Nuomonė: kas pas ką svečiuose?

Nesu nacionalistas – tik paprastas pilietis, kuriam, stebint situaciją Lietuvoje skauda širdį.

Įsivaizduokite, kad pas Jus į svečius atėjo svečias, kuris ima nurodinėti (ar net reikalauti), kaip Jūs privalote jį sutikti, kaip kalbėti ir vaišinti. Kaip jūs jaučiatės ir ką darote? Su tokiu „draugu“ norisi kuo greičiau atsisveikinti – svajojate jį mandagiai išprašyti ir žinote, kad daugiau jo į svečius nebekviesite. Žinoma, manau supratote, kad „svečiais“ vadinu tuos, kurie į Lietuvą įvairiais metais atkeliavo iš Maskvos, Briuselio, Varšuvos, Izraelio ir kt. 

Lietuviai istoriškai buvo ir yra gana (gal net per daug) tolerantiški kitų tautybių žmonių įtakai. Prisimenu ne taip senus laikus, kai įvairių tautybių ir specialybių atstovai buvo net kviečiami atvykti, apsigyventi ir dirbti Lietuvoje. Šie gi ėmė įvedinėti savo tvarką svečiuose ir lipti vietiniams gyventojams ant galvų…

Lietuva, būdama silpnesnė už kaimynines šalis, turėjo su jomis bendrauti ir gerus santykius palaikyti įvairiais būdais. Reikėjo išgyventi. Tad buvo sudarytos „draugystės sąjungos“ su  vokiečiais, lenkais, rusais. Šie, būdami įtakingesni ir stipresni, turėjo kitų planų. Buvo pasisavintos ar net užgrobtos ištisos Lietuvos teritorijos ar net visa Lietuva (pvz.: Klaipėdos kraštas, Vilniaus kraštas). Daug metų turėjome kęsti suvokietinimą, sulenkinimą, surusinimą.

Šie procesai vyksta ir šiomis dienomis. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad yra atvykėlių, kurie gerbia svečią šalį ir nori pagarbiai bendrauti su jos gyventojais. Tokie žmonės per trumpą laiką išmoksta ne tik lietuviškai kalbėti, bet ir rašyti. Pasijauti pamalonintas, kai užsieniečio lūpose suskamba beveik taisyklinga lietuviška kalba. Tuo tarpu vadinamieji rusai ar lenkai, nuo neatmenamų laikų Lietuvoje įleidę šaknis, nemoka ar iš principo nesimoko bendrauti lietuviškai. Skaudu, kad tendencingai formuojama nuostata, jog lietuviai diskriminuoja, skriaudžia minėtus kitakalbius, prievarta moko kalbos. Pamirštama, kad kalbų mokėjimas – didžiulis turtas, kultūros, išsilavinimo, šviesaus mąstymo požymis.

Buvo laikai, kai lietuviškai kalbėti buvo gėda. Lietuvos bajorai, trokšdami išlaikyti savo luomo privilegijas, patys savanoriškai lenkėjo, versdami tai daryti ir savo pavaldinius iki žemiausio luomo – baudžiauninkus. Lietuvos istorija „turtinga“ ir kitais pavyzdžiais, nedarančiais mums garbės. Savanoriškai ar verčiami atsisakydavome ir tebeatsisakome savo unikalumo.

Bijau, kad yra teisūs tie kalbotyrininkai, politologai, kurie teigia, jog lietuvių kalbai gyvuoti liko ne daugiau nei 100 metų. Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia: tik apsidairyk ir įsiklausyk. Aplink – užsienio kalba parašyti vieši užrašai, pavadinimai, dominuoja anglų kalba atliekamos dainos ir kt. Greitai nebesuprasime, kokioje šalyje gyvename. Nebesistebėsime, kad vėl bus pareikalauta kalbėti angliškai, rusiškai ar lenkiškai (juk turime daug istorinės patirties).

Belieka asmeniškai belstis į kiekvieno lietuvio savigarbą, savimonę ir kviesti neprarasti savo identiteto, kuriuo galime būti išskirtiniai, įdomūs ir turtingi.

Šiaulietis S.Ančerevičius

Buvęs Šiaulių V.Karbvelio technikos mokyklos dėstytojas