Keturiolikos punktų pasekmės

 
Minime savo valstybės – Lietuvos Respublikos – paskelbimo šventę. Žinoma, prisiminsime tautos valią ir jos norais grįstą Lietuvos Tarybos sprendimą, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad nedažnai kalbama apie tarptautinę situaciją, leidusią tokiam sprendimui atsirasti būtent 1918 metų pradžioje, kuomet Lietuva dar buvo okupuota Vokietijos kariuomenės.
Vidurio Europos šalių politikai bei istorikai mėgsta sakyti, kad tikrasis jų nepriklausomybės įkvėpėjas ir garantas buvo JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas, ir būtent JAV įsitraukimas į Pirmąjį Pasaulinį karą nulėmė jo baigtį. Neatsitiktinai Wilsono vardu pavadinta ne viena gatvė, rūmai ar kitos atminimo nusipelnę vietos.
Taigi, 1918  metų pradžia politiškai buvo audringa. JAV, aktyviai įstojusi į karą 1917 metų pavasarį, pamažu ėmė diktuoti sąlygas ne tik karo, bet ir politikos frontuose. Tai buvo beveik pirmas globalios JAV politikos projektas. Sakoma, kad prezidentas ir jo patarėjai ekspertai nutarė, kad karą ne tik turi laimėti Amerikos sąjungininkai. Karą turi laimėti nauja pasaulio tvarka, nes ta senoji, iš ir sukėlusi esmės karą, taikos negarantuos. „Naujienomis“ turėjo tapti tokie anksčiau nebūti dalykai kaip laisva prekyba, vieša diplomatija ir etninių bendrijų – tautų – apsisprendimas. Galas slaptiems susitarimams, rinkos apsaugai ir… imperijoms, tapusioms tautų kalėjimais. Tokiomis imperijomis galima buvo laikyti Osmanų, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos valstybes.
1918 metų sausio 8 dieną prezidentas išdėstė kongresui savo siūlymą, surašytą į tuos garsius 14. Punktų. Lietuvos vardo juose nebuvo, bet Lietuvos Taryba per kelias savaites suvokė, kad būtent tas Wilsono siūlymas ir yra šansas sukurti lietuviškai kalbančių žmonių valstybę.
Detaliai iš eilės neperpasakojant dokumento, galima tik paminėti, kad pokarinis taikos traktatas turi būti kuriamas ir sutariamas atvirose derybose, ginklavimosi lygis neturi viršyti gynybą garantuojančio minimumo. Plaukiojimas jūrose yra plaukiojimas tarptautiniuose vandenyse, prekyba turi vykti atveriant sienas ir naikinant muitų barjerus. Kolonijų sistema po truputį turi būti keičiama daline savivalda Azijoje ir Afrikoje.
Mums kur kas įdomesni geopolitiniai planai. Pasak „punktų“, Rusija (VI punktas), kurią, žinia, užgrobė bolševikų klanas, turi būti atstatyta kaip valstybė, kurioje tautos pačios nusprendžia savo ateitį, Austrijos-Vengrijos bei Osmanų imperijos tautos turi teisę apsispręsti. Turi būti atkurtas Belgijos, Rumunijos, Serbijos, Juodkalnijos suverenitetas,  išvaduota Prancūzija ir jai gražintos XIX amžiaus kare su Prūsija prarastos teritorijos. Galiausiai XIII punktas kalbėjo apie būtinybę atkurti Lenkijos valstybę teritorijoje, kur gyvena lenkų tautą ir suteikti valstybei priėjimą prie jūros.
Dar prieš kelis mėnesius virė ginčai, kuri šalis – Vokietija ar Rusija, turi laimėti karą, kad lietuviai gautų daugiau savivaldos, gi dabar pasirodė, kad galima tikėtis kur kas daugiau. Lietuvos Taryba savaip „perskaitė“ VI ir XIII punktus, vieną, leidusį lietuviams apsispręsti kaip buvusios Rusijos imperijos tautai, kitą, leidusį sakyti, kad „atkurtoji“ lenkiška valstybės nebebus Abiejų Tautų Respublika.
Nors Wilsono idėjos pradžioje nebuvo sutiktos aplodismentais, jos galiausia ir buvo įgyvendintos atsiradus laikams naujoms valstybėms ir Paryžiaus taikos sutarčiai, kuri buvo tikras tų laikų viešos diplomatijos triumfas. Tiesa, taikos traktatuose Europos lyderiai nelabai norėjo minėti JAV prezidento, tačiau apsisprendimas – kad ir su visais savo netobulumais – vis tik buvo įgyvendintas. Lietuva savo šanso nepraleido, tačiau ne visoms tautoms taip pasisekė, žinia, kai kurios šalys vėl pakliuvo į atsigavusios Rusijos nagus.
Wilsono kritikai sako, kad idėja buvo žavi, tačiau labai nepraktiška. Naujos demokratinės valstybės greitai tapo autoritariniais režimais, o pastaruosius išsidalijo nauji diktatoriai. Kaip ten bebūtų, dvi dešimtys nepriklausomybės metų įtvirtino Lietuvą ir jos kaimynes Europos politiniame žemėlapyje, tad ir 1990 metais valstybę reikėjo ne kurta, o tik atkurti. O iš čia ir visos kitos gerosios pasekmės. Gerai, kad ta Lietuvos Taryba buvo nuovoki ir laiku suskubo.  O tas Woodrowas Wilsonas, manau, vertas Lietuvoje deramo paminklo.
 
Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas