Loreta Šulgaitė-Kvietkauskienė: supratau, kad mano pašaukimas – kurti meną

Loreta Šulgaitė-Kvietkauskienė: supratau, kad mano pašaukimas – kurti meną

Kategorija:

Miestas:
Loreta Šulgaitė-Kvietkauskienė: supratau, kad mano pašaukimas – kurti meną
Dailės ir dizaino akademijoje Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre dirba profesionali dailininkė keramikė Loreta Šulgaitė-Kvietkauskienė. Nuo 1985 m. ji  dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose: Vokietijoje (Kiolne, Drezdene, Diuseldorfe), Latvijoje (Rygoje), Estijoje (Taline), Rusijoje (Peterburge). Dailininkė nuolatinė tarptautinių keramikos simpoziumų„Redukcija“, „Mes“ dalyvė. Vieną jos darbą įsigijo Lietuvos meno muziejus.
Profesionalios dailininkės keramikės meilė gyvenimui ir kūrybinė ugnis atsiskleidžia šioje charizmatiškoje asmenybėje daugeliu aspektų. Labai norėjosi pasigilinti į neeilinės dailininkės gyvenimo peripetijas.
 
Loreta, kur tavo, kaip menininkės, pradžia?
Užsikrėčiau meno virusu 4 – je  klasėje: jau tada žinojau, kad būsiu dailininkė – lankiau, būrelius, dailės meno mokyklą, savo mokykloje apipavidalindavau visus koridorius – buvau dešinioji dailės mokytojos ranka.Supratau, kad mano pašaukimas – kurti meną, kad būsiu dailininkė. Baigusi mokyklą įstojau į VDA keramikos specialybės studijas.
Kodėl pasirinkai tokią specialybę? Kodėl tave patraukė būtent keramika?
Studijavau sovietiniais laikais. Tuo metu vyravo nuomonė, kad skulptoriais gali būti tik vyrai. Keramiką dėstytojai rekomendavo kaip „moterišką“ specialybę. Mane sužavėjo molio plastika. Taip viskas ir  prasidėjo.
Kokį išskirtum patį didžiausią savo, kaip profesionalios dailininkės, pasiekimą?
Sunku pasakyti. (Susimąsto) Darstudijuodama VDA pradėjau dirbti „Jiesios“ keramikos gamykloje. Kūriau etalonus – mažus suvenyrus, kurie reprezentavo Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, jie buvo labai mėgstami kolekcionierių. Kai gamykla užsidarinėjo, mano sukurtų per 17 metų suvenyrųdidžiulė salė buvo pilna dėžių. Be to, esu nuolatinė tarptautinių keramikos simpoziumų dalyvė. Surengiau 6 autorines parodas, esu aktyvi projektų sumanytoja ir vykdytoja.
Kodėl pasukai sunkiu ir akmenuotu  pedagogo keliu prasidėjus Nepriklausomybei?
Mane pastūmėjo Vokietijoje Kiolpingo organizacijos finansuotas projektas, kuriuo metu dalyvavau įvairiose veiklose Vokietijoje. Grįžusi ieškojau darbo patalpų ir buvau priimta į dabartinę mokyklą kaip keramikos mokytoja. Čia likau iki šiol. Ir nesigailiu. Nes supratau, kad tai, ką sukuria mano mokiniai, ir yra didžiausias mano pasiekimas.
Kokie pedagoginiai pasiekimai tau labiausiai sušildo širdį?
Dailininkė Dalia Ivanauskaitė lankė pas mane keramikos kursus.Ji, mano mokinė, iš pirmo karto įstojo į VDA ( tuo metu patekti į Dailės akademiją buvo nepaprastai sunku, nes tai buvo prestižinė mokslo įstaiga). Dalia sėkmingai baigė, tapo pripažinta dailininke. Ir iki šiol mes esame kolegės, bendramintės, draugės.

Sakoma, kad geriausias tas pedagogas, kurį pralenkia jo mokiniai. Kaip patraukdavai vaikus mokytis keramikos?
Dirbdama su vaikais 10 metų organizavau bendras – savo ir mokinių - darbų parodas. Važinėjome su jomis po visą Lietuvą. Esame pelnę ne vieną prestižinį apdovanojimą. Juokavome, kad dirbame „šeimyninės rangos“ metodu, nes mano kursus lankė broliai ir seserys, vėliau ateidavo jų vaikai (juokiasi).Labai smagu prisiminti „Bendžių dinastiją“, niekada nepamiršiu, kaip mama Muleravičienė atvedė sūnus – 10 ir 11 metų Joną ir Roką. Su Jonu buvo tikra bėda – jis visiškai nieko nekalbėjo per pamokas, todėl mama tikėjosi, kad vaikas, lankydamas būrelį, sustiprins socialinius įgūdžius. Ir tikrai – molio terapija buvo veiksminga. Šiandien Jonas- tiksliųjų mokslų specialistas, o Rokas vadovauja didelei elektros tinklų įmonei.
Kas padėjo išlikti savimi sunkiais pereinamaisiais gyvenimo  laikotarpiais?
 Paveldėjau iš tėčio ypatingą gebėjimą – iš nieko sukurti tai, kas kitus stebina ir džiugina. O būdama optimiste užkrečiu šalia esančius gera nuotaika  įkvepia kūrybai kitus.Bet kurio gyvenimo laikotarpiu nenuleidau ranku - svajonė kurti meną pildėsi: visada visą laiką kūriau. Norėjau pralenkti pati save – maksimaliai ištobulinti savo įgūdžius ir man svarbiausia, kad kūryba būtų įdomi mokiniams.
Kaip nusakytum savo asmenybę keliais sakiniais?
Esu gamtos vaikas, mėgstu kišti rankas į žemę, mėgstu gaminti ir vaišinti visus, ypač gražiai paserviruodama stalą. Kuriu grožį aplink – visur ir visada. Man labai patinka mano pravardė „Kvietka“ (gėlė, rus.), nes esu Kvietkauskienė, o pasaulį matau kaip bekraštį meilės sodą, pilną žydinčių gėlių.
Kokie visų svarbiausi žmonės tavo gyvenime? Kas augino „Kvietką“?
Mane sukūrė tokią, kokia dabar esu, mano močiutė iš mamos pusės ir mano tėtis, visų galų meistras – plačios širdies žmogus. Močiutė labai lakios vaizduotės, loginio mąstymo ir auksinės kantrybės moteris. Su manimi elgdavosi kaip su sau lygia – ji buvo mano geriausia ir artimiausia draugė, patarėja.
Kokią skaudžiausią gyvenimo pamoką išmokai?
Šeima yra visa ko gyvenime pagrindas, didžiausia vertybė. Norint visą gyvenimą turėti stabilią šeimą, negalima „paleisti“ savo žmogaus: kas benutiktų - ir laimėje, ir nelaimėje - žūtbūt išlikti drauge.
 
Kalbino Rita Kaučikienė
 
 

Mano Krastas