Kodėl vis dar einame į mitingus prieš karą?..

„Įsivaizduoji, tik dabar, kai pradėjo tiek daug kalbėti apie patyčias, supratau, kad pati vaikystėje jas patyriau. Ir patyriau jas iš labai artimų žmonių“, − prasitarė ne vieną dešimtmetį pedagoge dirbanti bičiulė. Psichologų teigimu, apie 60 proc. vaikų patiria patyčias. Kovai su patyčiomis kuriamos prevencinės programos, organizuojami renginiai, tik kol kas iš tų medžių vaisių dar neraškome. Kodėl? Apie patyčias, jų įtaką žmogaus evoliucijai kalbamės su saviugdos treneriu Jevgenijum Černyš.
Jevgenijau, nors patyčių būta visais laikais, bet susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu jos itin sustiprėjo. Kodėl?
Žmogaus prigimtis yra kuo labiau sumažinti savo energijos praradimus. Kitaip sakant, kol yra maisto ir šilta, sėdėti oloje ir nieko nedaryti. Tai yra natūralus žmogaus išgyvenimo instinktas. Tad, kaip pabrėžia psichologai, žmonės į problemą reaguoja trim būdais. Pirmas būdas – žmogus sustingsta ir nieko nedaro. Antras būdas –bėga. Trečias būdas – puola. Ir taip mes reaguojame į viską. Todėl vaikai, jų tėvai, močiutės ir seneliai, jei yra galimybė kažką apkaltinti, visada tai stengiasi padaryti. Kadangi žiniasklaida, televizija išpūtė patyčių burbulą, visi apsidžiaugė, kad pagaliau aiškūs kaltininkai ir patiems nieko nedaryti: tegul kiti daro ir keičiasi. O tai reiškia, kad kitus kaltinantis žmogus pasirenka būti silpnu, gležnu, pažeidžiamu, taip sutaupydamas savo energiją. Taigi visada bus kam tyčiotis ir iš ko tyčiotis. Tarkime, jei penktokas tyčiojasi iš antroko, tai iš penktoko gali tyčiotis septintokas, iš septintoko – devintokas, iš devintoko – dvyliktokas, iš dvyliktoko – studentas, iš studento – koks nors stiprus jaunuolis, iš stipraus jaunuolio – imtynininkas, iš imtynininko – boksininkas, iš boksininko – policininkas, iš policininko – valdininkas ir taip toliau. Štai prie ko veda patyčios. Jos gali atvesti iki susipriešinimo, iki konflikto, karo, prievartos, tiksliau pasakius iki ten, kur problema nesisprendžia.
Problema turi būti sprendžiama ten, kur ji atsirado. Šiuo atveju – silpnas ir nemokantis apsiginti žmogus. Ir nėra gerai, kai vaikai neruošiami gyventi pasaulyje. Pasaulis nėra nei malonus, nei nemalonus, nei gražus, nei negražus. Pasaulis yra realus, kuriame gali nukentėti, būti sužeistas, kur tave gali ir įsimylėti, nudžiuginti, bet gali ir apšmeižti, pažeminti. Pasaulyje atsitinka įvairių dalykų ir tam vaikus reikia ruošti. Kai vaikas ginamas, o ne mokinamas, auginame silpną žmogų. Juk vaikas per bokso treniruotę gavęs smūgį į veidą iš stipresnio varžovo, nebėga skųstis, kad iš jo tyčiojasi. Jis atskelia ir toliau kaunasi, kol netampa lygiu savo priešininkui, o vėliau ir pranašesniu.
O tai kaip vaiko formavimuisi atsiliepia kiekvienais metais ir kiekvienoje mokykloje rengiama savaitė be patyčių?
Motina Teresė sakė: „Aš niekada neisiu į mitingą prieš karą, jei vyks mitingas už taiką.“  Kai einama prieš, nesvarbu, prieš kitokią seksualinę orientacija, pažiūras, priklausomybes, yra karas. Reikia eiti, pavyzdžiui, už šeimos gerovę, už pagalbą mažesniems. Ir jei būtų kviečiama draugiškai pragyventi savaitę, rūpintis mažesniais, o už tai visai mokyklai būtų dovanojama kelionė į Disneilenda, tokios akcijos rezultatai būtų visai kitokie ir patyčių nebebūtų. Tačiau jau pačiu renginio pavadinimu  kviečiama kariauti, visą dėmesį, o tuo pačiu ir energiją, nukreipiant į problemą, nuo ko ji tik auga ir didėja.
Tad ar nevertėtų paskelbti savaitę šypsenų, savaitę draugystės, savaitę rūpinimosi mažesniu? Taip būtų sukuriama alternatyva problemai. O jei bus orientuojamasi į problemą, bus kuriamas konfliktas, kuriame pralaimi visi.
Kad ir kaip bebūtų liūdna, pirmosios patyčios dažniausiai prasideda šeimoje, tad pastaruoju metu mieste pasirodė plakatai, kuriuose atsiranda palyginimas, pavyzdžiui, mama, aš ne buka, aš svajotoja. Kaip vertini šį patyčių mažinimo kelią?
Kaip žmogui suprasti, ar jis daro gerai? Jis turi palyginti. Tarkime, pasistačiau namą ir sakau: jis labai gražus. Pasižiūriu į kitus namus ir pamatau, kad ,lyginant su jais, jis baisus arba žymiai gražesnis. Lyginti reikia. Taigi mieste esantys plakatai suteikia alternatyvą ir tai yra labai gerai, kol žmonės susivoks, kad reikia fokusuotis į pozityvą: kūrybiškumą, mokymąsi, ugdymąsi, asmeninį tobulėjimą, naudą žmonėms, gerus dalykus. Kai žmogus orientuojasi į pozityvą, lyginimas nebereikalingas, bet iš pradžių – tai geras sprendimas. Atsakykite, vienas plaukas – daug ar mažai? Žiūrint, kur: jei ant galvos – mažai, jei sriuboje – daug. Taigi tobulėjant palyginimas reikalingas. Tik nereikėtų visur ir viską lyginti, nes tada vėl atsirastų prielaida konfliktui. Lyginti reikia ten, kur norime kažką išmatuoti.
Trumpam grįžkime prie akcijos „Savaitė be patyčių“. Įdomiausia, kad tai nacionalinio lygmens akcija, po kurios mokyklos surašo ir nuotraukomis iliustruoja per ją nuveiktus darbus, suorganizuotus renginius, kuri turėtų mažinti patyčias.  Cituoju vienoje interneto svetainėje pateiktą ataskaitą apie „Veiksmo savaitę be patyčių 2017“ Praūžusioje aštuntojoje „Veiksmo savaitėje BE PATYČIŲ“ šiemet dalyvavo daugiau nei 1200 ugdymo įstaigų iš visos Lietuvos, savo veiklomis prisidėjo trys dešimtys partnerių, rėmėjų ir palaikančių organizacijų, kurdami plakatus ir dainas parodyti nepritarimą patyčioms kvietė per 350 įvairaus amžiaus kūrybingų mokinių. Tiesa, ataskaitose nėra skaičių, kiek ūgtelėjo patyčių skaičius per tą savaitę, apie ką privačiuose pokalbiuose užsimena ne vienas pedagogas, bet renginiai ir jų skaičius pateikiamas lyg pasiektas rezultatas. Kaip tai reikėtų vertinti?
Tai akivaizdus įrodymas, kad orientavimasis į problemą atveda iki to, kad tose problemose ir gyvename. Jei mes stengsimės išsiaiškinti, kas vagia, o ne kas kuria ir dirba, mes tik vagis ir vagystes ir surasime. Jei mes vertinsime dešimt žmonių, kuris iš jų blogiausias, visada iš to dešimtuko surasime tą, kuris mūsų supratimu blogiausias. Jei tą asmenį kažkur išsiųsime, blogiausias bus devintas. Jei ir jį pašalinsime, blogiausias bus aštuntas. Ir taip toliau, kol liks vienas ir tas pats blogas. Taigi lygindami kažką su kažkuo,  išsiaiškinsime, kad visi dešimt žmonių yra blogi. Tad reikia ne ieškoti blogio, ne į jį orientuotis, bet pasiūlyti kažką kitą. Galima sakyti, kad rūkymas kenkia sveiktai ir todėl negalima rūkyti, bet kas siūloma vietoj rūkymo? Raginama atsisakyti alkoholio, bet kas vietoj jo? Gal vietoj rūkymo ar alkoholio verta padovanoti abonementą į baseiną ar sporto salę? O dabar raginama kažko atsisakyti, mainais nieko neduodant. Tai jau yra prievarta. Daryk taip, kaip mes norime, o štai tą daryti draudžiame, to nedaryk… Kai iš žmogaus kažkas atimama nieko neduodant, jis paprasčiausiai su tuo nesutinka. Pabandykite iš vaiko atimti žaisliuką. Tik duodami kitą žaisliuką, galėsite atimti aną. Ir tai ne egoizmas. Tai žmogiška prigimtis. Jei žmogui vietoj kažko blogo pasiūlysime gerą, jis sutiks. Juk jei iš alkoholiko atimsime butelį, jam tai atrodys didžiausias blogis. Jei atėmę kažką duosime, žinoma, ne kitą butelį, jis, nors ir ne iš karto, bet supras, kad tai yra geriau.
Garantuoju, jei atėję į mokyklą pasakytumėte: vaikai, jei šią savaitę niekas iš nieko nesityčios, visa mokykla važiuos į disneilendą, ta savaitė būtų ramiausia per visą mokyklos istoriją. Tačiau tą pažadą būtina išpildyti. Tada įvyktų tolygūs manai, o ne prievarta, nes visos akcijos prieš patyčias yra taip pat prievarta. Tai taip akivaizdu. Verskime kitus nesityčioti?.. Į ką tai panašu?
Ką patartumei tėvams, kurių vaikai patiria patyčias?
Prisiimti atsakomybę už save ir savo vaikus, už mokyklos ir vaiko aplinkos pasirinkimą, už vaiko ugdymą, stiprinimą ir vertybių skatinimą, vaiko poreikių supratimą. Tačiau dažniausiai to daryti nenorime, permetame atsakomybę mokykloms, pedagogams, o kai kažkas atsitinka, kaltiname visą pasaulį.
Jevgenijau, mes kiekvienas savyje turime tam tikrus magnetukus, kuriais pritraukiame mums malonus ir nemalonius, bet mūsų tobulėjimui reikalingus žmones. Ar nėra taip, kad vaikui, iš kurio tyčiojasi mokykloje, tą magnetuką jau yra tėvai suformavę. Patirdamas patyčias iš tėvų, jis bijo, kad jų nepatirtų ir iš kitų ir ta savo baime būtent patyčias ir pritraukia?
Man tenka dirbti su įvairiomis šeimomis ir dažniausiai pastebiu, kad kuklių vaikų būna kuklūs tėvai. Kuklumas nėra blogybė. Tiesiog tie žmonės šiek tiek bijo gyvenimo. Jie negali patys apsiginti, todėl labai dažnai kaltina kitus. Jie savyje neugdo drąsos. Drąsos neugdė jiems jų tėvai, o jie  drąsos neugdo savo vaikuose.
Kitas variantas – patyčias neretai patiria labai diktatoriškų, nejautrių ir labai kategoriškų tėvų vaikai. Kaip taisyklė, jie iš vaiko labai daug reikalauja. Vaikas neatlaiko jam keliamų reikalavimų, jaučia nuolatinį stresą, priespaudą. Jis nemokomas būti lygiu šeimos nariu. Vaikas juk yra lygiavertis šeimos narys, tik jis mažas, deja, tokiems tėvams vaikas yra mažas, kvailas, nieko neišmanantis, kai užaugs, tada ir galės aiškinti. Tai yra tėvų klaida, gal net nesuvokiant, kad daug kas prasideda šeimoje.
Todėl visiems reikėtų suprasti, kad dėl mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo nėra niekas kaltas. Tai nėra lengva priimti, nes mes taip auginti, tokia aplinka mus iki šiol supa, kai beveik visa visuomenė vienas kitą kaltina: darbuotojai darbdavius, darbdaviai – darbuotojus, politikus ir taip visa kaltinimų eilė. Pirmą žingsnį reikia žengti patiems ir tada suprasite, iš ko susidaro gyvenimas. Antras žingsnis – tai rezultatas. O rezultatas yra ta realybė, kurią turime. Jei rezultatas netenkina, keiskite savo požiūrį, emocijas, suvokimą, ieškokite sprendimų.
 
Kalbėjosi Genovaitė Paulikaitė