Kauno kogeneracinės jėgainės vertėtų atsisakyti


Miestas:
Kauno kogeneracinės jėgainės vertėtų atsisakyti
 
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje diskutuojama dėl atliekų deginimo kogeneracinėse jėgainėse. Kol kas Lietuvoje atliekos deginamos vienoje jėgainėje – Klaipėdoje. Dar dvi tokias jėgaines planuojama statyti Vilniuje ir Kaune. Jų statyba kainuos daugiau kaip 500 mln. eurų. Teigiama, kad per metus trijose jėgainėse bus galima sudeginti 615 tūkst. tonų atliekų.
 
Kauno technologijos universiteto mokslininkų Seimo Energetikos komisijai pateiktoje studijoje paskaičiuota, kad pastačius dvi naujas jėgaines Kaune ir Vilniuje, jau 2030 metais jų efektyviai veiklai trūks per 180 tūkst. tonų atliekų. Mokslininkų teigimu, net ir optimistiškiausiu atveju bendras deginimui skirtų atliekų kiekis sieks tik 433,8 tūkst. tonų.Labai akivaizdu, kad šiandien planuojamos vienos iš trijų kogeneracinių jėgainių, t.y. Kauno su 200 tūkstančių t atliekų deginimo pajėgumu, projekto būtina atsisakyti. Juo labiau, kad Kaune jau ir šiandien tarpusavyje konkuruojančios esamos biokuro katilinės patenkina miesto šilumos pigesne kaina poreikius.  Žvelgiant optimistiškai, labai logiška, kad įgyvendindami uždaro ciklo ekonomikos aspektus ir kitose dviejose Klaipėdos ir būsimoje Vilniaus kogeneracinėse jėgainėse dalį degiųjų atliekų arba kietojo atgautojo kuro (KAK) teks keisti kitos rūšies kuru arba atsisakyti. Juk Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) ambicingai plėtojant žiedinės ekonomikos modelį, kuriuo siekiama daugiau atliekų perdirbti, naudoti kaip žaliavas kitų produktų gamybai ir naudoti mažiau išsenkančių (neatsinaujinančių) išteklių, atliekų šalinimo sąvartynuose turi būti palaipsniui atsisakyta iki 2030 m. (pvz. diegiant naujas atliekų perdirbimo technologijas), o jų šalinamas kiekis neturėtų viršyti net 10 procentų. Deginimas energijos gavybos tikslais yra tik vienas atliekų tvarkymo būdų, bet ne pagrindinis tikslas. Šiuo klausimu Komisija yra pareiškusi griežtą savo poziciją, kad šis kiekis negali viršyti 20-25 proc., o tai, kad šalys narės mažintų šiuos kiekius, rekomenduoja deginimo mokestį, kuris Lietuvoje Energijos ministerijos teigimu siektų 30 EUR/t ir, be abejo, gultų trečiąja našta ant mūsų vartotojų pečių. Juo labiau, kad Europos Komisija savo komunikate, kalbėdama apie atliekų tvarkymą energijos gavybos tikslais, pirmenybę teikti siūlo cemento ar kalkių gamybai. Sprendžiant klausimą dėl po MBA liekančių degiųjų atliekų, Aplinkos ministerija nusprendė deginti jas šilumos ir elektros energijos gavybos tikslais, tam įrengiant dar dvi papildomas kogeneracines jėgaines Vilniuje ir Kaune (viena jau veikia Klaipėdoje, administruojama Suomijos kapitalo įmonės „Fortum Lietuva“). Atrodytų, kad vienu šūviu nušaunami du zuikiai – išsprendžiamas atliekų tvarkymo klausimas ir tuo pačiu pigesne šiluma aprūpinami du didžiausi Lietuvos miestai. Sprendimas ieškoti pigiausio šilumos energijos tiekimo varianto, apgalvotai ir efektyviai panaudojant prieinamas atliekų tvarkymo galimybes, yra sveikintinas, tačiau kodėl nuspręsta nepasinaudoti kitomis atliekų panaudojimo alternatyvomis, taikomomis pasaulio praktikoje?
 
Pavyzdžiui, AB „Akmenės cementas“ gali per metus sudeginti ne vieną dešimtį tūkstantį tonų sertifikuoto KAK. Degiąsias atliekas galima naudoti ir kitose pramonės šakose. Tokių alternatyvių sprendimų paieška tampa itin svarbi įvertinus tai, kad naujosios kogeneracinės elektrinės neišvengiamai konkuruos su mažosiomis biokuro jėgainėmis, taip pat gaminančiomis šilumos energiją. Adekvačiai neįvertinamos ir naujų atliekų perdirbimo technologijų diegimo galimybės, dėl ko galėtų sumažėti iki šiol neperdirbtų atliekų kiekiai, sudaryta galimybė kurti naujus verslus ir daug naujų darbo vietų.
 
Taigi, mokslininkų paskaičiavimais, po 2030 m. būtų 420 tūkst. tonų degintinų atliekų, jų kogeneracinėms jėgainėms teliktų 320-300 tūkst. tonų,  kai Klaipėdos „Fortum Heat Lietuva“ pajėgumai šiandien siekia 255 tūkst. tonų, o Vilniaus planuojamos jėgainės, kurios statybai Lietuvai jau suteikta 190 mln. eurų Junkerio fondo paskola  – 160 tūkst. t.. AB „Akmenės cementas“  teigia kasmet sudeginsianti 100-120 tūkst. t. sertifikuoto KAK.
 
Tuo tarpu Kauno kogeneracinė elektrinė su 200 tūkst. t. pajėgumu jau yra gerokai perteklinė, nes trijų kogeneracinių jėgainių metiniai atliekų deginimo pajėgumai pagal dabartines prognozes siektų 600 tūkst. tonų. Gerokai sunkiau yra prognozuoti, su kokiais atliekų kiekiais tvarkysimės iki 2030 metų ir po jų. Kiek tikėtinas yra atliekų trūkumas ir jo dengimas importu? Metinis deginimui tinkamų pramoninių atliekų srauto dydis Lietuvoje niekam nėra gerai žinomas dėl visiško atsakingų institucijų nesusikalbėjimo. Dar sunkiau numatyti, kokius skaičius realiai matysime 2030 metais, juo labiau, kad niekas gerai nežino, kaip suveiks ir kokias pasekmes turės ekologinis Lietuvos piliečių sąmoningumas bei inovacijos atliekų perdirbimo technologijose.
 
Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie galimo perdirbimo rezultatyvumą, nes verslas yra dinamiškas ir gali netikėtai rasti patrauklių alternatyvų atliekų tvarkymui. Juo labiau, kad būdų iš perdirbtų atliekų uždirbti tikrai yra ir tai daug patraukliau negu dar patiems primokėti už deginimą kogeneracinėse jėgainėse. Kokiu keliu verslininkai pasuks, abejonių nekyla.
 
Dėl ko tikrai galima neabejoti - tai, kad vienoks ar kitoks deginimui tinkamų atliekų kiekis tikrai liks. Tačiau akivaizdu, kad trijų deginimo jėgainių tikrai nereikės ir Kauno projekto labai protinga ir būtina atsisakyti.
 
Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narė
 

Mano Krastas