Lietuva mini Sausio 13-ąją

Kategorija:

Miestas:
Lietuva mini Sausio 13-ąją
https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=1326193400859331&id=528262257319120&ref=bookmarks
Mintys, pasakytos šiandien Seime, iškilmingu posėdžiu minin Sausio 13-ąją ir šios dienos prasmę valstybės, tautos ir kiekvieno mūsų gyvenime.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis: nėra santvarkos, kuri galėtų suteikti daugiau, nei visuomenė grįsta laisve ir demokratija

ūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite,

Brangūs Laisvės gynėjai, žuvusiųjų už Laisvę artimieji, visi, kurie kovojote už Laisvę,

Gerbiamasis Ministre Pirmininke,

Prezidente Valdai Adamkau,

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai,

Vyriausybės ir Seimo nariai,

Laisvės premijos laureate Felicija Nijole Sadūnaite,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,

Garbūs svečiai,

Vakar degė laužai, rinkosi žmonės, dainavo, dalijosi arbata. Laužai užgeso. Prašvito. Prašvito ne visiems tą sausio 13-osios rytą. Tyla pagerbkime:

Loretą Asanavičiūtę,

Virginijų Druskį,

Darių Gerbutavičių,

Rolandą Jankauską,

Rimantą Juknevičių,

Alvydą Kanapinską,

Algimantą Petrą Kavoliuką,

Vytautą Koncevičių,

Vidą Maciulevičių,

Titą Masiulį,

Alvydą Matulką,

Apolinarą Juozą Povilaitį,

Igną Šimulionį,

Vytautą Vaitkų.

Ačiū.

Tie iš mūsų, kurie prisimena naktį prieš dvidešimt septynerius metus, prisimena agresiją ir nežinios kupiną laiką. Prisimename siaubą, prisimename taip pat ir viltį. Viltį atrasti laisvę, viltį būti laisviems. Tąnakt Lietuvos laisvę gynę žmonės – vyrai, moterys ir vaikai – buvo drąsūs ir ištikimi savo vertybėms. Buvo baimės, bet nebuvo savanaudiškumo. Tik dėl jų pasiaukojimo ir ryžto šiandien esame laisvi.

Tomis ilgomis ir šaltomis 1991-ųjų metų sausio naktimis ir dienomis Lietuva keitėsi, o sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, įsirėžė į Lietuvos istoriją visiems laikams. Tai buvo lūžio taškas – supratome, kad einame teisingu keliu – į Laisvę, į Nepriklausomą Lietuvą.

Dabar jau 28-ieji atkurtos nepriklausomybės metai, per kuriuos užauginome savo vaikus, o ir vaikų vaikai jau paaugo. Kartu užaugo ir demokratiška Lietuva. Dabar esame valstybė, kurią girdi Jungtinių Tautų, NATO, Europos Sąjungos valstybių šeimos. Jaučiame realų sąjungininkų palaikymą. Tokia Lietuva pasitinka šimtmetį – esame gerbiami gerbdami kitus.

Šiandien susiduriame su naujais iššūkiais. Veiksmai, priešiški Lietuvai yra kitokie. Sausio 13-ąją buvome atakuojami tankų ir automatų, kiek vėliau – naftos ir dujų vamzdžiais. Šiandien yra menkinama mūsų atmintis ir atakuojamos mūsų vertybės. Sausio 13-osios naktį Lietuvą gynėme tik savimi. Šiandien tai turime daryti su sąmoningumu ir išsilavinimu. Laisvės kovotojo dvasia privalo išlikti visada.

Alkis laisvei ir toliau turi sklisti ir pasiekti jau laisvoje žemėje gimusių ir į laisvą šalį atvykusių mūsų valstybės žmonių protus ir širdis. Nėra santvarkos, kuri galėtų suteikti daugiau, nei visuomenė grįsta laisve ir demokratija.

Buvome vieningi sausio 13-ąją –  būkime vieningi ir toliau kurdami Lietuvą.

Ačiū.

Arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus kalba

Jūsų Ekscelencijos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,

Garbūs Seimo ir Vyriausybės nariai, Užsienio šalių diplomatai, archivyskupai ir visi šios šventės dalyviai,

Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui buvo sukurta programa „Idėja Lietuvai“ ir pasiūlyta žmonėms siųsti savo pasiūlymus, idėjas, kurios galėtų pasitarnauti į antrąjį Nepriklausomos šimtmetį žengiančiai Lietuvai. Buvo gauta labai daug siūlymų nuo aukšto kalno supylimo Baltarusijos pasienyje iki vienalyčių santuokų įteisinimo.

Sausio 13-oji – tai diena, kai tūkstančius lietuvių suvienijo laisvės idėja, ir ji buvo tokia stipri, kad beginkliai žmonės galėjo stovėti prieš mirtį nešančius tankus.

Perskaičiau pasiūlytas idėjas, bet neradau nė vienos, už kurią jos autorius būtų pasiryžęs sumokėti nors nebūtinai gyvybės kainą. Dauguma idėjų – tai siūlymai, kaip sočiau gyventi ir naudotis neribojama laisve.

Sausio 13-ąją taip pat noriu pasidalinti idėja Lietuvai. Turėjome partizanų vadus: Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską. Savo laiku jie nesuabejojo ginti Lietuvą ir už ją mirti. Turėjome Lietuvos ministrus, nesutikusius kolaboruoti su okupacine valdžia ir atsidūrusius Vladimiro kalėjime. Turėjome vyskupus: Vincentą Borisevičių, Mečislovą Reinį, palaimintąjį Teofilių Matulionį, išstovėjusius didelių labai išbandymų akivaizdoje. Turėjome Petrą Plumpą, Vladą Lapienį, sesę Nijolę Sadūnaitę ir daugelį kitų, kurie už tiesos žodį, ginantį pavergto žmogaus teises, nesuabejojo prisiimti nelaisvės kryžiaus.

Lietuva bus gyva, jei turėsime žmonių, mąstančių ne tik apie sotų gyvenimą ir ne tik apie save. Iš kur ir kaip tokie žmonės atsiranda?

Yra keturios kolonos, į kurias saugiai gali remtis bet kuri laisva ir net nelaisva visuomenė. Tos kolonos – tai Dievas, Lietuva, šeima ir moralė. Visi aukščiau paminėti asmenys ir daugelis kitų, tame tarpe ir Sausio 13-ąją gynusieji Lietuvos laisvę, rėmėsi į šias keturias kolonas.

Šiandien man neramu, kad šias kolonas bandoma išjudinti, o kartais net griauti. Griauti vardan savaip suprastos laisvės. Kai kam atrodo, kad žmogus nebus visiškai laisvas, jei pripažins prigimtinę moralę, prigimtinę šeimą, jei jausis ne Europos, bet Lietuvos pilietis ir jei laikysis moralinių Dekalogo normų. Tokios rūšies liberalizmas bet kuriai tautai, tame tarpe ir Lietuvai yra ne mažiau pavojingas už priešo tankus, nes jis numarina žmogaus dvasią. O kai miršta žmogaus dvasia, tuomet miršta ir meilė Tėvynei; lieka tik meilė pinigui ir meilė sau pačiam.

Kviečiu visus Lietuvos žmones, kuriems ne vis tiek išsivaikščioja ar klesti Lietuva, budėti ir saugoti šias keturias kolonas: Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę. Jei šios kolonos bus tvirtos, tuomet būsime pajėgūs atsiliepti į visus dabarties iššūkius, tame tarpe ir į emigracijos iššūkį. Jei šių kolonų nepaisysime, tuomet visos gražios idėjos ir liks idėjomis be laukiamų vaisių.

Bažnyčia, giriama ar ujama, šias kolonas visuomet gynė ir gins, nes ji negali atsisakyti savo misijos atstovauti Tą, kuris save pavadino pasaulio Šviesa ir žemės Druska.

Sveikinu visus tautiečius su Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejumi. Visiems linkiu tarpusavio pagarbos ir meilės, kuri yra sveikos visuomenės cementas, ir tepadeda mums visiems Dievas nepavargti darant gera.

Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretoriaus arkivyskupo Polo Richardo Galagerio kalba

Gerbiama Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, garbūs valdžios atstovai, Seimo nariai, diplomatinio korpuso atstovai, ponios ir ponai!

 

Man didžiulė garbė būti čia su jumis ir iškilmingai minėti įvykius, kurie įvyko prieš 27 metus prie Lietuvos parlamento ir kitose Vilniaus vietose. Nuoširdžiai dėkoju parlamento Pirmininkui ir Pirmininko pavaduotojui už pakvietimą kreiptis į jus šį rytą. Man didžiulė garbė ir malonumas perduoti ir Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus šiltus linkėjimus, kuris dar kartą nori patikinti apie savo dvasinį glaudumą su lietuvių tauta ir jai siunčiamas maldas.

Šios dienos minėjimas į atmintį grąžina tuos įvykius, po kurių jūsų šalis atgavo nepriklausomybę. Mes ypač prisimename tuos 14 piliečių, kurie neteko savo gyvybių. Daug žmonių buvo sužeisti prie Vilniaus televizijos bokšto tuo metu, kai 1991 m. sausio 13 d. sovietų jėgos užpuolė jus. Kaip dauguma iš jūsų prisimenate, tuo metu Šventasis Sostas su dideliu susirūpinimu sekė situaciją Baltijos valstybėse. Tiesą sakant, likus vos dviem dienoms iki tų tragiškų įvykių, kuriuos šiandien minime, Jonas Paulius II nusiuntė telegramą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kurioje išreiškė savo solidarumą su lietuvių tauta ir išsakė viltį, kad teisingų sprendimų bus galima pasiekti dialogo būdu. Po to, kai Vilniuje žuvo žmonės, popiežius savo sekmadienio kalboje viešai išreiškė susirūpinimą ir patikino Lietuvos žmones, kad jis kentėjo ir meldėsi kartu su lietuvių tauta. Per ateinančius mėnesius įvairios šalys pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šventasis Sostas laikėsi laiko patikrintos politikos, kurios laikosi ir šiandien, nes niekada nepripažino jūsų šalies aneksijos ir per visus Lietuvos okupacijos metus Lietuvos diplomatinė tarnyba išlaikė savo legatą prie Šventojo Sosto.

Todėl 1991 m. rugpjūčio 29 d. tuometinis valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas parašė laišką Lietuvos Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui. Jis rašė, kad Šventasis Sostas džiaugiasi, kad jau daug valstybių pripažino Lietuvos suverenumą ir tokiu būdu buvo užbaigta ilgai trukusi jūsų šalies aneksija. Savo laiške kardinolas A. Sodanas taip pat pasakė, kad Šventajam Sostui malonu žinoti, kad šiuo metu yra naujos galimybės atkurti normalius santykius su Lietuva ir keistis diplomatiniais atstovais.

Žinote, mane visuomet labai jaudindavo tas faktas, kad kai jūsų atstovai būdavo priimami Vatikane, jie visuomet dėkodavo už tai, kad Šventasis Sostas niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. Jie taip pat minėdavo, koks svarbus buvo Vatikano radijas, kuris teikė paslaugas per lietuvių kalba transliuojamas laidas būtent tuo metu, kai Bažnyčios atstovai Lietuvoje dirbti nelabai galėjo. Nuo pat to laiko, kai 1991 metais atkūrėme savo diplomatinius santykius, santykiai tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos visuomet buvo draugiški. Vyko reguliarūs oficialūs vizitai, taip pat prisimenate ir nepamirštamą apaštališkojo Jono Pauliaus II kelionę į Lietuvą 1993 metais. Mūsų santykiai stiprėjo ir dėl Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto ir apaštališkojo nuncijato Vilniuje dedamų pastangų ir atsidavimo. Todėl norėčiau pasinaudoti galimybe ir išreikšti padėką visiems tiems, kurie prisidėjo šiame svarbiame darbe.

Šios dienos minėjimas skirtas švęsti laisvę. Prisimename laisvės gynėjus, kurių didelė dalis paaukojo patį didžiausią dalyką savo gyvenime, kad būtų išsaugota ši brangi dovana. Jie paskatino mus žvelgti ne vien tiktai į praeitį, bet ir į ateitį. Jie mums primena, kad mes privalome dirbti daug ir sunkiai, kad išsaugotume laisvę, ir užtikrintume, kad žmonės tinkamai naudotųsi savo laisve, kad galėtų gyventi oriai, siektų tiesos ir laikytųsi įstatymų. Tikroji laisvė nereiškia leidimo daryti tai, ko mes norime. Tikroji laisvė suteikia mums galimybę siekti gėrio ir gėrio ne vien tik pavieniams žmonėms, bet ir visai visuomenei. Šiandien, kai prisimename tuos, kurie kentėjo ir mirė laisvės vardan, dar kartą įsipareigokime saugoti šią dovaną ir užtikrinti, kad visi pažadai ir galimybės yra ištesimi. Dėkoju.

1990–1992 metų Latvijos Liaudies fronto pirmininko, Latvijos Respublikos Saeimos nario, Baltijos Asamblėjos Prezidiumo nario Romualdo Ražuko kalba

Aukštai gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji minėjimo dalyviai, kovų draugai, Lietuvos broliai ir seserys.

Mūsų valstybių, mūsų tautų likimai surišti ir 1991 metų sausio įvykiai dar kartą tampriai surišo mūsų likimus. Kiekvienas įvykis Vilniuje sąlygoja nutikimų grandinę Rygoje ir atvirkščiai.

To, ko mes dar nematėme, nesupratome tada, šiandien iš 27 metų laikotarpio distancijos, labai gerai matoma.

Sausiui mes ruošėmės Latvijos liaudies fronte jau nuo 1990 metų vasaros ir visą tamsųjį rudenį, kai buvo provokacijos, muitininkų užpuolimai, sprogimai kapinėse. Sausio 12 dieną, eiliniame mūsų Liaudies fronto dūmos posėdyje, atvykę Sąjūdžio tarybos nariai pakeitė visą darbotvarkę, papasakodami apie įtampą, kuri kilo Vilniuje, prie strategiškai svarbių objektų. Mes nutraukėme įprastą darbotvarkę, ir jau atvirai pradėjome kalbėti apie barikadas, kad reikės ginti Rygą. Pertraukoje surinkome visus mūsų Liaudies fronto skyrių koordinatorius ir padalinome strategiškai svarbius objektus, tarp mūsų rajonų, organizacijų, liaudies fronte ir pasakėme, reikia naktį budėti, nemiegoti, klausytis, kas vyksta Vilniuje.

Ir kada apie ketvirtą valandą įvyko tragedija Vilniuje, mes iš karto visiems Latvijos liaudies fronto nariams, atvirai, ir Latvijos radijo pirmoje programoje pranešėme: 14 valandą, po dešimties valandų visi turi būti Rygoje. Ir visa Latvija pajudėjo, pajudėjo todėl, kad Vilniuje žmonės išlaikė šitą užpuolimą.

Faktiškai, sausis Vilniuje padėjo mums pasiruošti, būti pasiruošusiems Rygos gynimui, kad mūsų priešai negalėtų mus netikėtai užpulti. Ir paskui jau sausio 20 dieną, kada kruvini įvykiai vyko Rygoje, prie mūsų Vidaus reikalų ministerijos ir visas pasaulis dar kartą pamatė, ko galima sulaukti iš Maskvos reakcijos, ir tai turbūt padėjo Lietuvai išlaikyti šitą reakcijos spaudimą.

Mes esame kartu, aš kalbėjau apie tokius tragiškus, labai svarbius įvykius. Bet mes esame kartu ir kasdienybėje, arčiau negu mums galėtų atrodyti. Ir čia turbūt būtų labai vietoje paminėti mūsų latvių XIX amžiaus pabaigos klasiko Jekabo Janševskio (Jēkabs Janševskis) žodžius. Jis aprašė, labai gražiai aprašė gyvenimą Lietuvos pasienyje, Latvijos pusėje. Gerbiamasis klasikas klausia, prašom pasakyti, ar jūs žinote, kuo skiriasi lietuvių elgeta nuo Latvių elgetos? Nežinote. Ir jis pat atsakė, niekuo daugiau, tik tuo, kad vienas eina iš Šiaulių, į kitas į Šiaulius. Dėkui. Būsime kartu.

Skautės Justinos Lukaševičiūtės kalba

Jūsų Ekscelencija Dalia Grybauskaite, Prezidente broli Valdai Adamkau, Prezidente Landsbergi, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji parlamentarai, gerbiamieji Laisvės kovotojai ir, svarbiausia, mano broliai ir sesės, lietuviai ir už Lietuvą kovoję.

Man yra didelė garbė stovėti čia ir šioje tribūnoje galėti dėkoti jums už tai, kad galiu stovėti laisvoje Lietuvoje ir kalbėtis su jumis. Kaip mane pristatė, esu skautė. Sausio įvykių metu dar net nebuvau gimusi, tad kalbėti šioje salėje visų pirma nėra mano nuopelnas ir mano darbai. Galiu stovėti čia, priešais jus, pirmiausia dėl jūsų, kurie kovojote už mūsų laisvę, už mano tėvynę. Taip pat dėl judėjimo, dėl skautų, kurie užaugino mane ir suformavo mane kaip asmenybę, mano vertybes ir mano tradicijas.

Esu naujosios kartos atstovė, negaliu dalytis istorijomis apie tai, kaip vyko įvykiai, kaip stovėjau prie laužo ar kažką dariau. Tačiau augau judėjime, kuris pirmiausia išmokė mane, kad laisvė, tėvynė ir Lietuva pirmiausia yra duotybė. Ir niekada negalima priimti jos kaip savaime suprantamo dalyko. Augau su šūkiu ir svarbiausia pavyzdžiu: tarnauti Dievui, tėvynei, artimui. Ir kiekvieną dieną stengtis, kad pasaulis ir mano šalis liktų gražesnė po manęs.

Mano broliai ir sesės skautai buvo mano herojai, užaugino mane, kurie stovėjo kartu su jumis, ir kovojo už laisvę, už mano Lietuvą. Vėliau kiekvieną dieną savanoriškai jie skyrė laiką, kad užaugintų mane, kad šiandien aš žinočiau, suprasčiau ir vertinčiau istoriją, įvykius, darbus ir žmones, dėl kurių šiandien galiu būti čia ir galėčiau jiems dėkoti.

Noriu su jumis trumpai pasidalyti istorija apie skautus, skautų vertybes ir tai, ką mes nuveikėme tuo metu, kai mūsų reikėjo Lietuvai. Per 1991 metų įvykius skautai jungėsi į vienetus ir visoje Lietuvoje stengėsi būti naudingi, kovoti už mūsų šalį. Aš augau su daugybe istorijų, su įvykiais, kas vyko Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir visoje Lietuvoje. Broliai ir sesės, kurie tapo mano herojais, kiekvieną dieną man primindavo, kad tai mano pareiga ir mano teisė ginti ir saugoti šią laisvę. Tačiau šiandien aš noriu pasidalyti istorija, kuri atkeliavo iš Klaipėdos iš brolio Aidėno. Jis man dar vaikui pasakojo, kaip per 1990–1991 metų įvykius vaikai pagal skautišką idėją žaisdami žaidimą (kas jiems atrodė, kaip žaidimas) dieną naktį bėgdavo žaisti prie kareivinių, jie lipdavo ant kalvų, į medžius, slėpdavosi grioviuose, kaip vaikai, linksmais veidais bėgdavo prie karininkų ir klausdavo regis vaikiškų klausimų, o iš tiesų bandė įsiminti detales, žiūrėti, kas vyksta, kas atvyksta, kas išvyksta, kiek žmonių yra. O visą surinktą informaciją, kiekvieną detalę, kiekvieną žvilgsnį perduodavo savo broliams, sesėms, tėvams, vyresniems, kurie galėjo jungtis į kovą ir saugoti valstybę savo kūnu ir dvasia. Tokiu paprastu žaidimu jie kiekvienas stengėsi ir prisiminę skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Beideno–Pauelio (Robert Baden–Powell) mintis, kad kovoti už laisvę, už gražesnį rytojų ir taiką, gali ir turi kiekvienas, mažas ir didelis, pagal savo galimybes.

Ši idėja kilo dar XIX amžiuje, kai R. Beidenas-Pauelis kovojo Afrikoje, tačiau, kai žiūriu į brolius ir seses skautus, į skautijos ir Lietuvos istoriją, negaliu pamiršti, kad vertybės, kurios atsirado prieš kelis amžius, svarbios tokios kaip tėvynės meilė, meilė savo tėvynei, kaip laisvė, keičiantis laikams, keičiantis įpročiams, žmonėms, jaunimui, niekur nedingsta ir išlieka kertinės.

Didžiuojuosi būdama skautu. Taip pat prisimenu, kad būdama skaute ir duodama įžadus, priėmiau kitų brolių ir sesių iškovotą ir perduotą man atsakomybę, saugoti laisvę, kovoti už ją ir kiekvieną dieną daryti pasaulį bent šiek tiek šviesesnį, bent šiek tiek geresnį. Džiaugiuosi, kad galiu savo jėgomis perduoti tai, ką man perdavė kiti, tai, ką perdavėte jūs jaunajai kartai, kad galiu jiems pasakoti apie tai, kas yra laisvė, kodėl yra svarbu kiekvieną dieną priminti jiems, kad tai yra mūsų teisė, pareiga, bet svarbiausia – šventė kovoti ir džiaugtis laisve.

 Tik atsikūrus Lietuvai ir skautų judėjimui Lietuvoje, skautus lankė pasaulio atstovai skautai. Tuo metu skautas Žakas, sveikindamas skautus sakė, kad laisvė ir mūsų tradicijos kovoti už ją yra kaip skautiškas laužas. Tam, kad ji pereitų iš kartos į kartą, kad liktų amžinai, mes turime imti ugnį ir dalytis ja, o pelenus palikti istorijai. Vertinti, saugoti, tačiau dalytis ugnimi.

Tad šiandien dėkoju jums – savo broliams ir sesėms, žmonėms, kurie stovėjo tenai, žmonėms, kurie nepamiršta ir kasdien ateina, kiekvienais metais stovi prie laužų ir primena kiekvienam. Ačiū jums, kad atnešėte, išsaugojote ir perdavėte mums – jaunajai kartai šią laisvę, kad galėtume ją saugoti, ugdyti, puoselėti ir dalytis lyg amžinąją ugnį, amžinąją laisvę. Ačiū jums.

Seimo narės, Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba

Gerbiamieji susirinkę, miela Nijole,

jei reikėtų apibūdinti, kas tai yra laisvė ar būti laisvu, kiekvienas sudėliotume skirtingus žodžius ar jų junginius. Bet kiekvienas turime jausmą, ar racionalų paaiškinimą – kas tai yra. Man laisvė yra drąsa. Kai nieko nebijai, sakai, ką galvoji, renkiesi pagal savo įsitikinimus ir nesibaimini, kad kažkas tave galbūt išjuoks ar smarkiai sukritikuos. Kalbu ne apie buką drąsą, bet tokią, kuri leidžia kurti nuostabius dalykus, atskleisti savo kūrybiškumą, sumanymus, kuri padeda gerbti aplinkinius ir idėjas paverčia realybe.

Galime apibūdinti būsenas, reiškinius, galime apibūdinti ir žmones. Daugybę jų sutinkame ir turime apie juos nuomonę. Nėra tobulų, bet kiekvienas turi kažką gražaus, kažką ypatingo ir įdomaus. Tačiau yra tokių žmonių, kuriems yra duota truputį daugiau. Tai žmonės, turintys misiją – keisti, įkvėpti aplinkui esančius, nepasiduoti, užstoti silpnesnius, sugalvoti drąsias idėjas.

Pagalvojus apie Nijolę Sadūnaitę, galėčiau ją apibūdinti dviem žodžiais – kalnų upokšnis. Greita, veržli ir guvi. Linksma ir šviesi, lyg to upokšnio purslai saulėje tviskantys.

Sese Nijole, man gera šiandien kreiptis į Jus. Šiandien šitoje salėje yra Jūsų vaikystės draugai, kurie pamena Jus kaip pramuštgalvišką ir nenustygstantį vietoje vaiką. Prisimena, kaip drauge kurdavote pasakas, kuriose visada laimėdavo teisybė, meilė ir tikėjimas.

Šioje salėje yra ir Jūsų bendražygiai, su kuriais 17 metų bendrai leidote Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, ją platinote Lietuvoje ir už jos ribų. Šio darbo dėka pasaulis sužinojo apie tikinčiųjų persekiojimus, represijas, kurias vykdė Sovietų Sąjunga. 1971-aisiais Jūs sugebėjote perduoti užsienio diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė 17 tūkst. žmonių, kuris buvo perduotas plačiajam pasauliui. Esu tikra, kad jaunajai kartai būtų be galo įdomu išgirsti Jūsų pasakojimus, kaip slapta gabendavote Katalikų kroniką, kaip keisdavote išvaizdą ir apgaudavote Jus persekiojusius KGB asmenis.

Nežinau, ar čia yra tų, su kuriais tuo pačiu metu KGB sprendimu Jūs kalėjote Vilniuje ar tremtyje Sibiro lageriuose. Žinau, kad čia yra nemažai žmonių, patyrusių sovietines represijas – tiek okupacijos pirmais dešimtmečiais, tiek, savaime suprantama, Sausio 13-ąją. Jūsų visų kova yra bendra jungtis. Savo teismo dieną Nijolė Sadūnaitė vadino laimingiausia diena, ji sakė „esu teisiama už Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri kovoja su fizine ir dvasine tironija. Tai reiškia, kad esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms“

Šioje salėje neabejotinai yra tų, kurie prisimena Jus iš pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987-aisiais. Ten buvo ir mano senelis Marijonas Morkūnas. Su bendraminčiais nusprendėte paminėti ir pagerbti Molotovo-Ribentropo pakto aukas, planavote tylų protestą. Tačiau jis neliko tyliu, jis tapo įkvėpimu ir padrąsinimu daugybei žmonių. Jūsų kalba ir pirmąsyk viešai sugiedota Tautiška giesmė neabejotinai tapo impulsu vėlesniems, kur kas gausesniems mitingams, kuriuose jau kiekvienas galėjome garsiai tarti – Lietuva ir laisvė.

Sese Nijole, neabejotinai Jūsų veikla priartino Lietuvą prie nepriklausomybės. Jūsų susitikimai su tuomečiu JAV Prezidentu Ronaldu Reaganu ar Popiežiumi Jonu Pauliumi II pagarsino mūsų Valstybės vardą, istoriją ir kovą. Jums rūpėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos pavergtosios tautos, iš kurių buvo atimta teisė išpažinti savo tikėjimą, kur buvo užgniaužta laisvė.

Jums visada rūpėjo silpnesnis, stokojantis, nuskriaustas. Jūs dalinotės geru kalėdama lageryje, Jūs kvietėte žmones dalintis su kitais Atgimimo metais, atkuriant organizaciją „Caritas“.

Galvoju, koks buvo Jūsų pagrindinis ginklas, kovojant su blogiu ir abejingumu. Matyt, turite jų bent keletą.

TIKĖJIMAS. Įskiepytas Tėvų, nešiotas širdyje ir tapęs varikliu Jūsų veiklai. Tapdama vienuole Jūs pasirinkote tarnystę Dievui, taip pat ir laisvės idealams bei žmogaus teisėms.

MEILĖ. Jūs mylite savo artimą, Jūs mylite net ir paklydusįjį, net ir tą, kuris Jus kankino, nuodijo,  kuris atnešė daug skausmo. Jūs esate sakiusi, kad „baimė net ir mažuose dalykuose yra išdavystės pradžia. Verta bijoti tik vieno, kad pritrūks meilės širdyje ir nepadarysime visko, ką galime, idant padėtume kitiems“.

ŠYPSENA. Yra toks pasakymas „apsiginkluoti šypsena“. Rodos, gal ir banalokas, bet iš tikrųjų labai taiklus. Ypač Jūsų atveju, kuomet savo puikiu humoro jausmu iš vėžių išmušdavot net ir KGB pareigūnus. Aš Jus ir dabar matau besišypsančią, energingą, spindinčiomis akimis. Matau Jus iškėlusią pergalės ženklą.

Laisvės grožis yra tame, kad gali išsakyti savo nuomonę, kad gali paklausti nebūtinai patogių klausimų, laisvės grožis ir tame, kad ji mums leidžia kurti skaidresnę bei teisingesnę Valstybę.

Jūs esate sakius, kad „nesuprantu tų, kurie sako: ne dėl tokios Lietuvos kovojome. Aš galiu pasakyti, kad kovojome būtent dėl tokios. <...>. Mes darėme, ką galėjome ir šiandien tereikia, kad visi darytų, ką gali. Tada gražės Lietuva“.

Manau, šiuos Jūsų žodžius galėtume priimti kaip palinkėjimą, o gal ir kaip įpareigojimą.

Ačiū Jums, sese Nijole, kad esate laisvas, sraunus kalnų upokšnis. Gal net ne nuo kalno tekantis, o dažnai ir į kalną.

Laisvės premija Jums už tai, kad nebijojote, už drąsą ir Lietuvos meilę. Užtai, kokią Lietuvą turime ir kuriame kasdien. Užtai, kad tikėjote ir tikite, kad Lietuva gražės, ir už tai, kad Jūs už TOKIĄ Lietuvą kovojote. Gal kol kas ne visai netobulą, bet savą ir Nepriklausomą.

www.lrs.lt

Taip Sausio 13-ąją paminėjo Mažeikių rajono Užlieknės pagrindinės mokyklos moksleiviai ir pedagogai.
https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=1326193400859331&id=528262257319120&ref=bookmarks


Mano Krastas