Kodėl aplinka, kurioje gyvename, agresyvi ir ką daryti, kad pyktį pakeistų geranoriškumas

Kategorija:

Miestas:
Kodėl aplinka, kurioje gyvename, agresyvi ir ką daryti, kad pyktį pakeistų geranoriškumas
Kalbantis su žmonėmis, labai dažnai galima išgirsti, kad aplink mus labai daug pykčio, agresijos, kad Lietuvoje labai trūksta geranoriškumo ir vienas kito supratimo? Kodėl kitą smerkiame ne norėdami jam padėti, bet siekdami save išaukštinti? Ką daryti, kad būtume laimingesni ir  kad mūsų gyvenimas būtų geresnis.  Apie tai kalbamės su saviugdos treneriu, knygų autoriumi Jevgenijumi Černyš.
 
Tai kas tada nutiko Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, kad pasidavėme ne pačioms geriausioms emocijoms, kad tiek daug pykčio ir dar sumišusio su pesimizmu?  
 
Kiekvieno reiškinio suvokime yra trys pagrindiniai žingsniai. Klausimas priklauso antram žingsniui – kai mes matome tai, kas jau yra atsitikę, mes matome patį faktą. Tačiau tai pasekmė ankstesnių įvykių. Tie įvykiai ir yra pirmasis žingsnis, aiškinantis reiškinius. Ir yra trečias žingsnis: ką mes turime daryti, norėdami tai pakeisti.
Dabarties situacijos nenagrinėsime, nes išties visi mato, kas šiuo metu pas mus dedasi. Juo labiau, kad daugelis, keliaudami po kitas šalis – Italiją, Ispaniją, Prancūziją – mato visai kitokius tarp žmonių susiklosčiusius santykius. Žmonės daugiau šypsosi. Maloniau bendrauja su savo šeimos nariais. Gal tarp jų nemažai ir netikrų šypsenų, bet tai yra geriau, negu tikri pagiežingi veidai.
Tad atsigręžkime atgal ir pasižiūrėkime, kodėl susiformavo tai, ką šiandien matome. Be abejo, tam įtakos turėjo labai įvairūs įvykiai ir aplinkybės, bet nenorėčiau, kad tai, apie ką kalbėsime, būtų suvokta kaip neišvengiamybė, kur nieko negalima pakeisti, ir kad nesijaustume kalti dėl to, kad mes tokie. Kaip mes būsime laimingi ir suteiksime laimę savo šeimai, jei save kaltinsime?
 
Tačiau net lietuvių liaudies dainos yra labai liūdnos.
 
Taip, ir kalbėdamas apie tai, kas suformavo lietuvių mentalitetą, nenoriu nieko kritikuoti. Niekas nepasikeis, jie mes kaltinsime save ar kitiems permesime atsakomybę. Lietuvių tauta yra maža. Kai žmogus yra individualistas, jis lengviau išgyvena. Kiekvienas supranta: kai mūsų daug, mums lengviau, bet mes negalime tos daugumos kontroliuoti ir mes jau esame surišti ir priklausomi. Mes nesame visikai laisvi. Nors esame kaip dauguma stipresni ir galime pasiekti daugiau. Neliginsiukas geriau. Mes jau esame mes. Kai esu aš, galiu daryti, ką noriu. Aš esu laisvas. Tarkime, esu ūkininkas, turiu žmoną, septynis vaikus. Iš esmės man pozityvas kitų žmonių atžvilgiu nereikalingas, nes aš gyvenu uždaroj savo šeimos ekosistemoj, savo pasaulyje. Man svarbu, kad pozityvas būtų mano šeimoje, o visiems kitiems aš galiu grasinti šakėmis ir nieko neprileidžiu prie savo kiemo tvoros. Taip išgyventi yra lengviau. Taip pat ginama sava ola, sava gentis. Jei nuvyktume į Amazonės džiungles ir susitiktume su vietinėmis gentimis, pamatytume, kad gentis mūsų atžvilgiu pikta. Panašiai buvo ir pas mus. Lietuva pakankamai atšiauri. Tai ne pietų šalys, kur viskas auga, kur nereikalingas šildymas, kur lengviau išgyventi, lengviau išmaitinti savo šeimą. Lietuvoje reikia išgyventi.  Aš nekalbu apie dabartį, kalbu apie tai, kas mus formavo. Ir, kad ir kaip besiskųstume, lietuvis sugeba prasisukti kiekvienoje situacijoje.  Lietuvis negyvena prastai, nepasiturinciai.  Kad jis skundžiasi, to nenuginčysi, bet jis visur sugeba išgyventi. Esamas pyktis – tai anksčiau susiformavusio siekio išgyventi likutis. Mes turime formuoti naujus tarpusavio santykius, formuoti naują visuomenę. Užtenka lietuviams kariauti vienas prieš kitą. Mes maža tauta ir turime laikytis vienas kito. Mes nebeturime bijoti vienas kito.  Mes turime tapti atviri pasauliui. Kol kas mes nesugebame transformuotis ir būti laimingi, bet nėra priežasčių tokiais nebūti. Kas gali dabar Lietuvoje pasakyti, kad jis neturi elektros, šildymo, vandens, mobilaus telefono, kompiuterio, interneto... Nusišypsokite, viskas yra daug geriau, negu mes pripratę manyti. Mes turime daug daugiau patogumų ir privalumų negu senoves karaliai.
 
Tačiau koks būtų tas pirmasis žingsnis, kad sumažėtų pykčio, nesugebėjimo priimti vienas kito? Ką daryti?
 
Kad ir kokių pokyčių norėtume iš aplinkos, turime pradėti nuo savęs. Esu sukūręs nemažai metodų, kaip keisti savo gyvenimą, tik visada turime susivokti, ko norime. Tai nereiškia, kad einu ir reikalauju padidinti atlyginimą, nors darau tą patį darbą, pasiekiu tą patį rezultatą. Reikia išsiaiškinti, ką aš noriu daryti, kuo  noriu užsiimti nuo ryto iki vakaro. Kai turi tikslą, ieškai priemonių jam pasiekti. Ir jei žmogus nori būti laimingas, jis ir turi išsikelti sau tokį tikslą, o paskui ieškoti instrumentų, kaip tai padaryti. Gal tai bus geras koncertas, kuriame pasikrausi gerų emocijų. Gal pasivaikščiojimas su šeima gamtoje suteiks energijos visai darbo savaitei? Visa tai  yra instrumentai tapti laimingu. Tik jie yra trumpalaikiai. Reikia ieškoti ilgalaikių instrumentų. O ilgalaikiai instrumentai yra kūryba, mėgstamas darbas, sveikas kūnas, geri santykiai, galimybė daryti, ką nori, būti laisvu. Visi mes galim tai pasiekti.
 
Perskaitys laimės nerandantis žmogus ir sakys: paprasta instrumentus suminėti, bet kaip juos realiame gyvenime pritaikyti? Nuo ko pradėti?
 
Skaityti šį tekstą tol, kol tie instrumentai netaps norma. Skaityti tol, kol negalėsi kitaip mąstyti. Ir svarbiausia reikia duoti sau laiko.  Ar iškarto išmokote skaityti ar rašyti? Ar iškart atsisėdęs į automobilį išmokote jį vairuoti? Ne, tam reikėjo laiko. Kodėl vaikystėje, kai dar mokėtės vaikščioti ir nepavykdavo, nepasakėte ai, vaikščioti man neskirta J Tai kelia šypsena, bet taip yra kiekvieno iš mūsų gyvenime. Ir kai savyje suvoksite, kad jūs už kitus niekuo ne blogesnis ir viską galite pasiekti, jūs pasieksite. Tiesiog tam reikia laiko.
Tik dalis žmonių, teigiančių, kad nori pakeisti savo gyvenimą, niekada neieškojo informacijos, kaip tai galėtų padaryti. O tai reiškia, kad iš tikro jie tik kalba, bet iš tiesų keistis nenori. Pradėkite ne tik norėti, pradėkite veikti!
 
Teigiama, kad tas, kuris ieško jam reikalingos informacijos, ta informacija jį visada pasiekia.
 
Šimtaprocentinė tiesa. Manau, jau daugelis spėjo pajusti traukos dėsnį. Tik pagalvojo apie draugą, o jis jau ir skambina. Todėl kuo daugiau galvosite ir veiksite, siekdami būti laimingu, tuo daugiau galimybių tai pasieti pritrauksite. Tik vien sėdėti ir vizualizuoti, svajoti neužtenka. Tai jums nieko, išskyrus svajones  ir geras emocijas, neatneš.
 
Neretai galima išgirsti skundą, kad kažkas pavydi. Pripažįstant, kad veikia traukos dėsnis, ką žmogus turėtų suvokti iš to, jei jis mato, kad jam kažkas pavydi?
 
Yra dvi pusės. Pirma, jei man kažkas kažko pavydi, esu teisingame kelyje ir galiu pasiekti daugiau negu tie, kurie man pavydi, nes jie nori būti tokie kaip aš. Taigi turiu tęsti tai, ką darau.
Jei kažkam aš pavydžiu, vadinasi tas žmogus yra man kaip kelrodis, kaip švyturys, į kurį žiūrėdamas, sakau: taip, aš noriu turėti tokius namus, tokius santykius, noriu tiek uždirbti, kad galėčiau kaip jis gyventi. Pavyzdžiu sekti lengviau negu pačiam praminti kelią.
 
Yra sakoma, neteisk, ir nebūsi teisiamas, bet Lietuvoje tapo vos ne norma kitą pasmerkti: tas blogas, anas kvailas, o anas – nesąžiningas. Ką sako toks visuomenėje gyvuojantis reiškinys?
 
Lazda turi du galus. Neteisūs nei tie, kurie smerkia, nei tie, kuriuos smerkia, nes iš tiesų tai yra konfrontacija – kitaip sakant, tai yra karas. Smerkdamas kitą, tu aukštini save. Bandai apdrabstyti kitą, kad pats pasijaustumei geriau. Tai vyksta ne todėl, kad tas, kurį smerki, yra blogas, bet kad tas, kuris smerkia, pasijustų geriau: pasižiūrėkite, koks aš fainas ir taip pasiteisintų prieš save ir prieš kitus. Tai yra savęs teisinimas, žeminant kitą. Ir tai galima matyti įvairiose srityse. Kad ir politikoje. Neretai vadovaujamasi nuostata, kad norint pačiam geriau atrodyti ar laimėti rinkimus, reikia apšmeižti kitus.
Neteisūs ir tie, kurie sako, kad juos smerkia. Tave kritikuoja, kad tu kažką savyje, savo veikloje pakoreguotumei. Kritika yra puiku. Kaip galiu suprasti, kad kažką darau negerai, jei man niekas to nepasakys.   
Pas mus yra susiformavęs visiškai neteisingas supratimas apie įvykius. Kritika yra pagalba iš to, kuris tau nori padėti tapti geresniu, ir kai tu kritiką priimi, kaip galimybę augti. Kovoti ir neleisti kritikuot savęs, reiškia, atsisakyti augti.
Jei žmogus šmeižiamas, siekiant jam pakenkti, apšmeižtas žmogus turi du pasirinkimus: arba nekreipti dėmesio, arba gintis. Beje, svarbu, kas kritikuoja ir ką kritikuoja. Ar  tas, kuris kritikuoja, išmano reikalą ir nori padėti, ar tik pakenkti. 
 
Ar galima traktuoti, kad to žmogaus, kuris kitus smerkia, kritikuoja, ne viskas gerai su saviverte? 
 
Be abejo, taip. Jei žmogus nesiekia tam žmogui, kurį kritikuoja, padėti, o net stengiasi pakenkti, suprantama, kad tokiam žmogui yra kažkas negerai. Gal jis nori iškelti virš kitų savo ego ir tai bando daryti kitą žemindamas? Tai rodo, kad tas žmogus turi psichologinių problemų. Reikia aiškiai suvokti, kas yra kas, o to suvokimo pas mus trūksta.
 
Kaip suvokti biblinį pasakymą: jei tau sudavė į vieną skruostą atsuk ir kitą?
 
Biblija, kaip ir kitos religinės knygos, turi turėti traktuotę, t.y. paaiškinimus. Vienose knygose parašyta, kaip gyventi šioje Žemėje, kitose – kaip valdyti kitus, dar kitose – kaip paklusti, o dar kitose – ką daryti, kad Žemėje būtų vienintelis jų Dievas. Todėl aiškinantis šį posakį, reikėtų atsakyti, kam tai yra patogu. Kam skirtas posakis, atiduok paskutinį arba tu gimei kančioje? Melskis, atgailauk ir prašyk atleidimo arba gyvenimas yra kančia? Taigi kam reikalingi šie posakiai ir kam jie skirti? Prie ko jie veda ir kaip jaučiasi žmogus, bandantis taip gyventi? Pabandykite į šiuos klausimus atsakyti patys sau.
 
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
 
 
 

Mano Krastas