Lurdas – už sugrąžintus arklius

„Netoli mūsų yra lurdas. Tiesa, jis yra ne mūsų, o Skuodo kaimiškosios seniūnijos teritorijoje, bet iki jo pavėžėsiu, – kai rudenį lankiausi Aleksandrijos seniūnijoje, sakė seniūnas Edmundas Bertulis –Kiekvienais metais gegužės mėnesį čia vyksta pamaldos.“

Privažiuojame prie Šarkės lurdo. Mus pasitinka didžiuliai ąžuolai, tarytum, atkeliavę iš tų laikų, kai žemaičiai degino šventąją ugnį, saugoma vaidilučių.  Betoniniais laiptais leidžiamės gan stačiu šlaitu žemyn. Į akis krenta daugiakamieniai medžiai. Ne vienas ir ne du. Čia jų gan gausu. „Matyt, kažkas turi įtakos, kad tiek daug vienoje vietoje auga daugiakamienių medžių“, –svarsto Edmundas .

Pagaliau nusileidžiame į tvarkingą Luobos upės vingyje esantį slėnį. Šlaite išbetonuota niša, kurioje pastatyta Švenčiausiosios Mergelės Marijos statula. „Šarkės lurdas atlaikė ir karus, ir sovietmečio išbandymus“, – pastebi mane lydintis seniūnas.

Šarkės lurdas turi savo atsiradimo istorija. Ji prasidėjo 1936 metais. Šios žemės priklausė ūkininkui Juozapui Žadauskui. Viena rytą ūkininkas pasigedo arklių. Ne vieno, visų. Daugeliui to meto ūkininkų arklių praradimas buvo tolygus žlugimui. Dar skaudžiau ši nelaimė atrodė esant gausiai šeimai. Žadauskaų šeimoje augo devyni vaikai. Iš nevilties žmogus puolė melstis, prašydamas Mergelės Marijos pagalbos, prisižadėjo užsakyti mišias. Ir… arkliai atsirado. Po kelių įtampos ir nerimo parų, ūkininkas tą naktį giliai įmigęs susapnavo angelą, kuris pasakė, kad jis Marijos garbei turi pastatyti lurdą. Ir vietą parodė.

Ūkininkas nedelsdamas ėmėsi darbo. Norint įrengti nurodytoje vietoje lurdą, reikėjo nukasti dalį šlaito, jį sutvirtinti. O tvirtino iš aplinkinių laukais suvežtais dideliais akmenimis. Lurdas buvo baigtas 1937 metais. Marijos statulą ūkininkas buvo užsakęs pas Mažeikiuose gyvenantį meistrą. Vežė skulptūrą ne bent kaip, o su didele pagarba. Vežimą tempė geriausi juodbėriai žirgai. Statula buvo paguldyta iš virvių nupintame dėkle.

Iškilminga buvo ir lurdo šventinimo ceremonija, į kurią susirinko gausus būrys ne tik iš aplinkinių, bet ir tolimesnių vietovių. Mišias aukojo trys kunigai iš Aleksandrijos, Skuodo ir Mosėdžio.

Po metų prie lurdo buvo iškastas šulinys. Kapelionas Ignotas Jankauskas iš Prancūzijos Lurdo parvežė vandens ir jį supylė į šulinį, tuo suteikiant jam stebuklingų galių. Žinia apie Šarkės lurdo šulinio vandens šventumą netruko pasklisti po Lietuvą. Žmonės iš įvairių vietų važiuodavo prie Šarkės lurdo maldomis ir vandeniu gydyti ligas, visokius negalavimus ir bėdas.

Sako, kad ir dabar šis vanduo daro stebuklus, o lurdo dvasia stiprina žmogaus dvasią.

Genovaitė Paulikaitė

Rėmėjai UAB „Žemaičių virvės“