Matas Vildžius: labiau bijome ligos, o ne dirbtinio intelekto

Vasario 10 d., 11 d. Oskaro Koršunovo teatre Vilniuje ir vasario 17 d. Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje įvyks dvi premjeros pagal jauniausios kartos dramaturgo Mato Vildžiaus pjeses. Agnijos Leonovos režisuojami spektakliai „y: Alisa“ ir „Sapiens“ sudaro diptiką, kurio tikslas šiame skaitmenos, virtualių patirčių ir robotikos technologijų amžiuje kritiškai bei kūrybingai pažvelgti į ateitį.
 
Dvidešimt ketverių metų M. Vildžius, dar visai neseniai pasirinkęs kino dramaturgo kelią ir šiuo metu studijuojantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prie tekstų rašymo gali praleisti ir dešimt valandų per dieną. 2018 metų pradžioje kino mėgėjai galėjo įvertinti jo darbą žiūrėdami komediją „Grąžinti nepriklausomybę“, lapkritį įvyko pjesės „y: Alisa“ pastatymas, o dramaturgijos festivalyje „Versmė“ buvo perskaityta jo pjesė „Įsiliejimai“. Su jaunuoju dramaturgu kalbamės apie kūrybą, dirbtinį intelektą, jo keliamą pavojų ir žmogiškąsias savybes.
 
Tavo pirmasis pilno formato darbas – scenarijus kino komedijai. O kaip įvardintum savo pjesių teatrui žanrą?
 
„y: Alisa“ ir „Sapiens“ yra fantastika – jose erdvė yra kitokia, negu mes įsivaizduojame. Tai ne mūsų dienų pasaulis, jame veikia šiek tiek kitokios taisyklės, naudojamasi kitais išradimais ir technologijomis. Kaip jau minėjai, „Gražinti nepriklausomybę“ buvo komercinė komedija, o „Įsiliejimai“ linksta prie absurdo. Mėgstu įvairius žanrus ir galiu kurti įvairiai. Vis dėlto į žanrus žiūriu gana griežtai – kiekvienas turi skirtingas konvencijas, galima jas jungti, bet jų nesilaikant kūrinys tiesiog neveiks. Be to, man pačiam, kaip kūrėjui, tai suteikia daug aiškumo tame, ką aš darau. Šios dvi pjesės, galima sakyti, šiek tiek distopinės – aš manau, kad dirbtinio intelekto botai (kompiuterio programos, automatizuotai atliekančios veiksmus, kad jų nebereikėtų atlikti žmogui; DI botai imituoja žmogų, su jais galima kalbėtis – M.J.) taip greit nebus išvystyti. Perspėjimai, kurių sulaukiame iš inžinierių ir DI kūrėjų, yra šiek tiek gąsdinantys, nes jų siekis – atkreipti dėmesį. Savo darbuose taip pat norime įspėti apie tokią galimybę.
 
Tavo naujausios pjesės darbinis pavadinimas „Homo deus“, kartu su režisiere būsimą spektaklį pavadinote „Sapiens“ – tai tiesioginės nuorodos į Yuvalio Noah Harari knygas. Kiek rėmėtės šiais populiariais Izraelio istoriko darbais?
 
Dirbdami prie šios pjesės pasirinkome kelias idėjas iš knygos „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“. Viena jų – dataizmas, savotiška filosofija, kad viskas aplink mus yra informacija, duomenys (angl. data – M.J.), ji yra svarbiausia, ją reikia kaupti ir skleisti. Man tai priminė panteizmą ir nepasirodė labai originalu. Be to, nepatiko, kad čia nebelieka žmogaus, individo – jis paverčiamas gryna informacija, todėl aš grįžau prie humanizmo. Kita idėja – tai socialinis reitingavimas, kuris dabar įgyvendinamas Kinijoje. Žmogus čia turi socialinio statuso balą ir pagal jį yra diferencijuojamas visuomenėje. Pavyzdžiui, turintys aukštą balą gali pasiimti paskolas, laisvai keliauti, o turintiems žemą – gali būti neleidžiama, pavyzdžiui, važinėti traukiniais. Jis priklauso ne tik nuo ekonominių rodiklių, bet ir asmeninės informacijos – nuomonės apie Kinijos valdžią, draugų rato, žalingų įpročių (jei perki alkoholį, šis balas krenta) ir panašiai. Nuo 2014 metų Kinijoje viešose vietose pristatyta labai daug kamerų, jos gali atpažinti veidus, apie tai galvojant apima orveliškas siaubas. Kad ir kaip bebūtų, mums svarbiausi buvo Izraelio istoriko įspėjimai apie tai, kad už penkiasdešimties metų gatvėmis vaikščios robotai, o ne žmonės. Vis dėlto aš pats nepritariu šio rašytojo nuomonei, todėl kai kuriuos jo pasisakymus apverčiau ir panaudojau kitaip. Taigi, savo pjesėje šiek tiek diskutuoju su Y. N. Harari.
 
Kaip ir OKT teatre Vilniuje rodomame „y: Alisa“, taip ir Panevėžyje Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Sapiens“ vienas iš veikėjų yra ne žmogus, o dirbtinis intelektas Alisa. Apie DI yra daug spekuliacijų. Kuo jis domina, traukia, o gal ir atstumia tave?
 
Tai pakankamai aktuali tema, juolab, kad į DI yra daug investuojama. Bet aš dirbtiniu intelektu šiek tiek netikiu. Yra daug kalbų, kad jis taps protingesnis už žmones, geriau mus pažins, nei mes patys. Tas pats Y. N. Harari apsiriboja sąlyga, kad mes esame tik biologinės būtybės, sudaryti iš ląstelių, neuronų, hormonų, o manęs toks, grynai mokslinis, žmogaus pažinimas nedomina. Sutinku, kad DI geriau už žmogų galės skaičiuoti, atlikinėti logines operacijas, bet nemanau, kad jis galės funkcionuoti kaip žmogus. 
 
Vienas iš DI trūkumų tavo pjesėje – Alisa neturi humoro jausmo.
 
Per humoro nesupratimą bandžiau parodyti, kaip ji mąsto, atskleisti ją kaip veikėją. Grynasis intelektas elgiasi visai kitaip, nei žmogus. Jis viską priima tiesiogiai – raudona jam yra tik raudona, o ne rožė, kraujas arba įspėjimas apie pavojų, – taip pat turi tiesioginį tikslą ir tiesiogiai jo siekia. O humoras visada susijęs su kažkokia interpretacija.
 
Kokie kiti bruožai tau pasirodė svarbūs kuriant personažą, kuris yra ne žmogus, o dirbtinis intelektas?
 
DI botai daro tai, kas jiems liepta – skaičiuoja, sprendžia loginius uždavinius, braižo ir panašiai. Galbūt jie atlieka tokius uždavinius, kurie mums nėra įmanomi, nes per daug sudėtingi, tačiau jie atlieka tik vieną ir tą pačią funkciją, kuri jiems paskirta, todėl už jos ribų mąstyti jie negali. Tas pats Deep Blue, kuris žaidė su Gariu Kasparovu, daugiau nieko nedaro, tik žaidžia šachmatais, net jei tą daro ir originaliau. Taigi, mano pjesėje Alisa turi vienintelį tikslą – patobulinti žmogų ir ieško greičiausio kelio tai padaryti: mėgina surasti, kas yra netobula, ir tai pataisyti. Ji supranta žmogų savo mąstymo ribose. Jai homo sapiens yra biologinis vienetas ir, jeigu jai reikėtų išmokyti jį naujos užsienio kalbos, ji greičiausiai surastų kelią, kaip tiesiogiai prisijungti prie jo smegenų ir perkelti visą kalbos informaciją. Būtent toks, nestandartinis mąstymas, man labai įdomus. Taip pat DI negali identifikuoti tokių dalykų kaip etika, kuri nėra labai jau logiškai apibrėžta – tai tam tikri susitarti dalykai, kurių neapibrėžia įstatymai, bet žmonės dažnai jų laikosi. Tokie dalykai kaip atsiminimai, psichologija, kažkokios vertybės DI irgi neegzistuoja.
 
„Sapiens“ spektaklio pjesėje yra keletas vietų, kur Alisa klausia žiūrovų nuomonės įvairiais klausimais. Gal tai – dar vienas duomenų surinkimo būdas?
 
Taip. Būtent tokiu būdu Alisa gauna informaciją ir mokosi.
 
Kodėl tau, kaip kūrėjui svarbu, kad jie jas išsakytų?
 
DI tema yra šiek tiek nutolusi nuo žmonių. Apie tai, apie ką mus įspėja Y. N. Harari ir jo bendraminčiai, mes kasdien nesusimąstome. Labiau bijome susirgti, negu to, kad mus užkariaus dirbtinis intelektas. Tad faktas, kad DI botas Alisa išeina kalbėtis su žmonėmis, abi puses jau šiek tiek suartina ir suteikia įdomumo.
 
Tavo pirmoji pjesė, pastatyta teatro scenoje, buvo lapkritį pasirodžiusi „y: Alisa“. Kaip tu jauteisi ją žiūrėdamas, gal ji atskleidė dalykų, kurie dar labiau motyvuoja dirbti?
 
Svarbus aspektas buvo suprantamai papasakota istorija ir humoras – poroje vietų pasijuokiau, žmonės taip pat juokėsi, man patiko, kaip tai veikia. Kai matai, kad tekstas veikia ne tik popieriuje, bet ir scenoje, tai labai motyvuoja. Bet žinau, kad man visada reikės dirbti profesinio tobulėjimo link. Po spektaklio supratau, kad yra gerų dalykų, yra ir ne tokių sėkmingų, įvertinau abi puses. Įsiklausiau į žiūrovus, kas jiems patiko ir kas ne. Su kiekvienu pastatymu išmoksti kažko naujo ir gali tęsti toliau. Džiaugiuosi, kad įdėjau darbo ir šis kūrinys įgavo kūną scenoje, dėka režisierės ir nuostabių aktorių. Po šio pastatymo aš supratau, kad tikrai galiu rašyti ir teatrui.
 
Spektaklio „Sapiens“ pagal naujausią M. Vildžiaus pjesę premjera vyks vasario 17 ir kovo 8 d. 18 val.  Juozo Miltinio dramos teatre.
 
Monika Jašinskaitė