Kol dega ir dainuoja širdys…

Jau šalnos pakando jurginų žiedus ir nuauksino medžių lapus. Pūstelėjus vėjui jie atitrūksta ir. lengvai, tarsi, panirdami į savo svajones, leidžiasi mums po kojomis. Ir tada širdis atsiveria poezijai, atskleidžiančiai mūsų meilę, mūsų skausmą, mūsų lūkesčius. Apie poeziją su Skuodo rajono literatų klubo „Nojus“ pirmininke Gražina Daukantienė kalbasi www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė.

–Gražina, kada į pačios gyvenimą atėjo poezija ir ką ji tau reiškia?

–Vaikystėje. Gal kokioje trečioje klasėje mokiausi, kai sukūriau pirmąjį eilėraštį. Rašiau apie pavasarį. Prisimenu, rašiau apie ežiukus. „pus-pus-pus ežiukas marma. Ei, barsukai, ei kaimyne,- šūkauja ežys pušyne.- Laikas keltis, kaimynėli, jau čia pat pavasarėlis“. Iki šiol tą eilėraštuką prisimenu.

–Gražu. O gal pameni tą situaciją, kuri paskatino parašyti tą eilėraštį.

–Nežinau, manau, kad genuose yra kažkokia gyslelė. Neprisimenu, kokia tada buvo situacija. Net neprisimenu, kaip aš tą eilėraštį parašiau. Žinau, tik, kad iš pradžių jo niekam nerodžiau. Paskui parodžiau jį savo mokytojai. Mokytoja perskaitė ir sako: „Tą eilėraštį reikia nusiųsti į „Genį“. Mano vaikystėje buvo toks vaikams skirtas žurnalas. Išsiunčiau. Ir išspausdino. Vėliau mano eilėraštukus spausdino laikraštis „Lietuvos pionierius“. Ir „Moksleivio“ žurnalas spausdino, bet iš redakcijos gavau ir ilgą poetės Onės Baliukonytės laišką, kuriame buvo įvairiausių pastebėjimų, bet nebuvo viskas nuneigta. Man  jos patarimai buvo labai naudingi. Taip po truputėlį ir pradėjau kurti. Tačiau į didelius vandenys taip ir neišplaukiau.

–O ar pati nori į tuos didelius vandenys išplaukti, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių noro?

–Ne, tokio noro neturiu. Man užtenka to, ką turiu. Esu išleidusi ir savo poezijos knygelę.  Tai mano kolegų – Skuodo rajono viešosios bibliotekos darbuotojų dovana mano keturiasdešimtmečio proga. Tai pati geriausia mano gyvenime dovana. Knygelė pavadinta „Rudenės laimės pėdsakais“

–Tai pačiai ruduo labai svarbus kūrybai?

–Ruduo man anksčiau labai daug reiškė.Gal todėl, kad pati esu rudenį gimusi? Bet dabar aš jo nebemėgstu. Man šis metų laikas primena skaudų šeimos įvykį.

Tačiau, žinote, daugiau nenoriu leisti poezijos knygelių. Ir priežastis viena – dabar poeziją nedaug kas skaito.

–Tačiau kiekviena knyga, kiekvienas eilėraštis turi savo skaitytoją?

–Aš tikiu, kad turėčiau turėti savo skaitytoją. Ir aš jį turiu. Mano knygelę ne vienas žmogus yra perskaitęs. Juk yra bendraminčių, yra literatų. Ir jie tikrai domisi mano kūryba. Tik leisti knygas nėra mano gyvenimo tikslas. Net turėdama pinigų knygai išleisti, nežinau, ar tai daryčiau. Nebent vaikams.

Be to, dabar aš labai mažai berašau, o kai rašau, rašau tik sau. Kai ką paskaitau klubo nariams. Juk būdama klubo pirmininke negaliu taip nieko naujo neparodyti. Tačiau tai sudaro labai mažą dalelytę. Šiemet, Skuodo rajono viešoji biblioteka paskelbė konkursą, skirtą Tarmių metams. Tam konkursui pateikiau porą žemaitiškų eilėraščių.

–Kodėl nenori rodyti poezijos?

–Kad pastaruoju metu apskritai dalis žmonių sunkiai atsiskleidžia. Kad ir Lenkimai. Čia gyvena nemažai kuriančių žmonių, tačiau ne visi sutinka paskaityti savo kūrybą viešai. Gal taip yra, kad poeziją gimdo jausmai: džiaugsmas ir skausmas. O gal tai lemia tikslas. Žmonės neturi tikslo pasireikšti visuomenėje. Kūryba jiems yra tik saviraiškos priemonė. Kai prašai paskaityti, kai kurie atsako: aš rašau tik sau. Visi žmonės skirtingi.

–Toks pasakymas yra tik priedanga, už kurios slypi gal baimė, gal nepasitikėjimas?

–Galbūt žmogus ir pagalvoja: ką aš čia savo nesąmones kitiems skaitysiu, nors, kai paskaitai, tie jo eilėraščiai – visai ne nesąmonės.

–O gal čia įtakos turi suformuota nuostata, kad dabar poezija niekam nėra įdomi, ką ir pati pasakei?

–Aš nesakau, kad poezija niekam nereikalinga, bet ji tapo kameriniu žanru. Tačiau mes ir dirbame tiems žmonėms, kuriems poezija reikalinga.

–Tai ką „Nojaus“ klubas veikiate?

–Buvo laikas, kai rengdavome projektus ir juos įgyvendindavome. Esame įgyvendinę keturis ar penkis projektus, skirtus rudeniniams poezijos skaitymams. Tai buvo renginių ciklas. Renginiai vykdavo visame rajone, bibliotekose. Kaip ten bebūtų, veiklai pinigai reikalingi, bet ir be jų, esant norui, daug ką galime nuveikti. Ir darome.Bendradarbiaujame su Skuodo rajono viešąja biblioteka, jų renginiuose skaitome savo kūrybą. Mūsų veiklas labai palaiko Skuodo rajono viešosios bibliotekos direktorius. Rengiame poezijos pavasarius. Pagal poreikį renkamės ir savo aplinkoje. Skuodo bibliotekoje turime savo erdvę. Kartu atšvenčiame šventes, pasveikiname draugus su gimtadieniais, paskaitome savo kūrybą. Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų aptarime metų veiklą, numatome darbus ateinantiems metams. Pastaruoju metu kai kuriuos susitikimus rengiame klubo narių sodybose.

Draugaujame ir su kitų rajonų literatų klubais: Gargždų „Potekste“, Plungės „Vingiorykšte“. Jau sena draugystė sieja su Mažeikių literatais.

 Turėsime ar ne finansavimą, mes važinėsime  po kaimus, skaitysime poeziją.

Mūsų klubo išskirtinumas – žemaitiškumas. Ir aš pati laikas nuo laiko sumanau žemaitiškai parašyti. Klube turime labai daug įvairių žmonių.

–Kuo svarbi žmogui poezija?

–Rašančiam – tai saviraiškos ar net gyvenimo būdas. Skaitančiam – lengvas atitrūkimas nuo kasdienybės ir žvilgsnis į pasaulį kuriančio žmogaus akimis. Ir jei tavęs klauso, ir matai susidomėjusį žvilgsnį, vadinasi, rašai ne be reikalo, reiškia reikia tos poezijos.