Kai plastiko pakuotės virsta popierinėmis – ar Lietuvos gamintojai piktnaudžiauja kontrolės stoka?


Miestas:
Kai plastiko pakuotės virsta popierinėmis – ar Lietuvos gamintojai piktnaudžiauja kontrolės stoka?
Seimo narė Virginija Vingrienė surengė apskrito stalo diskusija dėl teikiamo įstatymo projekto  „Dėl Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nr. ix-517 2 ir 10 straipsnių pakeitimo".
Šios diskusijos tikslas – sulaukti pakuočių tvarkymo sektoriaus atstovų siūlymų, kaip būtina keisti atliekų tvarkymo kontrolę reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų aiškiai reglamentuota  konkrečią atliekų tvarkymo funkciją vykdančių subjektų pareigos ir atsakomybės, panaikinta galimybė piktnaudžiauti valstybinių kontroliuojančių institucijų dėmesio stoka ir gyventojams atpigtų mokesčiai už atliekų tvarkymą.
„Galiojanti pakuočių deklaravimo tvarka leidžia dvejopai interpretuoti, kur turi būti priskiriamos pagamintos pakuotės. Todėl susidariusioje padėtyje nesąžiningi gamintojai piktnaudžiauja ir daro didelę žalą aplinkai. Teisinio reguliavimo spraga turi būti panaikinta. Siekdama nuosekliai diegti žiedinės ekonomikos principus,  jaučiu pareigą asmeniškai inicijuoti šios problemos sprendimą, todėl tikiuosi dalykiškų pastabų ir konstruktyvių pasiūlymų iš diskusijos dalyvių“, – sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė.
Pakuočių tvarkymo sektoriuje pakuotes importuojančios įmonės dažniausiai tvarkingai žymi visas naudojamas medžiagas (polipropileną, aliuminį, popierių ir kt.) ir tokią sudėtinę pakuotę deklaruoja pagal sudedamųjų medžiagų kiekį. Kartais pakuotė ir dangtelis deklaruojami atskirai – tai taip pat sveikintina praktika. Tačiau dalis lietuviškų pakuočių gamintojų teisės aktų reikalavimus aiškina kitaip.
Kombinuotos pakuotės yra apmokestinamos gerokai brangiau (apie 580 eurų už toną), todėl nesąžiningi gamintojai popieriumi aptrauktą plastikinę pakuotę (retai gaminamą be folijos lipduko ar plastikinio dangtelio) deklaruoja kaip popierinę ar kartoninę. Mokestis už tokias pakuotes daugiau nei 20  kartų (!) mažesnis – vos 28 eurai už toną.
„Griežčiau kontroliuojami gamintojai tvarkingai žymėtų ir deklaruotų visas pakuotėse naudojamas medžiagas, tačiau priežiūra ir kontrolė šioje atliekų tvarkymo srityje yra labai silpna, tiksliau jos nėra, todėl nesąžininga veikla yra plačiai paplitusi. Taip ne tik apgaudinėjama valstybė, bet ir efektyvus atliekų perdirbimas ar tolimesnis naudojimas tampa sunkiai įgyvendinamas. Dėl to didelė dalis tokių atliekų keliauja tiesiai į sąvartyną“, – teigia V. Vingrienė.
Gamintojų ir importuotojų veiklą griežčiau turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) ir Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai (RAAD‘ai) neleisdami klaidingai deklaruoti pakuočių ir skaičiuodami deramus mokesčius. Tokia prevencija šiuo metu yra visiškai nevykdoma, o Aplinkos ministerija lieka pasyvi problemos stebėtoja ir net skatintoja. Dar blogiau, kad tylų pritarimą tokiai aplinkosaugos požiūriu skandalingai praktikai reiškia ir atliekų degintojai, viešai save pristatantys kaip pakuočių tvarkymo sektoriaus žvaigždės ir problemos sprendėjai. Tokia jų pozicija nesuderinama su Vyriausybės numatytais perdirbimui ir/arba naudojimui skirtų  kombinuotų pakuočių kiekiais, kurie yra gerokai mažesni, nei popierinių ar net plastiko atliekų. Dirbdami atsakingai degintojai kaip tik gautų daugiau naudos, jei kombinuotos pakuotės būtų deklaruojamos ir tvarkomos pagal teisės aktų nustatytą tvarką.
Diskusijos dalyviai, pakuočių atliekų tvarkytojų sektoriaus atstovai, dalinosi įžvalgomis, ieškojo naudingų. Vienas iš esminių siūlomų pataisų – aiškiai reglamentuoti konkretaus atliekų tvarkymo sistemos dalyvio funkcijų, pareigos ir atsakomybės apibrėžimų. Savivaldybėms siūloma atsakomybė už atliekų surinkimą, gamintojų importuotojų organizacijoms už tvarkymo organizavimą, o perdirbėjai – už galutinį sutvarkymą. Tuomet bus užtikrintas aiškumas ir išspręsta paini problema, kuomet iškilus eiliniam atliekų nesutvarkymo skandalui paskęstama kaltų paieškose arba piktinamasi dėl reikalaujamo susimokėti taršos mokesčio,  jau sumokėjus už atliekų sutvarkymą, tik neaišku kokią kainą, galbūt gerokai pataupius. Taigi, dabar bus aiškesnės atsakomybės ribos, nebebus bereikalingų ginčių ir už atliekas susimokės teršėjas, o ne gyventojai per brangstančias kainas už atliekų sutvarkymą.
 
Parengta pagal Seimo Aplinkos apsaugos komiteto informaciją
Mano Krastas