padangas.
Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. pabaigoje pateikti skaičiai rodo, kad vidutiniškai per metus įvežama apie 22 tūkst. tonų padangų. Padangų atliekų surenkama 2-3 tūkst. tonų mažiau negu įvežama. Apie 90 proc. surinkto kiekio perdirbama arba eksportuojama. Nors Aplinkos apsaugos agentūros toje pačioje ataskaitoje teigiama, kad apie 10 – 13 tūkst. tonų surinktų padangų atliekų perdirbama, o eksportuojama apie  5 – 7 tūkst. tonas, kyla abejonių, ar tai nėra tik žodžių žaismas, pateikiant ataskaitas.
Oficiali versija – Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitose nurodyti įvežamų į Lietuvą padangų skaičius sudaro 80 proc. viso kiekio. Taigi apie 20 proc. padangų į šalį atkeliauja nelegaliai. Nustatyti realaus į šalį patenkančių padangų kiekio šiuo metu veikianti sistema nėra pajėgi nustatyti. Neatmestinas dalykas, kad oficialioje statistikoje ta pati padanga gali atsirasti ir antrą kartą, kai parduodamos restauruotos padangos, kaip neatmestina ir galimybė, kad nelegaliai įvažiuoja ir daugiau padangų.  „Konkretus pavyzdys, Gariūnų turgavietė per metus išveža per 200 tonų padangų atliekų. O deklaruojama, kad Gariūnams tiekiantis padangas gamintojas-importuotojas įveža 20 tonų. Iš kur susidaro toks skirtumas. Vartotojai tikrai negauna informacijos, kad ten galima grąžinti padangas ir tikrai nemanau, kad vartotojas senas padangas vežtų į Gariūnų turgavietę. Tad galima manyti, kad vyksta atranka vietoje: įvežamos atliekos, vietoje atrenkama ir uždeklaruojamas atrinktas kiekis“, – esamą padėtį iliustruoja Padangų importuotojų organizacijos vadovė Danguolė Butkienė.
Jos pastebėjimu, viso to priežastis – Lietuvoje neveikia gamintojo importuotojo atsakomybės principas, yra sąlygos  nefinansuoti padangų atliekų surinkimo organizavimo. Kaip buvo pabrėžta balandžio mėnesį Kazlų Rūdoje vykusioje konferencijoje padangų problemoms aptarti, padangų importo į Lietuvą kontrolė, nepaisant esamų struktūrų, labiau primena rėtį, iš kurio ne taip sunku išbyrėti nenorintiems mokėti. „Valstybė, nesurinkdama mokesčių iš gamintojų importuotojų, padangų atliekų tvarkymui skiria lėšas iš Valstybės biudžeto. Rezultatas – už padangų tvarkymą sumokame visi: nuo kūdikio iki senelio. Dalis gyventojų sumoka ir du, ir tris kartus: moka gamintojas-importuotojas, moka autoservisai, ir visais atvejais moka vartotojas. „Dabartinė teisinė bazė ir padangų atliekų tvarkymo sistema neužtikrina tinkamo jų sutvarkymo“, – teigia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.

Teorinė padangų tvarkymo sistema
Aplinkos ministerija nustatė tvarką, pagal kurią padangų pardavėjai privalo nemokamai priimti senas padangas. Kita vieta, kur nemokamai galima atsikratyti atitarnavusiomis padangomis yra autoservisai. Priklausomai nuo konkrečios savivaldybės sprendimo kiekvienas asmuo per metus, nepriklausomai, turi jis ar ne automobilį, 4-5 padangas nemokamai gali palikti didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. „Matyt, silpniausia grandis padangų atliekų tvarkymo sistemoje yra sąmoningumo trūkumas. Vis tik dalis visuomenės šiomis atliekomis atsikrato ne visai tinkamai, nors infrastruktūra – sukurta“, – taip mano Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento direktorius Dalius Krinickas, dėl nežinojimo ar sąmoningai nutylėdamas, kad miškininkų aptinkamas naudotų padangų krūvas miškuose, vargu ar galėtų suversti pavieniai asmenys, net apsikuopdami nuo garažuose susikaupusių senų padangų. Norom nenorom peršasi mintis, kad sukurtos sistemos grandys nesuderintos.
Beje, jokia paslaptis, kad keičiant padangas dažnas autoservisas yra priverstas įskaičiuoti ir paliekamų senų padangų sutvarkymo išlaidas, nes kalbantis ir su autoservisų savininkais, ir su senų padangų surinkimo paslaugas jiems teikiančiomis įmonėmis, senų paslaugų išvežimas turi savo kainą.
Atsakingi – padangų gamintojai  ir importuotojai
Lietuvos teisės aktai reikalauja iš gamintojų-importuotojų prisiimti atsakomybę už visų jų į Lietuvos vidaus rinką tiektų padangų poveikį aplinkai  nuo jų įvežimo iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant atliekų surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir finansavimą. Taip pat jie yra atsakingi už Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių įgyvendinimą, informacijos apie atliekų tvarkymą teikimą gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams.
Taigi gamintojo-importuotojo pareiga – organizuoti padangų atliekų surinkimą iš pamiškių, pakelių ir kitų gamtos kampelių, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių, ūkininkų ir pan.
Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento direktorius tvirtina, kad visas padangų atliekas privalo sutvarkyti gamintojai-importuotojai už savo lėšas.
„Padangų importuotojų organizacija ir taikome tokį mechanizmą. Pirkėjas mums sumoka už padangas, mūsų organizacijos nariai tas lėšas paskirsto atliekų tvarkymo centrams, vežėjams, atliekų perdirbimui ir visuomenės viešinimo programoms, – pabrėžia Danguolė Butkienė. – Tame procese nėra valstybinio finansavimo. Tiesiog paskirstomos ateinančios lėšos. Jei tvarkingai visi dirbtų, nereikėtų jokių papildomų finansavimų ir sistema veiktų. Deja, apie 20 proc. padangų rinkos – nelegali, nemokanti jokių mokesčių ir labiausiai teršianti.“

Nelegalūs srautai: kas tai?
Kaip pažymi Padangų importuotojų organizacijos direktorė Danguolė Butkienė, nekontroliuojamą ir nelegalų padangų srautą sudaro prekyba dėvėtomis padangomis. Prie šio srauto susidarymo prisideda transporto paslaugas teikiančios įmonės.  Be abejo, tam įtakos turi ir asmeniškai iš kitos šalies įvežtos naujos ar padėvėtos padangos, padangos, patenkančios kartu su įvežamais dėvėtais automobiliais.
„Jei cigarečių kontrabandos pasekmės – į biudžetą nepatenkantys pinigai,  nelegaliai įvežant padangas, ne tik biudžetas nieko negauna, bet vėliau dar už jų sutvarkymą turime visi sumokėti, – teigia D. Butkienė. –  Nelegalus srautas yra skaudus ne tik visus mokesčius mokantiems gamintojams-importuotojams, bet ir kiekvienam šalies gyventojui. Padangų prekyba Lietuvoje visiškai nesutvarkyta. Padangas pardavinėja bet kas ir bet kur.“
Padangų importuotojų organizacijos vadovės pastebėjimu, dalis gamintojų importuotojų teikdami deklaracija nurodo dešimtimis kartų mažesnį įvežamų padangų kiekį. Tad tik tam kiekiui sutvarkyti jie pasirašo ir sutartį su padangų tvarkytojais, palikdami didesnį kiekį padangų atliekų tvarkyti tiems, kas moka… Trumpiau sakant, kiekvienam Lietuvos piliečiui. To priežastis – šakėmis ant vandens surašyta padangų atliekų apskaita. Visi pripažįsta, kad kol kas informacija apie vidaus rinką pasiekiančias padangas – tik spėlionė. Žinoma tik ta dalis, kuri deklaruojama.
„Nelabai suvokiu, kaip tai būtų galima padaryti, – paklaustas apie nelegalius padangų srautus svarsto Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento direktorius Dalius Krinickas. – Ataskaita, kuri teikiama Aplinkos apsaugos agentūrai, yra viena. Nereikia pamiršti, kad per įvairius važtaraščius, sąskaitas faktūras informacija yra teikiama Valstybinei mokesčių inspekcijai. O kai padangos įvežamos iš trečiųjų šalių, importuotoją kontroliuoja ir Muitinės departamentas. Sudėtinga būtų tą sistemą apeiti, o išaiškinus tektų į biudžetą sumokėti nemažus pinigus ir abejoju, kad kas tam ryžtųsi.“
Deja, kaip sako liaudies išmintis, teorija – tai sausas medis. Padangų versle dirbantys asmenys motyvuotai pagrindžia: nelegalūs padangų srautai keliauja į Lietuvą.

Tvarkyti ar sumokėti mokestį?
„Šiuo metu Lietuvoje palanki situacija nelegaliam padangų verslui, nes gamintojas-importuotojas už metus pateikia ataskaitas apie sumokėtas sumas padangų atliekų tvarkytojams, pagrįsdamas tai įrodančia pažyma, ir yra atleidžiamas nuo taršos mokesčio. Tačiau nėra garantijų, kad pažymos kai kuriais atvejais nėra nuperkamos“, – dar vieną padangų tvarkymo votį atveria Danguolė Butkienė. Taigi gamintojui-importuotojui susimokėjus mokestį už aplinkos taršą, atpuola pareiga sutvarkyti padangų atliekas. „Taršos mokestis skaičiuojamas nuo Lietuvoje parduodamo konkretaus gamintojo-importuotojo įvežtų padangų parduoto kiekio“, – tvirtina D. Krinickas.
Aplinkos ministerijos interneto svetainėje pateikta nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojantys taršos mokesčio tarifai. Už sveriančių daugiau kaip 3kg naujų ir restauruotų padangų toną reikia sumokėti 86 eurus, už toną naudotų – 104 eurus.
„Pernai dalis gamintojų-importuotojų sumokėjo taršos mokestį, bet kur reikia kreiptis tam vartotojui, kuris iš jų įsigijo padangas? Kas sutvarkys tas atliekas, už kurias sumokėtas valstybinis mokestis? – svarsto Danguolė Butkienė. – Gyventojas jas gali nuvežti į didelių gabaritų atliekų aikštelę. O kur kreiptis įmonėms? Žinoma, taršos mokestis, lyginant su padangų atliekų tvarkymo kainomis, gana juokingas. Pavyzdžiui, valstybei už traktoriaus padangų toną sumokami 125 eurai, o padangų sutvarkymas mažiausiai kainuoja 180 eurų.“
Tai kasdieniniai padangų gamintojų-importuotojų klausimai, į kuriuos jie iš valdžios sunkiai išpeša atsakymą.

Genovaitė Paulikaitė

Apie Padangų importuotojų organizaciją
Padangų importuotojų organizacija įsteigta 2014 metais. Pagrindinis Organizacijos veiklos tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktuose ir  Lietuvos įstatymuose bei kituose teisės aktuose padangų gamintojams ir importuotojams numatytas su atliekų tvarkymu susijusias prievoles.
Apie organizacijos reikalingumą liudija skaičiai. Jau pirmaisiais veiklos metais, prasidėjusiais vasario 14 dieną, įmonė sulaukė 61 gamintojo importuotojo pasitikėjimo. Buvo sutvarkyta  daugiau kaip 2810 tonų padangų atliekų.  2015 metais organizacija vienijo 83 narius. Buvo sutvarkytas daugiau kaip 4563 tonas padangų atliekų. 2016 metų pabaigoje organizacijoje buvo 84 nariai. Jie vidaus rinkai patiekė daugiau kaip 6860 tonų ir sutvarkė 5485 tonas padangų, įkūrė 263 padangų atliekų surinkimo aikšteles.
Per 2017 metų pirmąjį ketvirtį organizacijos narių skaičius išaugo iki 91.  Jie vidaus rinkai patiekė 1783 tonas padangų, sutvarkė – daugiau kaip 1666 tonas.