Meilę jaučiančios gėlės atsidėkoja meile

 „Aš visada kalbuosi su gėlėmis, prašau jų, kad pražydėtų. Net dulkes nuo jų lapų valydama kalbuosi, sakydama, na va, ir vėl apdulkėjai“, – apie bendrystę su sodyboje ir namuose augančiomis gėlėmis pasakoja Kretingos Simono Daukanto pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja Vida Garjonienė.

„Su gėlėmis draugauju nuo vaikystės. Nors gimiau ir augau Klaipėdoje, bet tėveliai turėjo daržiuką, kuriame visada viena lysvė būdavo skiriama gėlytėms. Tad visada, kai su tėvais atvažiuodavau į daržą, pirmiausia bėgdavau ravėti gėlyčių. Visada sakydavau: jei gyvenime turėsiu sodybą, visada joje bus daug daug gėlių. Man patinka gėlės, – sako Vida. – Už meilę augalai atsidėkoja meile. Sodindama ir prižiūrėdama gėles visada pasikraunu energetiškai.“

Jaukiai ir gražiai tvarkoma sodyba Vidos gyvenime – ne pirmoji. Prieš persikraustydami į naujai pastatytą namą, Garjoniai gyveno senojoje sodyboje. Išsikraustydami iš senųjų namų pasiėmė ir sodybą puošusias gėles, krūmus, dekoratyvinius medžius. Kaip paliksi, jei tai dalis tavo gyvenimo? Gėlės kaip ir gyvūnai nejučia tampa šeimos nariais. „Žinote, susirenku visas ir kitų išmetamas gėles. Persodinu ir po kurio laiko buvusiam jos šeimininkui parodau: va, matai, kaip tavo gėlė auga“, – šypsosi Vida, vedžiodama po namus. Jos namuose žydi ir šiaurinėje pusėje augančios kambarinės gėlės. Apie kiekvieną jų Vida gali papasakoti iki smulkmenų. Žino, kaip kiekviena jų žydį, kokį kvapą skleidžia. Dabar jos namuose auga nei daug nei mažai gėlių … 67 vazonai. „Atrodo, kad su vyru tiksliai suskaičiavome. Anksčiau turėjau 97 vazonus, bet dalį kolegoms išdalinau“, – sako moteris ir ima pasakoti apie tai, kaip kūrė sodybos aplinką.

Vos įėjus pro vartus į Garjonių kiemą akis užkliūna už didžiulio pupos formos alpinariumo. „Tai mano pirmasis gėlynas naujoje sodyboje, –  pasidžiaugia Vida. – Kai tik pasistatėme namą, kibau kurti alpinariumą. Iš senosios sodybos susivežėme akmenis. Dviese su ekskavatorininku juos krovėme. Ekskavatorininkas klausia: kur tą akmenį mesti? Sakau, mesk, rodydama kryptį. Kaip kuris kur krito, taip ir sugulė.  Paskui sodinau medžius ir krūmus, nes jiems reikia daugiausia vietos skirti, – rodydama alpinariume augančius spygliuočius ir krūmus, pasakoja Vida. – Gėles sodinau tarpuose tarp akmenų, krūmų ir medžių. Tačiau sodinau taip, kad jame nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydėtų gėlės. Ir sodinau tiesiog kilimais. Baltas, mėlynas, geltonas kilimas. Paskui tas gėles pakeičia kitos. Jau nuo ankstyvo pavasario esu laukime. Laukiu, kol pražydės snieguolės, krokai, žydrės. Sulaukiu vienų žydėjimo ir žinau, kad po jų žydės kitos gėlės. Einu ir žiūriu. Prieš pasirodant žiedams papurenu žemę, pagerinu joms sąlygas. Palepinu. Gėlės labai mėgsta būti lepinamos. Ką tik baigėsi lelijų žydėjimo metas. Kas savaitę čia vis kitas vaizdas. Mudu su vyru vakarais mėgstame terasoje priešais alpinariumą gerti kavą ir grožėtis gėlėmis.“

Alpinariume, kaip ir visoje sodyboje auga beveik tik daugiametės gėlės. „Tik vieną kitą vasarinę gėlę tarpuose pasodinu. Šiemet pasodinau serenčių, pernai čia augo petunijos. Man labiausiai daugiametės patinka. Žinau, jų cikliškumą, žinau, kokio jos aukščio užauga, kaip ir kada pražysta, kada nuvysta, belieka tik nužydėjusių gėlių stiebus nukarpyti, o jos pačios viena kitą keičia, – pasakoja Vida ir priduria, kad taip išstudijavo alpinariumų kūrimą, jog ir kitus mielai pakonsultuotų. –Žinau, kaip ir kokias gėles derinti, kaip derinti aukštaūges su žemaūgėmis. Viskas mano pačios sugalvota.“

Sunku ir išvardinti visus alpinariume augančius augalus. Tarp jų auga nemažai ir retų gėlių, kaip tuščiaviduris bijūnas, pražystantis tamsiu žiedu. Vidos pastebėjimu, šis augalas sunkiai dauginasi. Jau kelinti metai puošia alpinariumo, o augliuko taip ir neišleidžia. Vietos suranda ir iš laukų bei pamiškių parsineštos laukinės gėlės. Jas, Vidos pastebėjimu, labai pamėgo drugeliai. Ir tikrai, kol mudvi kalbamės, tarp laukinių gėlių plazdeno būrelis drugelių, tarsi mėgaudamiesi dar karštais saulės spinduliais.

„O čia rutulinė tuja, eglutė-kėdutė, kelių rūšių raugerškiai, kanadinė cuga, kalninė pušis. Prie vartų pasodinome šermukšnį, kad sodybą nuo negeros akies saugotų“, – su savo sodybos augalais, kurių beveik pusantro šimto, supažindina Vida.

Sodyboje augančius medžius ir krūmus pamėgo paukščiukai ir ne vienas juose lizdelį įsitaiso. „Dabar jau lizdeliai tušti, jaunikliai išskrido, – Vida švelniai praskleidžia tujos šakeles tarp kurių susuktas nedidukas ir šiltas lizdelis. Visai neseniai čia dar cypsėjo jaunikliai. –Ir aname krūme paukšteliai peri. Kiekvienais metais. O kitoje namo pusėje įsikūrė kregždutės. Virš miegamojo lango. Tad rytais nubundame pažadinti kregždučių. O va ten peri raudonsparnė.“

Kitoje namo pusėje – akmenukais užklotas spygliuočių medžių kampelis. „Su vyru mėgstame važiuoti prie jūros ir visada parsivežame po kibirą akmenukų“, – sako Vida.

Nuo spygliuočių trikampio – pasagą primenanti juosta su gėlėmis, tarp jų ryškiai išsiskiria įvairiaspalvės piliarožės. „Čia dariau pasagą – namų laimės simbolį“, – šypsosi Vida.

Priešais namą – vandens lelijomis pasipuošęs tvenkinukas. Nors ir nedidelis, bet gilus. „Kokių penkių metrų gyli, – pastebi Vida. – Jame esame įvairiausių žuvų prileidę. Kadangi po darbų mėgstame pasėdėti priešais tvenkinį, planuojame jame įrengti kampelį, kuriame vanduo tekėtų. Jau ir akmenys kriokliukui parsivežėme. Labai malonu klausyti tekančio vandens čiurlenimo.“

Prie sidabrinės eglės glaudžiasi šiltnamis. Prie jo – nedidelis daržiukas, kuriame be įprastinių daržovių auga nemažai ir prieskonių: bazilikai, mėtos, citrininės katžolės, mairūnai, pipirmėtės ir kiti. Kamputyje nokindamos kekes uogų vešliai žaliuoja vynuogės. Juostelė sodui. Vaismedžių šakos jau linksta nuo vaisių.

„Veja, medžiai ir krūmai– vyro rūpestis, mano – gėlės ir daržas“, – sako Vida.

Augalai į Vidos sodybą atkeliauja įvairiai. Vienus dovanoja draugai, su kuriais Vida mielai keičiasi sodinukais. „Daug metų buvau bankrutavusios „Florexlit“ klientė ir auksinės nuolaidos savininkė. Užsisakydavau tris augalus ir visada vieną gaudavau dovanų. Taip ir prisikaupiau“, – sako Vida.  Ir pasidžiaugia, kad jos pasodintos gėlės gražiai draugauja, nesipyksta, kad nė sykio nė vieno augalo nereikėjo persodinti dėl to, kad jam nepatiktų kaimynystė ir nė viena augalų rūšis neišnyko. Būna, kad per žiemą kažkas apšąla, bet išgyvena. „Savo gėlių neskirstau į mylimas ir nemylimas. Jas visas vienodai myliu, todėl laikas praleistas tarp jų man yra didelis malonumas ir poilsis, – pasidžiaugia Vida. – Kadangi esu labai užimta, sodybai negaliu skirti daug laiko. Per vieną savaitgalį viską sukišu į žemę, užkloju plėvele ir laukiu, kol užaugs.“

Genovaitė Paulikaitė

Vidos gėlynai.http://manokrastas.lt/foto/metu-laikai-kretingiskes-vidos-garjonienes-sodyboje