Juozas Dapšauskas: kodėl ugdomi plagiatoriai? Ar tai tik Petro Baršausko klausimas?

Kategorija:

Miestas:
Juozas Dapšauskas: kodėl ugdomi plagiatoriai? Ar tai tik Petro Baršausko klausimas?
Didelio šurmulio viešojoje erdvėje sulaukė galimas KT universiteto rektoriaus Prano Baršausko plagiatas. Šiame kontekste nesiimsiu kažko smerkti ar nuspręsti, bet atkreipsiu dėmesį į „sisteminį plagiavimą“, kuris mūsų švietimo sistemoje prasideda dar mokyklose. Maži vaikai pažinti pasaulį ir mokytis pradeda kopijuodami ir tai natūralu, tačiau ties tokiu mokymosi būdu galiausiai užstringama ir tai pradeda riboti vaikų kūrybingumą. Įsivyrauja tik informacijos kalimas. Rezultatas: kūrybiškai mąstančių visuomenėje nedidėjimas, masinė kultūra, reklamos gniaužtai, kuriems nesugeba pasipriešinti kritinio mąstymo nesusiformavę piliečiai.
O kur dar tokios kompetencijos, kaip finansinis raštingumas, pasiruošimas šeimai, ypatingai misijai – vaikų auginimui, ar elementarus gebėjimas gyventi laimingai, sveikos gyvensenos įgūdžiai?
Ko siekiama šiandieninėje švietimo sistemoje? Pavyzdžiui, tiksliai iškalti istorijos datas, bet jausti pasidygėjimą pačia istorija. Vietoj to, kad žmogus domėtusi šia sritimi, kontekstu, sąsajomis su šiandiena, neretai istoriją supranta kaip tikslių mūšio datų iškalimą. Neretai priversti perskaityti daug privalomųjų knygų suformuoja bendrai abuojumą knygų skaitymui, o pabaigę vidurinę ar aukštąją mokyklą daugybę metų nebeperskaito nei vienos knygos.
Ar nėra svarbiausia įskiepyti smalsumą, kad būtų pažinimo džiaugsmas, nuostaba, susidomėjimas. Ir jis tęstusi vadinamuoju mokymųsi visą gyvenimą.
Grįžtame prie „plagiatų“ temos. Internete lengva surasti kiek kainuoja įvairių kategorijų darbai (plagiatai?).  Universitetų katedrų vedėjai, dekanai kiti dėstytojai dažnai naudojasi studentų, kuriems vadovauja darbų rašymui, jų technine pagalba savo moksliniams darbams parašyti. Jie tikriausia atlieka tą „techninį“ darbą, apie kurį kalbėjo ir P. Baršauskas, kad tik „techninėje dalyje“ yra problemų.
O jei net ir patys rašo tuos darbus – kokia jų prasmė? Svarbiausia moksliniame darbe įmantrių žodžių gausa, tada jis tikrai tampa „mokslinis“? O gal tik eilinis „plagiatas“, nes savų minčių, įžvalgų, požiūrio neretai tokiuose darbeliuose mažoka. O sąsajų su realiu gyvenimu neretai visai teturi mažai. Kur tas vadinamasis „naujumo ir originalumo“ kriterijus?
Galima iš žmogaus padaryti vaikščiojančią enciklopediją, tačiau nesugebančia elementariai kūrybingai gyventi, pritaikiti turimas žinias konkrečiose, dalykinėse srityse. Svarbiausia mokymąsis visą gyvenimą. Ir galima pasakyti, kad mokymąsis ir ugdymąsis prasideda nuo gimimo iki mirties. Ir net kuo ankstesnis formalios mokyklos lankymas dar neužtikrina, kad bus anksčiau išugdoma susivokusi ir savarankiška asmenybė. Lietuvoje jau kuris laikas diskutuojama ar reikia anksčiau pradėti lankyti mokyklą: ne nuo 7 metų, o nuo6 metų. Dar labiau šią diskusiją paskatino šiomis dienomis apsilankęs ir EBPO ekspertasAndreas Schleicheris, kad šia linkme tikrai ir reikia žengti, neva tai išspęs švietimo spragas.
Reformos iniciatoriai teigia, kad reikiaankstinti mokyklinį amžių, nes taip yra daugumoje kitų Europos valstybių. Tačiau kalbėdami apie Suomijos, kaip pavyzdinės švietimo sistemos, perkėlimą į Lietuvą, vengiama minėti, kad tenlankyti mokyklątepradedamanuo 7 metų. Tai nereiškia, kad Suomijoje ankstyvas ugdymas nevyksta, jis vykdomas kiek kitais būdais. Tai reiškia, kad mokymosi paankstinimas tikrai nėra kažkokia stebuklinga piliulė, tai tik vienas iš būdų.
„Metodika“ leidyklos išleistoje knygoje „Duokite vaikams ramybę“, kurioje analizuojami ugdymo sistemų skirtumai įvairiose šalyse ir problemos, kuriose atsiduria tėvai bei vaikai spaudžiami, kad atžalos pasiektų vis geresnių rezultatų per kalimą. Ir iš Lietuvos yra vykę daug paprastų mokytojų bei biurokratų pasisemti patirties. Skelbiama, kad pasimokyti „suomiško švietimo stebuklo“ kasmet atvyksta daugiau nei 1500 užsienio šalių atstovų iš apie 50 valstybių. Minėtoje knygoje Carl Honoré teigia: „Priešingai nei bendraamžiai daugelyje kitų šalių, vaikai Suomijoje formalią mokyklą lankyti pradeda tik tais kalendoriniais metais, kai jiems sukanka septyneri. Ankstyvą vaikystę jie praleidžia namie arba darželiuose, kur karaliauja žaidimas. Galiausiai pradėję lankyti mokyklą jie mėgaujasi trumpomis pamokomis, ilgomis atostogomis ir daugybe muzikos, dailės ir sporto užsiėmimų. Be to, Suomijoje mažai lenktyniaujama. Šalis seka atskirų mokyklų rezultatus, bet išvadų viešai neskelbia. Vaikai nevertinami pažymiais, kol jiems sueina trylika“.
Naujo ugdymo principų vis labiau laikosi ir vaikų darželių ugdymo sistema kitose šalyse - vadinama gamtos, miško ar lauko pedagogika, ugdymo būdas, kai vaikai kuo daugiau laiko praleidžia atvirose gamtos erdvėse ir ten pažįsta pasaulio paslaptis. Šią metodiką taiko ir Vilniuje įsikūręs gamtos darželis „Po smilgom“. Tokių ugdymo įstaigų paskutiniais metais Lietuvoje steigiasi vis daugiau, bet jos dažniausiai yra privačios ir norintys leisti į jas vidutines ar mažesnes pajamas gaunantys tėvai to padaryti negali, tai stabdo šių naujų idėjų ir ugdymo būdų plėtrą.
Juk ir dalykinius klausimus puikios sąlygos mokintis gamtoje: čia tikroji biologija, zoologija, geografija, chemija ir pan. Atvirose erdvėse galima mokytis ir skaičiuoti bei rašyti, tam panaudojamos natūralios gamtoje randamos medžiagos.
Ar nėra svarbiausia mažinti krūvius, „kalamo“ turinio balastą, ugdyti kūrybingumą ir žinių įsisavinimo ir ugdymo būdą? Būtina peržiūrėti patį turinį – ar tai, kas yra „kalama“, tikrai reikalinga?

Juozas Dapšauskas
Sveikatingumo metų iniciatorius
 

Mano Krastas