Miesto moterys K. Tarasevičiūtė, S. Mykolaitytė ir A. Kaukaitė: apie moteriškumą, sportą ir miesto skubėjimą

Kategorija:

Miestas:
Miesto moterys K. Tarasevičiūtė, S. Mykolaitytė ir A. Kaukaitė: apie moteriškumą, sportą ir miesto skubėjimą

Prijuostę ryšinčios ir prie viryklės stovinčios moters, viena ranka apverčiančios blynus keptuvėje, o kita rašančios pirkinių sąrašą, paveikslas jau seniai praeityje. Šiandien miesto moterys kitokios – veiklios, savarankiškos, pasitikinčios savimi ir spėjančios viską: dirbti, ilsėtis, sportuoti, o kartais – ir trumpam pabėgti nuo miesto ūžesio ten, kur gali pabūti tik su savimi.

Būtent tokios yra balerina Kristina Tarasevičiūtė, modelis Solveiga Mykolaitytė ir trenerė Asta Kaukaitė. Jos – savo gyvenimo ir dienotvarkės šeimininkės. Kartais pavargstančios, o kartais leidžiančios sau patinginiauti, bet visada tikinčios tuo, ką daro. Todėl visos jos – naujausios Reeboksportinės ir laisvalaikio aprangos bei avalynės kolekcijos City Series ambasadorės Lietuvoje.

Miestas – mano šokių studija

Šiuo metu Kristinos gyvenimas verda ne viename, o keliuose miestuose – su Valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ ji keliauja po visą šalį, spėja ir į naujojo Kauno Valstybinio muzikinio teatro baleto „Kita Pelenės istorija“ repeticijas, ir į A. Cholinos spektaklio „Otelas“ pasirodymus,  ir į spektaklius Panevėžio muzikiniame teatre, ir į ballet body workout treniruotes moterims, kurias pati veda. „Miestas yra mano šokių studija, ypač rudeniop, kai įsibėgėja sezonas. Visuomet skubu – į repeticiją, pasirodymą ar pamoką, todėl mane dažniausiai sutiksite su kuprine, kurioje telpa visos dienos amunicija“, – pasakoja K. Tarasevičiūtė.

Pasak Kristinos, toks gyvenimo ritmas atsispindi visoje jos veikloje, net namuose: „Baleriną lengva pažinti iš eisenos ir gestikuliacijos kalbant – nesvarbu, ką ji vilkėtų ir kuo avėtų. Balerina aš net namuose – būna, kad šviesą išjungiu ar duris atsidarau iškėlusi koją (šypsosi). Žiūrėdama televizorių dažnai apsikabinu koją prie galvos, miegu „varlytės“ pozoje. Anksčiau kiek varžiausi taip daryti, kai aplink yra žmonių. Tačiau šokis, baletas man yra įaugęs į kraują, esame neatskiriami – todėl dabar be jokių kompleksų darau tik tai, kas man leidžia jaustis geriau. Ir visai nesvarbu, ar esu viena namuose, ar į mane susminga aplinkinių akys.“

O kokia jai yra šiuolaikinė miesto moteris? „Pasitikinti savimi, žinanti, ko nori, sugebanti puoselėti savo moteriškumą ir juo puošti aplinką. Man to moteriškumo, žaismingumo kartais pritrūksta – toks jau mano ritmas. Tačiau visada žinau, ko noriu arba tikrai žinau, ko nenoriu“, – juokiasi Kristina.

Miestas – mano podiumas

Modeliui Solveigai Mykolaitytei kalbant apie miesto moterį prieš akis iškyla rytinis Niujorkas. „Čia aš rytais matau TAS moteris vilkinčias klasikinius kostiumėlius, avinčias aukštakulniais, su lagaminėliais rankose ir nuolat skubančias. Po darbo šios moterys meta aukštakulnius į šoną, šoka į sportinio stiliaus batelius ir lekia susitikti su draugėmis restorane, o prieš grįždamos namo dar užsuka į sporto salę. Visuomet tuo žavėjausi, man tai yra ir bus TA miesto moteris – nebūtinai tobula, tačiau veikli.“

Solveiga prisipažįsta, kad pati tokia moterimi gali būti tik keletą mėnesių per metus: „Po kurio laiko man norisi pabėgti į gamtą, kur galiu rasti ramybę. Ten „pasikraunu“ ir tuomet į didžiulio miesto gyvenimą grįžtu dar daugiau energijos. Ir kiekviena diena mieste man vis kitokia – net sportuoti kasdien tuo pačiu metu man nepavyksta. Tačiau sportas mano dienotvarkėje labai svarbus – jis manęs nevargina, o priešingai, – suteikia dar daugiau energijos. Nebent persistengiu – tuomet būna ir taip, kad tik šliaužioju po namus, nes viską skauda (juokiasi).

„Esu judrus žmogus, jei kažką veikiu, darau tai su dideliu užsidegimu. Ir apsipirkinėju, ir darbinius reikalus tvarkau papunkčiui, organizuotai,  greitai – bam, bam, bam ir viskas padaryta. O pasivaikščiojimas man – greitas ėjimas, lėtai vaikštinėti aš neturiu kantrybės“, – tikina S. Mykolaitytė.

Ji labai daug keliauja, tad pastebėjo, kad miesto kultūra atsispindi ne tik jo gatvėse, bet ir sporto klubuose: „Kiekviename mieste sporto salė vis kitokia, savito stiliaus ir atspindinti ten besilankančių žmonių gyvenimo būdą. Skiriasi net sportinės aprangos stilius – Los Andželo sporto salės lankytojai atrodo visiškai kitaip nei Seulo. Tokios smulkmenos miestą pažinti padeda dar geriau.“

Miestas – mano sporto salė

Trenerei Astai Kaukaitei sportas užima didžiąją dalį dienos. Išskyrus... rytus. „Sportininkai sako, kad reikia anksti eiti miegoti ir anksti keltis. Bet aš ne iš tų žmonių – rytų nemėgstu ir atsikėlusi nesijaučiu savimi. Todėl pabudus man reikia bent poros valandų, kad palengva pradėčiau savo dieną. Mėgstu neskubėti iš ryto ir dirbti iki vėlumos – į namus grįžtu tik gerokai po dešimtos vakaro. Tempas nemažas – kartais tenka pravesti keliolika treniruočių iš eilės su vos 10 minučių pertrauka. Bet man tai nėra sunku – man labai patinka tai, ką aš darau. Noriu, kad žmonės iš treniruotės išeitų suprakaitavę, išsikrovę ir su šypsena veide – tai mano kiekvienos dienos užduotis“, – sako Asta.

Pasak jos, treneris nėra tik sporto specialistas, jis ir draugas, ir psichologas, o kartais ir... kunigas: „Kai visi išeina ir lieka tik vienas klientas, tenka išklausyti ir nuodėmių, patarti, kaip pasielgti – nors tai visiškai nesusiję su sportu.“

Ar visą dieną praleidus sporto salėje norisi aktyviai leisti ir laisvalaikį? Asta nusišypso: „Manau, kad visas miestas yra mano sporto salė. Tikrasis sportas prasideda užvėrus sporto salės duris. Treniruotė – tik savotiška mokykla, kurioje mes išmokstame kasdieniame gyvenime atliekamus judesius atlikti taisyklingai. Kai pagalvoji, pirkinių maišo pakėlimas yra lygiai toks pats judesys, kaip svarmens kilnojimas salėje. Vadinasi, sportas yra visas gyvenimas. Svarbiausia, kad pirmąsias pamokas duotų specialistai, o ne „didesni už mane raumenų kalnai“ – tik tuomet jos bus naudingos.“

Asta tikina, kad net sporto salėje ji visuomet stengiasi išlikti moteriška: „Mane pamatę vyrai dažnai vengia eiti į užsiėmimus – galvoja, kad treniruotė bus silpna. Tačiau ateina vienas, pasako kitam ir, žiūrėk, visas būrys vyrukų manimi pasitiki ir lieja prakaitą drauge. Stengiuosi visada išlikti moteriška savo šypsena, nusiteikimu ir sportine apranga. Jai jaučiu didelę maniją – per dieną sportinę aprangą keičiu keliskart (o kas nutinka įžengus į sportinių prekių parduotuvę, istorija nutyli...). Ji, be abejo, turi būti graži – jei atėjusi į sporto salę sau patinku, vadinasi, ir treniruotė bus gera. Žinoma,  ji turi būti ir patogi, priglusti prie kūno lyg antra oda ir nevaržyti judesių – visas dėmesys turi būti skirtas judesiui, kurį atlieku.“

Lina Dalmantaitė

Mano Krastas