Mokausi gyventi esatyje

Klausimas – kodėl man taip atsitinka – į mano gyvenimą atkeliavo dar vaikystėje. Gal todėl, kad buvau jautrus vaikas. Paauglystėje ir jaunystėje aplankydavo įvairūs apgailestavimai, noras grąžinti atgal ir perdaryti kažką kitaip, pataisyti, kas įvyko skaudaus. Dar prisidėjo nuoskaudos, kentėjimai, apmaudas, įvairūs kompleksai. Situacijos ėmė kartotis, bet tai pastebėjau ne iš karto. Analizuodavau, kodėl būtent taip kažkas įvyko, ieškodavau klaidos, surasdavau, koks turėjo būti „teisingas“ scenarijus, o paskui gaudavau lygiai tokią pat situaciją ir vėl lygiai taip pat absoliučiai identiškai pasielgdavau. Tai varė man įniršį, niekaip negalėdavau patikėti, kad vėl pasikartojo šitaip išnagrinėta ir išskaudėta situacija. Ir vėl norėdavosi perdaryti, priešinausi ir nenorėjau priimti, kas jau įvykę. Sirgdavo vaikai, dažnai ir aš kartu su jais. Vyras, mano akimis, buvo nerimtas, mėgo išgerti ir nepelnytai negerai su manim elgėsi. Tada nesuvokiau, kad pati savo pykčiu ir puikybe iššaukiau sau tokį vyro elgesį ir tokią vergovę, kad ir vyras, ir ligos, ir nepakeliamai sunkūs darbai buvo man tarytum kartūs, bet kartu ir labai reikalingi vaistai, man duodami ne šiaip sau, o primygtinai raginant keistis. Aš priešinausi, nesutikau, apie priėmimą net minties nebuvo. Man atrodė, kad aš „nusipelniau gyventi geriau“(!).
Žmogaus psichologija man buvo įdomi nuo jaunų dienų, traukė įvairūs dvasiniai dalykai, žmogaus išgyvenimai ir žmogaus psichikos reiškiniai. Daugiausiai mane ugdė knygos, skaičiau psichologinę literatūrą, kurią tik galima buvo gauti tarybiniais laikais. Vėliau, nuo 1994m., ėmiau skaityti S.N.Lazarevo knygas. Supratau, kad ne tik šis gyvenimas veikia mūsų likimą ir sukelia ligas, kad tam įtakos turi ir mūsų karma. Mano gyvenime atsirado šiokio tokio palengvėjimo ir aiškumo. Truputį domėjausi karališka joga, kurį laiką skaičiau religines knygas, paskui į mano gyvenimą pradėjo ateiti daug įdomių knygų dvasine tematika. Tarp jų ir D.Walsh, D.Chopra, E.Tolle, Ramta knygos. Labai patiko Ramtos mintys, ir tai bene geriausia ką esu perskaičiusi.

Šiandien man saviugda yra kaip oras, kuriuo visa, kas gyva, kvėpuoja. Žinoma, ir galimybės nepalyginamai kitokios, galima lengvai surasti bet kokios dominančios informacijos. Taip ir Jevgenijaus Černyš įkurta „IšMokykla“ atsirado mano gyvenime. Ji davė tikrai daug: visiškai naujas požiūris į daugelį dalykų, gilūs ir neordinarūs suvokimai, išsilaisvinimas iš negatyvių energijų, vidinis matymas. Kartu einant yra lengviau, nes yra nuostabus mokytojas ir turi pasitempti. Gali pasimokyti iš kitų mokinių suvokimų, gauni patarimų, kur daugiau turi dirbti su savimi.

Pokyčiai gyvenime tokie, kad suvoki saviugdos reikšmę, tikslus, savęs realizaciją kaip pagalbą kitiems žmonėms, atstatai ryšį su savo „Aukščiausiuoju Aš“. Tai vyksmas, kelias, kuris neturi pabaigos ir kuris nėra labai lygus. Kartais vis dar parklumpi (kalbu asmeniškai apie save), suveikia senieji stereotipai. Tai tarytum priklausomybės ligos atkryčiai, jeigu galima būtų taip palyginti. Kartais dar vis pasigirsta šauksmas mažo vaiko, kuris vėl yra nuskriaustas, piktas ir liūdnas. Bet tokie „recidyvai“ vis retesni, greičiau pavyksta pastebėti tokias emocijas savyje kilus ar bekylant ir jas sustabdyti. Stengiuosi nuolatos būti budri, stebėti save, tačiau kartais užsimirštu ir pagaunu savo mintis esant visai ne ten, kur jos turėtų būti, t.y. – esatyje, ir vien tik tai pastebėjus, viskas susistato į vietas. Reikia labai dideliu laipsniu būti esatyje, taip sakant „dalyvauti“, nebūti „išėjusiu“ mintimis iš „dabar”. Tik taip galima išsikapanoti iš tamsios duobės, kurioje buvai įkritęs tiek daug dešimtmečių. Darbo su savimi buvo ir tebėra daug, nes buvau auklėta tarybinių laikų ir buvau uoli mokinė, tiesiog persismelkusi to meto iškreipta pasaulėžiūra, todėl vien tik elementariai atsistoti nuo galvos ant kojų yra nelengvas darbas. Imi suvokti, kad visi idealai, vertybės  ir tikslai, kuriais gyvenai, buvo iškreipti lygiai 180 laipsnių! O pakeisti tas senas įsišaknijusias nuostatas yra didelis darbas, ir duodasi jis padaromas ne iš karto.

Burtų lazdele nepamosi, suvokinėji ir keiti situaciją po situacijos, vis dar kartais pagauni save vėl gavus tų pačių pamokų, suveikus inercijai ir dar kartais pasireiškiant įsišaknijusiems stereotipams. Juk pusamžį gyventa negatyvu ir kuriant negatyvą savyje ir mintimis, ir žodžiais, ir jausmais, skųstasi ir maištauta… „IšMokykla“ man tikrai daug padėjo, viena nebūčiau susitvarkiusi. Kad pereiti į naują gyvenimo etapą pirmiausiai reikia išsivalyti nuo negatyviu energijų ir emocijų. Aš gi buvau įpratusi galvoti tik apie tai, ko trūksta, o ne ką turiu.

Dabar stebiu save ir stengiuosi nugesinti vidinį pasipriešinimą, jei tik jis kyla.  Kažkur giliai jis vis dar tūno ir kartais ima nepastebimai ir pasireiškia, tiek daug metų penėjęs mane skausmu, kančia ir liūdesiu, tasai neteisybės ir nuskriaustumo  jausmas, sukeldamas dar daugiau tokių pačių negatyvių situacijų mano gyvenime.

„IšMokykla“ davė darbo su savimi pagrindus ir metodus. Žinau, kad man jau pavyksta transformuoti savo vidų ir savo charakterį. Nesipriešinu ir sugaunu save iškart, kai vidiniam monologe vėl bando rutuliotis drama, kur aš piktinuosi, kad esu auka…

Augu, darausi nuovokesnė, jautresnė, suvokiu Visatos dėsnius, suvokiu, kiek daug esu gavusi malonių ir pasirinkimų ir kiek dar daug galiu padaryti dėl Dievo.

Saviugdos imtis ar ne, man net toks klausimas nekyla. Darbas sunkus, bet ir atpildas milžiniškas – būti savo gyvenimo kūrėju. Jei pristabdai kokį laiko tarpą, tai paskui vėl kyla nenumaldomas troškimas ir vidinis šauksmas eiti į priekį, ieškoti ir duoti, sąmonėti ir keistis, augti dvasiškai ir pačiam kurti savo realybę. Tai tiesiog gyvenimo būdas, per kurį galime pasiekti tikslą, dėl kurio čia įsikūnijame Žemėje. Atėjome čia evoliucionuoti, realizuoti save, ištaisyti savo gyvenimų linijas, išskleisti savo Dieviškumą, sąmonę ir energiją, tapti nemirtingais Dievais, kuo kiekvienas ir esame.

Ona Špokienė