NAUJIENOS

Jaunųjų kūrėjų premjera: ar galima neštis namus su savimi – klausia teatro kūrėjai

Kategorija:

Miestas:
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje gegužės 24 d. įvyko antroji šių metų Jaunųjų kūrėjų programos konkurso laimėtojų premjera. Spektaklį-instaliaciją „Shell-ter“ kuria performanso ir videomeno kūrėja iš  Niujorko Monica Duncan ir choreografas, šiuolaikinio teatro kūrėjas iš Lenkijos Romuald Krężel, reziduojantis Berlyne.
Balandžio pabaigoje surengę kūrybines dirbtuves menininkai liko itin patenkinti lietuvių darbais, kūrybiškumu ir išsirinko keturis aktorius, kuriuos pakvietė dalyvauti spektaklyje-instaliacijoje, kurio tema – namai. „Shell-ter“ premjeroje žiūrovai pamatė LNDT aktorę Jolantą Dapkūnaitę ir neseniai studijas baigusius aktorius Karolį Legenį, Faustą Semionovaitę, Ivetą Raulynaitytę.
Monica Duncan ir Romuald Krężel sako, kad „Shell-ter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. Dažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių, juos taip pat įkvėpė krabas atsiskyrėlis ir jo unikalios išgyvenimo strategijos bei socialinė elgsena, kai gyvūnėlis savo namais pasirenka įvairiausius objektus, kartais netgi žmonių paliktas šiukšles – skardines, kamštelius, kitas pakuotes. Namų temą menininkai nagrinėja pasitelkę įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros.
„Šiame projekte nagrinėjame „namų, keliaujančių kartu su žmogumi“ idėją ir problemas. Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto Monica Duncan ir Romuald Krężel.
Scena šiame spektaklyje tapo tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pastogė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalintis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži? Žiūrovai buvo įkurdinti Mažosios salės scenoje, kėdės buvo išdėliotos scenos šonuose, tad susirinkę aiškiai matė vieni kitus ir veiksmą scenos viduryje. Scenovaizdis priminė namų statybos procesą – žaliavos ir perdirbtos medžiagos sudarė Onos Juciūtės kuriamos scenografijos pagrindą.
„Mums yra įdomu kartu su auditorija permąstyti, kaip yra pasikeitęs supratimas, ką reiškia turėti namus ir kokią įtaką tam padarė kapitalistinio pasaulio aplinka. Mums taip pat labai įdomu susipažinti su vietiniais, Vilniuje gyvenančiais menininkais. Esame laimingi, kad galime bendradarbiauti su vizualiųjų menų atstove Ona Juciūte. Nežinome, kaip mūsų idėjos surezonuos su Lietuvos teatro scena, bet tikimės vaisingų meninių praktikų ir strategijų mainų“, – teigia menininkai.
 
 
Aušra Pociūtė
Komunikacijos projektų koordinatorė
 Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Puntuko brolis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama