NAUJIENOS

Nusimetę uniformas: iš sostinės į išskirtinį vienkiemį

Kategorija:

Miestas:
Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe tarnaujanti štabo seržantė Aurelija Vosylė – vilnietė „iš prigimties“, tačiau prieš kelis metus į kaimą išsikėlusi gyventi karė į kariuomenę atėjo ieškodama darbo. NATO sąjungininkų mokymus baigusių Lietuvos instruktorių vedamuose įtemptuose kursuose, Lietuvos kariuomenės mokykloje, tapo tikra kare. Vėliau susidomėjo Kyudo (Kyudo – japonų kovos menas, kuriame treniruojamasi šaudyti lankais) ir sako, kad po daugiau nei dvidešimties metų tarnybos išsiugdė nepakantumą „zyziantiems“ ir įprato gerti kavą.
 
Neformaliame interviu št. srž. Aurelija Vosylė pasakoja, ką reiškia būti Rytų kovos menų meistre, kaip sekasi visiškam „asfalto vaikui“ gyventi vienkiemyje ir kokius įpročius išsiugdė Lietuvos kariuomenėje.
 
 
Papasakok truputį visą savo tarnybos eigą. Aš tai žinau, kad tu karo policijoje buvai, dar ten kažkur?
 
Pradėjau aš 1995 m.  Atskirajame komendantiniame batalione (dabar – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Štabo batalionas – red.), nuo logistikos skyriaus.
 
O kaip išvis sugalvojai, kiek tau tada metų buvo?
 
1995 m. man buvo 25-eri ir aš ieškojau darbo. Tais laikais darbą rasti nebuvo lengva. Sakė, gal pabandykim.
 
Iš kur esi kilusi?
 
Vilnietė.
 
Vilnietė? Visiškai? Kokiam rajone?
 
Kalvarijų, Apkasų gatvėj. Baigiau septintą vidurinę, dabar vadinasi Žirmūnų gimnazija berods. Mokyklą baigiau 1988 m. Tuomet ištekėjau ir išvažiavau studentauti į Kauną. Vyras studijavo, o aš bandžiau stoti į Dailės akademiją, nes taip pat buvau baigusi ir Dailės mokyklą. Į Dailės akademiją neįstojau. Antrais metais irgi neįstojau. Tada, savo malonumui, įstojau į kulinarijos techniką (mokyklą), pasimokyti gaminti maistą. Vėliau, tarnaudama KP,  apsigyniau  viešojo administravimo bakalauro laipsnį Mykolo Romerio universitete. Pabuvus tris metus su sūnumi (po tris metus trukusių vaiko auginimo atostogų), supratau, kad reikia darbo. Kūrėsi batalionas, reikėjo žmonių ir priėmė mane.
 
Kaip jau sakiau, bataliono pradėjau nuo logistikos, po to perėjau į S-5 (ryšiai su visuomene – red.). Ten dariau labai daug visko. Mano pareigos buvo pradedant nuo Ramovės viršininko iki Civilių karių bendradarbiavimo specialisto. Darbai buvo įvairūs: pradedant nuo važinėjimo su kariais į ekskursijas. Teko dalyvauti ir rūpintis kariais įvairiuose renginiuose (GŠB viena iš funkcijų yra atstovavimas reprezentaciniuose renginiuose). Kaip S-5 perėjau ir į Karo policiją. Tai įvyko 2001 m., kai Karo policija buvo dar visai neseniai įsikūrusi. Štabe buvo gal tik 10-15 karių.
 
Kiek laiko buvai Karo policijoje?
 
Beveik 10 metų.
 
Visą laiką tarnavai ryšių su visuomene skyriuje?
 
Ne. Iš S-5 perėjau į operacijų skyrių. Buvo atskiras skyrius padarytas budėjimams, reguliuoti patrulius. Tai buvo kaip „centriukas“, taip pat buvo ir areštinė.
 
Kur gyvenai tuo metu?
 
Aš gyvenau jau tada Rastinėnuose. Į Rastinėnus išsikėliau 2004 m. Jau tada mane pradėjo traukti toliau nuo miesto. Prieš tai gyvenau Baltupiuose. Į Rastinėnus išsikėliau, kai Karo policijoje tarnavau. Karo policijoje tuomet buvau perėjusi į kanceliariją ir prieš aštuonerius metus mane pasikvietė į tuometinį Jungtinį Štabą, kuriame tarnauju iki šiol.
 
Papasakok kokį nors išskirtinį tarnybos momentą? Ar visa tarnyba yra kaip didelis „išskirtinis momentas“?
 
Nežinau iš tikrųjų. Kokių čia didelių momentų... Atsimenu, Karo policija mane išsiuntė mokytis į Pirmą (pėstininkų) pakopą Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje. Kaip tik mūsų instruktoriai buvo pabaigę „marinų“(NATO sąjungininkų – jūrų pėstininkų - instruktorių rengimo kursą – red.), tai ten buvo smagu. Grįžus namo gyvenimas pasidarė toks lengvas ir paprastas... Visokie nereikšmingi dalykai atkrito.
 
Kaip šeimyna žiūrėjo į tavo kario kelią?
 
Su šeimyna tai pas mane sudėtingai. GŠB betarnaujant, aš išsiskyriau ir mes gyvenome dviese su sūnumi. Sūnus manęs nematydavo nei vakarais, nei savaitgaliais dėl įvairiausių renginių. Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas tai būdavome mes dviese su kariais ir su vaikais iš vaikų namų. Šauktiniai tuo metu šventes leisdavo dalinio vietose, o mes dar pasikviesdavome vaikus iš vaikų namų. O kas juo atsiveš? Aš atsiveždavau, o kad mano vaikas švenčių nesutiktų vienas, tai pasiimdavau ir jį. Dabartinis vyras su kuriuo gyvenu atsirado su lankais.
 
Seniai?
 
Aš nuėjau į treniruotes 2011 m., beveik tuo pačiu metu kai perėjau į Gynybos štabą. Tai pačiais metais atėjo treniruotis ir jis. Ir mes gal po metų pradėjome bendrauti nebe tik kaip lankininkai...
 
Taigi tarnaudama Gynybos štabe išėjai šaudyti su lankais, kaip šitą sugalvojai?
 
Tikriausiai vidurio amžiaus krizė... Domėjausi Rytų filosofija, o iš to ir kovos menais. Daug knygų perskaičiau ir vieną dieną pagalvojau: „Gerai, čia teorija, o praktika kur?“ Tada galvojau, kad reikia kažkuo užsiimti. Pasidairiau ir visiškai netyčia internete pamačiau žmogų su lanku. Man tai kovinis baletas. Vienas iš svarbesnių dalykų tai grožis. Kai pagalvoji kaip reikia iššauti iš lanko, kad ką nors nušauti gražiai. Taip ir nulėkiau į treniruotes.
 
O treniruojiesi tas savo treniruotes? Lankai tą „būrelį“?
 
Taip, taip. Tas „būrelis“ vadinasi Kyudo federacija (jap. k.  Kyudo). Kiu tai lankas, do - tai kelias. Federacija subrendo ir įstojo į visas tarptautines federacijas. Iš pradžių mus „šefavo“ vokiečiai, nes pas mus Lietuvoje nėra nei žmogaus, kuris galėtų mokyti, šiuo metu mūsų mokytojas yra Feliks F. Hoff Kyoshi (6 Dan). Tam reikia priaugti iki tam tikro dano (meistro kvalifikacinis laipsnis – red.) ir tik japonai suteikia tas teises, tik japonai suteikia danus ir mokytojo teises. Nuo penkto dano galima gauti instruktoriaus kvalifikaciją, kiek žinau.
 
Penktas danas tai čia yra penktas juodas diržas, jeigu lyginant su karatė?
 
Taip ir yra. Tai yra labai „aukštai“. Lietuvoje Kyu (mokinio kvalifikacija – red.) nedarėme mes. Kažkas turi sėdėti ir mokyti. Mes truputį pasitreniravę iškart važiavome laikyti danų.
 
Tai ar turi ką nors?
 
Taip. Praeitais metais Japonijoje išlaikiau trečią daną.
 
Oho. O kada pirmą daną išsilaikei?
 
Pirmą daną išsilaikiau po metų treniruočių (Paryžiuje). Dar po dviejų metų ten pat važiavome laikyti antro Dano ir tuo pačiu ten Vyko Antrasis Pasaulio Kyudo čempionatas. Pats Kyudo pasaulyje plisti pradėjo (palyginus) neseniai. Kai kurie japonai mano, kad „ne japonai“ nelabai supranta kas tai yra ir jie iki šiol nepaleidę Kyudo iš savo rankų, tačiau svarstė, ką daryti su vis didėjančia Kyudo entuziastų bendruomene visame pasaulyje. Vis tiek labai daug atsirado besidominčių ir tiek amerikiečiai, tiek europiečiai pradėjo įkalbinėti japonus, kad mokytų. Atsirado tarptautinė Kyudo praktikuojanti bendruomenė ir galiausiai buvo nuspręsta, kad galima organizuoti pasaulio čempionatus. Pirmasis vyko Japonijoje, o mes važiavome į Paryžiuje vykusį antrą čempionatą 2014 m. Buvome pasitreniravę  tik trejus metus, labai savimi pasitikėjome ir važiavome į čempionatą. Tokia šalis, kaip Vokietija, atsirinkinėja iš tūkstančių. Mes atsirinkom taip – tu, tu ir tu, ir nusprendėm važiuoti. Lietuvoje užsiimančių tuo yra apie 20 sąraše, o į treniruotes vaikštančių dar mažiau. Sudėtinga. Plius turi viską finansuoti pats. Nebuvo paprasta išvažiuoti, bet mes išvažiavome ir buvome labai patenkinti. Važiavome ir varžytis, ir egzaminų laikyti. Išsilaikėme antrą daną.
 
Ar dar yra Lietuvoje turinčių antrą daną?
 
Taip, yra. Bet šiaip kuo aukštesnį daną laiko, tuo mažiau išlaikančių, nes ir reikalavimai didesni.
 
Jeigu reikėtų apibūdinti vienu sakiniu Kyudo? Aš, aišku, tą galiu susirasti viešuosiuose šaltiniuose, bet kaip apibūdinat jūs patys?
 
Kyudo turi savo devizą: shin zen bi „Gėris, tiesa, grožis“. Tie trys žodžiai apibūdina, kad tu turi žinoti, ką tu darai, dėl ko tu darai, su kokia širdim tai darai ir tai turi būti estetiškai gražu.
 
Bet tai vis tiek yra apie gyvybės atiminėjimą?
 
Kai pasibaigė karai Japonijoje, prasidėjo kovos menų kultivavimas. Lankas, kaligrafija ir bonsai sustatomi į vieną eilę. Tai tikslas, kad tu privalai kažką nukauti, yra nuėjęs į antrą planą, o pirminis tikslas yra savęs tobulinimas per lanką. Tu gali tobulinti per kaligrafiją, per arbatos gėrimo ceremonijas arba per lanką.
 
Pakalbėkime dar truputį apie pasiekimus. Dalyvavai varžybose?
 
Pernai metais buvo ketvirtasis Kyudo čempionatas. Akys buvo didelės ir plačios, nes mes patekome į Kyudo „Meką“. Buvome Tokijo centre.
 
Su kokiomis viltimis važiavote?
 
Viltys buvo tokios pačios kaip ir trečiajame čempionate – nebūti paskutiniais. „Savo nelaimei“ mes buvome ketvirti. Pirmi buvo japonai, antri – taivaniečiai, ir nusileidome pusfinalyje italams.
 
Kas rikiavosi po jūsų?
 
Britai, mes juos nugalėjome,  vokiečiai taip pat. Prancūzai, turintys labai didelę bendruomenę, irgi liko po mūsų, kuo mes labai stebėjomės, nes jie siuntė geriausius iš geriausių. Iš viso savo komandas buvo sudarę 18 šalių. Iš viso į pasaulio čempionatą buvo atvykęs 881 lankininkas, dauguma iš jų dalyvavo individualioje įskaitoje.
 
Kokį turi priskirtą tarnybinį ginklą?
 
Pistoletą ir automatą.
 
Iš ko sunkiau šaudyti: iš lanko ar iš G-36?
 
(Ilgai juokiasi) Iš manęs lankininkai labai juokdavosi, kai aš šaudydama užmerkiu vieną akį. Jie klausia, ką tu čia darai. Aš sakau - šaudau. Su lanku šaudant reikia žiūrėti abejomis akimis. Man iš tikrųjų patinka. Kartais einame ir laisvalaikiu į privačias šaudyklas pašaudyti, nes man tai patinka daryti.
 
Koks yra tolimiausias atstumas šio lanko?
 
Laikant egzaminą arba varžybose tai yra 28 metrai. Pas juos tai susiklostė istoriškai. Lankininkas turi peršauti dvi eiles ietininkų. Savo ietininkų eilę, priešininkų eilę ir pataikyti į kitus priešininkus. Už tai tie 28 metrai. Aš taip suprantu, kad ir kaunamoji galia yra atitinkama. Japonai naudojo odinius šarvus, todėl ir prašauti juos reikėjo iš tam tikro atstumo. Šiaip tai yra dar ir 60 m. atstumas, yra šaudymai nuo arklių, bet mes šito nedarome, nes visų pirma reikia arklių, visų antra reikia, kad tie arkliai būtų tam apmokyti. Netgi patys japonai neturi tokios prabangos jodinėti ant arklių. Jie naudoja tam skirtą muliažą ir treniruojasi ant jo. O po gauna žirgą, kuris nesibaido ir lekia šuoliais. Tuomet šaudo. Antras dalykas, aš pagalvoju, kad gal jau ir amžius jau toks, kad kažin ar aš norėčiau.
 
Kad išsilaikytum daną, tai tikriausiai ne vien svarbu estetika, bet svarbu ir pataikyti į taikinį?
 
Yra reikalavimas pataikyti į taikinį. Kai esi „susistatęs“ iš savęs tam tikrą formą, iššovęs turi pataikyti. Čia reikėtų paaiškinti truputėlį apie šaudymo principus. Kai kurie žmonės šaudo taip, kaip jiems atrodo geriau, o kyudo yra sudaryta sistema. Japonai daug ką mėgsta susisteminti – kam išradinėti dviratį, geriau darykime tai, ką jau vienas žmogus išrado. Ta sistema yra tikrai labai unikali. Mūsų vienas kolega domisi fizika ir jis vis skaičiuoja tą šaudymo principą. Jam vis kažkas nesueina. Japonijoje viskas labai paprastai: tu turi atsistoti 90 laipsnių kampu (šonu) į taikinį, tavo pėdų padėtis turi būti atitinkama, alkūnės turi būti atitinkamame lygyje, rankos tam tikrame lygyje Ir tu, net nežiūrėdamas į taikinį, pataikysi į jį. Visa sistema padaryta tam, kad jeigu tu teisingai atsistoji taikinio atžvilgiu, nepadarai klaidų, tai pataikysi vienareikšmiškai.
 
Kas tas taikinys?
 
Tai žmogaus krūtinės dydžio rutuliukas ir į jį turi pataikyti iš 28 metrų. Kur pataikai, į kurią vietą yra nesvarbu.
 
Viskas šlifuojama iki šūvio momento, taip?
 
Taip. Japonijos princesė, kuri dalyvavo trečiojo pasaulio kyudo čempionato atidarymo ir uždarymo ceremonijose ir kuruoja futbolą bei kyudo, yra pasakiusi, kad kyudo yra kaip jūra. Kuo toliau eini į ją, tuo ji darosi gilesnė. Kaip ir mokslininkai sako, kad kuo daugiau mokaisi, tuo labiau suvoki, kad nieko nemoki. Tai čia irgi tas pats. Tu  jau atrodo save sukontroliavai, supratai ir staiga ėmė kūnas ir pradėjai elgtis ne taip. Iš karto viskas subyra. Mūsų mokytojo mokytojas japonas Inagaki (Kiudo meistras Genshiro Iganaki, 1911-1995 – red.), yra pasakęs: „Strėlė pati sau skrenda tiesiai, tiktai mūsų ego gali sutrikdyti jos skrydį“. Didžiausias dalykas yra emocijų išjungimas. Per varžybas tu turi kokią valandą arba dvi sėdėti ant kėdutės nejudėdamas ir laukdamas. Paskui tu išeini ir išauni dvi strėles. Gali būti, kad tu nuvažiuoji į egzaminą ir neturi daugiau galimybių išauti. Iššovei dvi strėles ir pagal tai japonai nustatė, esi vertas to dano ar ne.
 
Esi žmogus iš kariuomenės, pasitaiko dirbti stresinėmis sąlygomis. Ar panaudoji kyudo „ramybės“ įgūdžius tarnyboje?
 
Naudoju, tarnyboje tai labai padeda. Streso natūraliai visada kariuomenėje kažkiek yra, ir ta kyudo ramybė man tai labai padeda. Pagalvoju, jeigu aš dabar stresuosiu, keičia ką nors ar ne? Tai sunkiai nupasakojama, bet emociškai tai padaroma. Tu turi pereiti tam tikrus žingsnius.
 
Grįžkime prie interjero ir tavo gyvenamosios vietos. Kodėl atsiradai čia, vienkiemyje?
 
Kai pradėjome kartu gyventi su vyru, mes sakėm: kai išeisim į pensiją, nusipirksim trobelę Labanoro girioje, ant ežero kranto ir kuo toliau nuo viso miesto beprotybės, nuo viso šurmulio. Ir aš, ir jis „atsikandę“ viso šurmulio ir savo laiku dalyvavę daug kur, todėl tikrai norėsim ramybės. Naršydama internete aš pamačiau šitą namą ir, kaip aš sakau, ne mes jį nusipirkom, bet tas namas mus nusipirko. Aš pamačiau ir pagalvojau, koks nuostabus namas. Nusiunčiau vyrui pasižiūrėti ir neištvėrėme - nuvažiavome pažiūrėti to namo į vietą. Kai atvažiavome, supratome, kad tą „namą ant ežero kranto“ jau radome, tik dar iki pensijos toli. Grįžtant po apžiūros, mums NT agentas vis sakė, tą seną sieną griaut, tą kitą irgi griaut. O aš žiūriu į tuos rąstus ir galvoju - čia gi istorinė vertybė. Taip važiuodami namo pasitarėm ir supratom, kad jeigu mes nepirksim šių namų, gailėsimės visą gyvenimą.
 
Naujas būstas apvertė mūsų gyvenimą visiškai. Kita vertus, mūsų federacijos prezidentė sako, kad rezultatuose labai matosi, kad jūs nusipirkot savo viensėdį, nes turim galimybę pašaudyti kada tik norime. Buvo toks momentas, paskutinio pasaulio čempionato metu, kad mes sėdėjome ir laukėme savo išėjimo. Su Vitalijum (gal vardą pakeiskim į „vyru“) susižvalgom ir sakom: „Miliukai laimės“ (viensėdžio pavadinimas – red.).
 
Vienas dalykas, tai man taip neįtikėtina, kad iš kažkokio kaimo žmonės atvažiavo į čempionatą ir užėmė tokią vietą. Antras dalykas, kad ši vieta įpareigojanti. Pas mus atvažiavo architektas ir papasakojo apie šitą namą. Namas greičiausiai yra senesnis negu jo registracijos data. Registracijos data 1938 m. Pamąstėm, kad jis užregistruotas tuomet, kai apskritai pradėtas daryti kažkoks registras.
 
Ar viską čia darėt patys?
 
Mes čia nieko nedarėm. Viskas lygiai taip pat tik mūsų baldai pastatyti. Lovą kabančią tai jau mes pasikabinome. Erdvė, sienos, viskas lygiai taip pat.
 
Kaip pasikeitė gyvenimo buitis? Iš kur, pavyzdžiui, vanduo?
 
Čia, sakysim taip, reikia „karinio susivokimo“. Ypač atvažiavusiai moteriai iš miesto. Vandens nėra, tualeto nėra – jau pasaulio pabaiga. Mes tiesiog pasižiūrėjome į tai labai kūrybiškai ir sakome, kad viską galima pasidaryti - padėjo internetas. Įsirengėme biotualetą. Internete pasižiūrėjome kaip viską galima atlikti. Vienas dalykas, pagalvojome, jog puiku – mes neteršiame gamtos, nereikėjo įkasinėti kokių nors brangiai kainuojančių bačkų. Vandenį prausimuisi imame iš kur gauname. Pas mus yra šulinys, bet kartais jame nėra vandens. Kada nors reikėtų pasidaryti gręžinį. Į rūsį patalpinome talpą, į kurią prisisemiame vandens arba iš šulinio, arba iš prūdo, arba lietaus vandens. Pasistatėm filtrą ir naudojame tą vandenį skalbimui, indaplovei, prausimuisi.
 
Kaip šildotės?
 
Pas mus iš viso yra penkios kūrenamosios angos, kaip aš vadinu. Žiemą mes visame name negyvename. Tuomet šildome dvi krosnis. Kartais įsijungiame infraraudonųjų spindulių radiatorių. Jis vartoja elektrą, bet daug mažiau ir efektas labai geras bei patogu. Malkas perkam. Užsisakom, mums atveža.
 
Tai ar pragyvenimas čia tikrai pigesnis?
 
Pragyvenimas ir pigesnis, ir ne. Šildymas, vanduo kainuoja pigiau, bet mes kiekvieną dieną važinėjame į Vilnių. Tai kainuoja. Kitas dalykas, vis tiek kai tu gyveni tokioje erdvėje, norėsi kažką pasodinti, padaryti. Tai suryja labai daug laiko ir materialinių resursų.
 
O kiek aplink namą teritorijos?
 
Mums aplinkui, atmetus nuomojamus plotus, lieka 3 hektarai. Su nuomojamais plotais turime  23 hektarus. Anksčiau taip ir būdavo – namas vidury sodybos.
 
Gal planuojate pradėti ūkininkauti?
 
Kai kėlėmės buvo visokių svajonių. Galvojome, jog čia kada nors turėsime ir gyvulius, bet ir vėl - kai turėjome važiuoti į Japoniją, kažkam reikėjo prižiūrėti katinus ir šunį. Darėme draugų budėjimo grafiką, vilniečiai atvažiuodavo šerti katinų. Pagalvojom, kad su mūsų gyvenimo būdu tai arba turi mesti viską ir sėdėti prisirišęs prie to gyvūno, arba visko suderinti neįmanoma. Vos spėji buities darbus po tarnybos apeiti. Aš nekalbu apie tai, kad dar ir treniruotis norisi. Norisi ir su draugais pabendrauti, kurie atvažiuoja.
 
Grįžkime prie kariuomenės. Daugiau, nei dvidešimtmetis. Ar įpročių davė kokių nors?
 
Kariuomenė man davė blogą įprotį rytais gerti kavą.
 
Rūkyt pradėjai?
 
Mečiau. Buvau pradėjusi jaunystėje „pankuodama“. Tai sava istorija. Nustojau rūkyti tuomet, kai apsigyvenau Rastinėnuose. Nustojau norėti rūkyti ir be jokių didesnių pastangų. Kitas įprotis – kariuomenė išugdo nepakantumą zyziantiems ir visokiems išlepėliams. Kai čia atvažiuoja į svečius, kuris sako: „Oi čia uodas“, „Oi čia dar kažkas“, aš taip save užspaudus laikau, kad tik „neleptelėčiau“ kažko.
 
Kai susipažinote, kaip vyras žiūrėjo į tavo profesiją?
 
 Aš tai galvoju, kad gal jam tai ir imponavo. Jis dešimt metų prieš tai buvo lankęs Aikido. Tai irgi kovinę dvasią ugdantis užsiėmimas, kuriame lygiom teisėm dalyvauja ir moterys. Taigi jo nenustebino mano profesija ir jam pasidarė labai įdomu, bet pernelyg irgi neklausinėjo. Turbūt stebėjo labiau iš šono viską.  
 
Kariuomenėje esi jau daug laiko. Kaip matai savo ateitį toliau, ką dar būtų įdomu nuveikti?
 
Tai žiūrėkim tiesai į akis. Kitais metais man 50, tai dar bus likę tarnauti dar apie 6 metus dabartinėmis ribomis. Aš galvoju, kad per tuos šešis metus kokių nors kardinalių šuolių kaži ar aš norėsiu daryti, nors kažkaip vis su nostalgija prisimenu ryšius su visuomene, pagalvoju, kad gal būtų įdomu. Įdomu dar visokie kibernetiniai dalykai, kuriems aš neturiu reikiamo išsilavinimo, bet gal būtų įdomu darbuotis kokiame žvalgybos paramos centre.
 
Tai širdis vis tiek šaukiasi kovinės tarnybos?
 
Šaukiasi. Nori nenori, pirma pakopa (įtemptas kursas Lietuvos kariuomenės mokykloje – red.) iš manęs karį padarė ir sustatė į tam tikras vėžes. Sakysim, tas kanceliarijos darbas, tai sakiau, kad niekada gyvenime neisiu, bet kai Karo policijoje iš budėjimo režimo man pasiūlė pereiti į dieninį darbą, tai aš pamąsčiau gal ir reikėtų. Pamaniau, kad kanceliarija mane išmokys atidumo labai smulkioms detalėms. Kartais netgi vienos parašo detalės įsiminimas būna svarbus, nes tavęs kas nors paklausia ar toks dokumentas buvo, ar nebuvo. Tu, pagal tą „kringeliuką“, gali pasakyti ar jis buvo gautas, ar ne.
 
Po 23 metų tarnybos jaučiu, kad kariuomenė labai daug davė man įvairiabriaunių įgūdžių, turbūt kiekvienam duoda, tik kiekvienas tą pastebi skirtingu laiku...
 
Lietuvos kariuomenė
Strateginės komunikacijos departamentas
Karinių viešųjų ryšių skyrius
 
  • Lankytinos vietos
  • Maršrutai
  • Edukacinės programos
  • Nakvynė






Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis
Mano kraštas

Partneriai