Nuo Smalininkų iki Bitėnų

Kategorija:

Miestas:
Nuo Smalininkų iki Bitėnų
Nors, atrodo, po Lietuvą nemažai tenka keliauti, bet visada atsiranda dar neaplankytų vietų, o ir tos, kuriose ne sykį lankytasi, naujų įspūdžių palieka. Taip galima būtų apibūdinti kelionę nuo Smalininkų iki Bitėnų.
Smalininkai
Keliaujantiems iš Vilniaus ar Kauno vertėtų pasirinkti panemunėm vingiuojantį kelią. Jis mažiau apkrautas, nes retas, skubantis į pajūrį, ryšis į jį pasukti. Tačiau didžiausias jos privalumas – ramiai savo vandenis plukdantis Nemunas, įspūdingas Vilkijos miestelis su senu keltu, Seredžiaus ir Veliuonos piliakalniai, Raudonės ir Panemunių pilys, Jurbarko dvaras ir jį supantis parkas, krašto istoriją saugantis muziejus.
Pavažiavus 12 kilometrų nuo Jurbarko link Pagėgių, akis užkliūna už kuklios iškabos, kviečiančios aplankyti Smalininkų senovinės technikos muziejų.  Smalininkų išskirtinumą galima pastebėti vos į jį įvažiavus – pasitinka didžiausia Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėja. Teigiama, kad joje auga 187 ąžuolai. Neskaičiavau, tad negaliu garantuoti, ar tiek jų čia beošia. Šiaip ar taip, tai ilgiausia ir seniausia ąžuolų alėja Europoje. Čia augantiems ąžuolams – apie 200 metų, o alėja buvo sodinama XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma. Pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia XV a. pabaigą. Ilgą laiką Smalininkai priklausė  Klaipėdos kraštui – nuo 1422 ii 1923 metų. Tad nieko stebėtino, kad  miestelyje vyrauja vokiškiems kraštams būdinga architektūra, kurios dalis išlikusi iki mūsų dienų.
Kitas dėmesio vertas objektas – seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 metais. Pirmoji vandens matuoklė neišliko. Yra išlikę tik vandens lygiui matuoti 1886 m. sumūryti akmeniniai laiptai. Šalia matuoklės stovi stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924–1926 m.
Senovinės technikos muziejuje pasitiko pats jo įkūrėjas ir vadovas Justinas Stonys. „Viskas prasidėjo nuo brikelio, kuriuo mane vežė krikštyti“, –  muziejaus gimimo pradžią prisiminė jo steigėjas.
Muziejus pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams.
Kuriantis muziejui, keliolika metų eksponatai buvo ieškomi bei perkami  arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje.  Tokiu būdu sukaupta daugiau kaip 7000 eksponatų, atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų. Net kelių dešimtmečių tekstų rašymo, pradedant spausdinimo mašinėlėmis ir baigiant kompiuteriais, turintiems asmenims sunkiai atpažįstama pirmoji spausdinimo mašinėlė. Pasak muziejaus įkūrėjo ,norint atspausdinti įprastą lapą teksto  su tokia techniką reiktų savaitę triūsti.
Nors muziejus įkurtas privačia iniciatyva, bet, kaip teigia jo įkūrėjas, jis sulaukia nemažos Jurbarko rajono savivaldybės paramos. Savivaldybė skyrė lėšų ir muziejininko etatui.
Rambynas
O kaip neaplankyti ant Nemuno kranto rymančio Rambyno. Kelias, vedantis link Viešvilės, iš abiejų pusių vešlių miškų saugomas. Turint laiko galima stabtelti Viešvilėje, pavaikščioti bendruomenės rūpesčiu susitvarkytame parke. Už jos Vilkyškiai. Jame Pagėgių savivaldybės rūpesčiu atgimę išlikę dvaro pastatai, sutvarkytos viešosios erdvės. Miestelio centre įsikūrusi kavinė, parduotuvė, nuomojamos baidarės.
Kaip teigiama Vikipedijoje, Vilkyškiai minimi nuo 1542 metų. Nuo 1551 metų Vilkyškiai vadinti karališkuoju kaimu, kadangi čia buvo svarbi kelių sankirta, tais keliais važinėjo net karaliai. 1554 metais miestelyje pastatoma pirmoji bažnyčia. Pastačius bažnyčią, miestelyje įsikuria ir viena pirmųjų Klaipėdos krašte mokyklų. 1556 m. Vilkyškiuose atidaryta smuklė. 1576 m. kartografas K. Henenbergeris pažymi miestelį tais metais išleistame žemėlapyje. 1628 m. įsikūrė Vilkyškių dvaras.
Iki XVIII a. pradžios miestelio apylinkėse gyveno vien lietuvininkai, bet 1709–1711 m.rasiautęs maras ir šiltinė išguldė 2665 žmones.  1718 m. be šeimininkų likusios sodybos pradėtos dalinti vokiečių kolonistams.
Lietuvių kalba miestelio mokykloje dėstyta iki 1872 metų. 1905 m. miestelyje gyveno 777 žmonės, iš jų 349 kalbėjo lietuviškai. 1912 m. miestelyje buvo daug parduotuvių, 3 viešbučiai, paštas, vaistinė, gydytojas, veterinaras, mokykla, malūnas. Vilkyškiai smarkiai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1923 m. Vilkyškiai prijungti prie Lietuvos.1925 m. čia gyveno beveik 1000 gyventojų, vyko gausūs prekymečiai. Tuomet miestelyje veikė keliolika parduotuvių, restoranas, du viešbučiai, bankas, amatininkų dirbtuvės, vykdavo arklių, galvijų ir kromų jomarkai, Vilkyškių dvare buvo žirgynas. 1934 m. pradėjo veikti didelė „Pieno centro“ pieninė. Didžiausia šiuo metu veikianti miestelio įmonė – „Vilkyškių pienas“.
Kiek pavažiavus pasitinka Lumpėnai, o už jų netrukus ir posūkis į Rambyno kalnas, rymantis ant Nemuno kranto. Nuo kalno atsiverianti panorama, su ramiai vandenis plukdančiu Nemunu nepalieka abejingų. Kitoje Nemuno pusėje – Tilžės miesto bokštai.
„Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramigė. Šią pilį 1275 m. į paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 metais ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 m. aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 m. jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 m. liepą, kalnas slinkęs ir 1926 m.. vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų“, – kalno aprašo Vikipedija
Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.
Bitėnai
Už kelių kilometrų – Bitėnų kaimas, kurio nuopelnas lietuvių kalbai sunkiai išmatuojamas.
Per lietuvių tautinį atgimimą Bitėnai tapo svarbiu draudžiamos lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centru. Nuo 1883 m. Bitėnuose buvo lietuvių spaudos, daugiausia mėnraščio „Aušra“, sandėlis. 1892 – 1909 m. veikė iš Tilžės atkelta Jankaus spaustuvė; buvo leidžiami 6 laikraščiai, išspausdintos 104 knygos. 1944 m. vokiečiai į Rytų Prūsijos gilumą evakavo Bitėnų gyventojus. Per karą sudegė apie 80 proc. pastatų, tarp jų ir M. Jankaus namas su spaustuvė. 1998 m. spaustuvė atstatyta. Nuo 1981 m. buvusios Bitėnų mokyklos patalpose veikia Martyno Jankaus memorialinis muziejus. M. Jankaus spaustuvės vietoje pastatytas ąžuolinis obeliskas su sustingusiu varpu viršūnėje.
Šio krašto panteonu tapo ir Bitėnų kapinaitės, kurias iki 1991 metų žinojo tik vietos gyventojai. Nuo kelio į jas vedė siauras takelis, kurio pabaigoje tarp įvairių krūmų stovėjo romuviečių pastatytas kryžius, įamžinantis Martyno Jankaus šeimos kapavietė. Jomis rūpinosi lietuvininkė E. Grigolaitytė-Kondratavičienė.
Čia, ant kalvelės, architektų Marijos ir Martyno Purvinų pasiūlymu buvo parinkta Vydūno amžino poilsio vieta. 1991 m. rugsėjo mėnesį paskelbta respublikinė talka, iškirsti krūmai, beverčiai medžiai, išvalyti brūzgynai. Atsiskleidė nuostabus vietovės grožis, pasimatė užmiršti kapai, seni antkapiai, paminklai. Vydūno palaikai iš Detmoldo (Vokietija) sugrįžo 1991 m. spalio 19 d. Į laidotuves atsisveikinti su Vydūnu suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos.
1993 m. gegužės 30 dieną šiose kapinėse iš Flensburgo perlaidotas ir Martynas Jankus. Jo palaikai atgulė šalia čia jau palaidotų šeimos narių. 1999 m. kapinaitėse palaidotas žymus lietuvininkas, muzikantas, žurnalistas ir visuomenininkas Valteris Kristupas Banaitis.
Dar 1913 m. žymiojo lietuvininkų dainiaus Kristijono Donelaičio ainiai ir vokiečių šviesuoliai buvo nutarę poeto 200 metų gimtadieniui ant Rambyno kalno pastatyti paminklinį akmenį. Šlifuoto juodo marmuro paminklas, vaizduojantis evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta knyga Bitėnų kapinėse pastatytas 2003 m.
2013 m. rugsėjo 7 d.  urnos su Tilžės ir Fuldos Aktų signataro Valterio Didžio ir jo žmonos palaikais perkeltos į Bitėnų kapines.
Malonios ir įspūdingos kelionės.

Parengė Genovaitė Paulikaitė
 
Mano Krastas